Kimberly Farmer/ unsplash.com nuotrauka

Donatas Puslys, vyr. redaktorius

Amos Oz „Pasakojimas apie meilę ir tamsą“, Mintis, 2013, iš hebrajų kalbos vertė Kristina Gudelytė

Besiruošdamas lapkričio 12 dieną literatūriniame festivalyje „Vilniaus lapai“ vyksiančiam pokalbiui su Izraelio rašytoju Amosu Ozu, vėl grįžau prie jo kūrybos. Pats A. Ozą iš pradžių pažinau kaip publicistą, savo esė aštriai nagrinėjantį ne tik Izraelio, bet ir Vakarų visuomenių problemas (už tvirtą poziciją ir drąsą likti ištikimas savo idealams, kuriuos įaudrinta minia lengvai sutrypia jis ne kartą buvo pavadintas išdaviku ir parsidavėliu). Tačiau visiems, norintiems pažinti ir rašytojo grožinę kūrybą, labai rekomenduoju tikrą literatūrinį šedevrą – „Pasakojimą apie meilę ir tamsą“.

Tai nuostabus pasakojimas, kuriame rašytojo ir jo šeimos istorija atsiskleidžia per platesnį Izraelio istorijos paveikslą. A. Ozo tekstas yra labai tapybiškas, sodrių spalvų, atidus mažiausioms detalėms, tačiau kartu suteikiantis ir akcentuojantis ne tik fizinę, bet ir jausminę tikrovę.

Iš viso pasakojimo šiek tiek iškrenta pradžioje esantis trumpas intarpas apie skaitytojo ir kūrinio santykį. Čia ir vėl išlenda aštrusis A. Ozas, kuriam sąžinė ar pagarba artimui reiškia ir pareigą sakyti nepatogius dalykus. Ar šiandien literatūros, tiksliau, jos skaitytojo nepražudė paskalų, gandų kultūra, kur svarbiausia tampa tik sužinoti, kiek autobiografinių detalių yra viename ar kitame rašytojo kūrinyje? Taip imame klausti, ar Dostojevskis, kaip ir Raskolnikovas, iš tiesų žudė pavyvenusias moteris, o Nabokovas jautė aistrą nepilnametėms. Tačiau, kaip primena A. Ozas, mūsų, skaitytojų, užduotis yra kūrinyje ieškoti ne autoriaus, o savęs, nes kiekvienas didis literatūros kūrinys daugiau pasako ne apie autorių, o mus pačius, jei tik drįstame pažvelgti į save veidrodyje nebijodami ir pačių atokiausių savo sielos užkaborių.

Matas Baltrukevičius, visuomenės temų redaktorius

Georges Bernanos „Kaimo klebono dienoraštis“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2002, iš prancūzų kalbos vertė Galina Baužytė-Čepinskienė

Tai viena iš kelių knygų, kurių man prisireikė būnant gal 10 ar 11 metų, bet tuomet ji man dar nebuvo įveikiama. O neseniai akis užkliuvo vėl. Kuo man patinka Bernanosas? Turbūt savo psichologiškumu, veikėjų portretais, įsigilinimu į detales. Tai tikrai nėra paprastas kūrinys – čia veiksmas lėtas, apmąstymų daugiau negu įvykių. Perskaitęs apsidžiaugiau, kad vaikystėje užsispyrimo neužteko, nes vargu ar būčiau ką nors supratęs. Dabar tai man buvo įdomaus laikmečio įdomaus žmogaus istorija.

Saulena Žiugždaitė, religijos temų redaktorė

Josh Waitzkin „The Art of Learning: An Inner Journey to Optimal Performance“, 2007

Esu audioknygų mėgėja, nes tai puikus išradimas žmonėms, kurie visą dieną dirba, o grįžę namo skiria laiką ne tik sau. Neseniai baigiau klausytis Josho Waitzkino „The Art of Learning“ (liet. „Mokymosi menas“). Iš pradžių nesupratau, kodėl ją taip rekomenduoja ir aukštai vertina kiti skaičiusieji, bet paslaptis netrukus išaiškėjo.

Autorius – amerikietis, daugkartinis JAV šachmatų čempionas, pradėjęs žaisti dar visiškai mažas. Vėliau gilinosi į kovos menus, kur taip pat pasiekė pačių aukščiausių laimėjimų pasaulio mastu. Tačiau tai tik paveikslo rėmai.

Knygą, beje, įskaitęs pats autorius, tad neįtikėtiną žmogaus istoriją išgirsti iš pirmų lūpų, ir tai dar viena šios knygos patrauklumo priežasčių. O labiausiai mane ši knyga sužavėjo tuo, kad Joshas Waitzkinas, pasakodamas apie savo gyvenimo kelionę, nenuslepia, kiek pastangų jam kainavo darbas su įvairiais ir be galo skirtingais mokytojais, ko jis neteko, apsispręsdamas atsidėti sportui, kokia sunki jam, paaugliui, buvo šlovės našta ir kokias gilias duobes teko išmatuoti pakeliui į pergalę. Su dideliu nuoširdumu ir netgi nulankumu autorius dalinasi tuo, ką išmoko arba iš kitų, arba savo pastangų – klaidų – dėka. Dalindamasis spinduliuoja gilia pagarba, netgi kalbėdamas apie kartais itin agresyvius savo priešininkus. Rekomenduoju šią knygą, jei norisi pabendrauti su neeiliniu žmogumi.

Vytautas Raškauskas, žurnalistas

Astrida Lindgren Broliai Liūtaširdžiai“, Garnelis, 2011, iš švedų kalbos vertė Eugenija Stravinskienė

Tai knyga visų kartų ir visų amžių žmonėms: vaikams, kai labiausiai traukia paslaptingi nauji pasauliai, nuotykiai, drakonai, ir suaugusiesiems, gebantiems tarp eilučių rasti tai, kas, autorės nuomone, gyvenimui suteikia prasmę – meilę savo artimui. Ir tikrai, ką dar tokio gražaus šiame pasaulyje turime be tarpusavio supratimo, atsidavimo vieno kitam ir bendram tikslui?

Be to, kad knyga nuotaikinga ir pamokoma, joje gausu gyvenimo skaudulių: ligos, mirtys, pavojai. Tik visa tai vaizduodama autorė sugeba skaitytojo neišgąsdinti, žvilgsnį kreipdama į tai, kas ligai ir mirčiai nepavaldu. O galima ir dar kitaip sakyti – kad knygoje aprašoma net ir mirtis yra tik didelio nuotykio pradžia. Ji neatskiria, o sujungia ir abiem dovanoja amžiną gyvenimą. Tik, kaip sako Junatanas savo mažajam broliukui Skrebučiui, kartais tiesiog privalai daryti dalykus, net jeigu labai bijai – kitaip būsi ne žmogus, o šlamštas. Tai galioja ir čia, ir ten, anapus. Drąsos, ištikimybės ir meilės reikia visur.

Justina Valentinavičiūtė, projektų vadovė

James Joyce „Dubliniečiai“, Baltos lankos, 2013, iš anglų kalbos vertė Povilas Gasiulis

Joyce‘o apsakymai apie jo gimtąjį miestą Dubliną yra kažkas labai artimo mano lietuviškai realybei, galbūt ne dabartinei, bet tokiai, kokia ji buvo prieš 20 metų, augant Vilniaus rajone. Tai mažo skurdaus miesto socialinis mastelis: kai visi gyvena kitų naujienomis, nes tik taip užsipildo diena, kai dar tik bundančioje rinkoje pramogos jaunimui apsiriboja slankiojimu vienoje nudrengtoje pievoje tarp statybinių atliekų arba slankiojimu kitoje nudrengtoje pievoje be statybinių atliekų (tiesa, dar buvo ta savadarbė užtvanka, prie kurios irgi būdavo verta slankioti), kai pokalbis su kažkiek keistesniu ir nematytu praeiviu tapdavo mėnesio įvykiu, kai iš  emigracijos grįžęs šeimos draugas atrodo kone kaip ateivis dėl savo pakitusių manierų, ir kai staiga išteka kaimynė ir visa gatvė žino, kodėl.

Kitas dažnas Joyce‘o motyvas – visados vilioja netoli šio savo, nulyto ir graudžiai tuščio peizažo esantis nepasiekiamas turtų ir nuotykių kraštas – Anglija – kur atrodo viskas įmanoma, išskyrus ten nuvykti. Spėju su šia emigracijos svajone dažnai mintyse žaidžia ir daugelis mūsų, lietuvių. Į Joyce‘o šaltą, mažų poslinkių Airiją įsigyventi reikia laiko. Tik vienu prisėdimu perskaičius apie 30 puslapių tie maži poslinkiai pradeda atrodyti dideli, tad probėgšmais skaitant po lapą ar kelis labai lengva nuo šios apsakymų kolekcijos nutolti, tad partizaninėmis sąlygomis skaityti „Dubliniečių“ tikrai nerekomenduoju.

Rosita Garškaitė, vyr. redaktoriaus pavaduotoja 

Flannery O'Connor „A Prayer Journal“, 2013

Neseniai perskaičiau dar vieną mėgstamos amerikiečių rašytojos Flannery O'Connor (1925–1964) kūrybinio palikimo dalį. Maldos dienoraštis, kurį ji rašė būdama studentė 1946–1947 metais, buvo rastas tik 2002 m., o publikuotas 2013 m. Tai rimtos ir intensyvios jaunos moters pastangos užmegzti autentišką pokalbį su Dievu. Drauge tai jaunos menininkės ambicijų ir kelio paieškų išraiška, aiškiai suvokiant, kad rašymas yra Dievo dovana ir glaudžiai susijęs su dvasiniu gyvenimu. „Neleisk man kada nors galvoti, Dieve brangus, kad esu kas nors daugiau nei instrumentas Tavo apsakymui, kaip rašomoji mašinėlė yra maniškiui.“ Gaila, bet šis nedidelės apimties F. O'Connor dienoraštis, kaip ir du jos romanai bei svarbiausi apsakymai, nėra išversti į lietuvių kalbą. Paspaudę čia galite perskaityti dienoraščio ištraukų vertimą.