Įvairūs „Kronikos“ siuntimo būdai. Nuotrauka iš „LKB kronikos“ ekspozicijos

Sukako 45-eri metai, kai 1972 m. kovo 19 d. pogrindyje išleista „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ pasiekė Vakarus ir kai visuotinai buvo pripažinta, jog „LKB kronikos“ leidimas yra pasaulinio masto unikumas, kai mažos pavergtos tautos pogrindyje leidžiamas tiesos žodis taip plačiai pasklido pasaulyje. Nė viena SSRS okupuota valstybė tokių ir taip ilgai – iki komunizmo žlugimo – tveriančių bei dviem frontais – slapta pogrindyje ir viešai laisvajame pasaulyje – leidžiamų pogrindžio leidinių neturėjo. Lietuvių tautos išsivaduojamojoje iš komunizmo kovoje „LKB kronika“ užėmė garbingą vietą po 1944–1953 m. ginkluoto pasipriešinimo.

Plačiai sklindanti informacija – pats svarbiausias ginklas

Kai 1972 m. pavasarį dienos šviesą išvydo „ LKB kronika“, pasak jos leidėjo ir redaktoriaus arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ, buvo tik pusė darbo: „Visi, su kuo tariausi, suprato, jog „Kronika“ tik tada atliks savo uždavinį, jeigu jos informacija pasklis ne tik Lietuvoje, bet ir laisvajame pasaulyje.“

Iškilo didžiausias uždavinys – kaip „Kronikai“ pasiekti Vakarus? Dėmesys vėl nukrypo į Maskvą. Atnaujinus ryšį su Sergejumi Kovaliovu, jam būdavo vežamas naujas „Kronikos“ numeris: „Maskviškiai Lietuvos draugai žinojo, ko mes labiausiai norime, – kad numeris patektų į Vakarus. Kartais laukdavome labai ilgai, kol pagaliau radijo stotis „Laisvė“ ar Vatikano radijas pranešdavo, kad Vakaruose gautas naujas „Kronikos“ numeris. Tada būdavo daug džiaugsmo. Su dideliu dėkingumu ir pagarba menu Lietuvos draugus Maskvoje. Ramus Sergejus Kovaliovas, visada besišypsantis Aleksandras Lavutas, labai dalykiška Tatjana Velikanova, energija kunkuliuojantis dvasininkas Glebas Jakuninas ir kt. Mus visus, labai skirtingų tautybių, religijų ir luomų žmones, siejo bendras uždavinys – informuoti pasaulį, kaip Sovietų Sąjungoje yra pažeidžiamos žmonių teisės. Mes buvome įsitikinę, kad ši informacija yra pats svarbiausias ginklas kovojant prieš totalitarinės sistemos nešamą vergovę.“

Iš pradžių net nebuvo aišku, kam Vakaruose adresuoti „Kroniką“. Redaktorius žinojo tiek, kad Čikagoje yra marijonų leidžiamas katalikiškas dienraštis „Draugas“, todėl jo redakcijos adresą užrašydavo ant perduodamo numerio viršelio ir siųsdavo į kelionę: „Mes buvome įsitikinę, kad visiškai nesvarbu, kam pasiųsti, svarbu, kad patektų ne į komunistų rankas.“ Vieną vasarą iš Niujorko į Vilnių atvažiavo dr. Rožė Šomkaitė. Per ją pasisekė užmegzti ryšius su kunigo Kazimiero Pugevičiaus įkurtu informacijos centru Niujorke. Tada jau buvo aišku, kam konkrečiai adresuoti „Kroniką“, kurią mikrofilmais per Maskvą ar per kokį nors turistą perduodavome į JAV.

Dr. Rožė (Rozalija) Šomkaitė. Nuotrauka iš „LKB kronikos“ ekspozicijos

Dr. Rožė Šomkaitė atvažiuodavo į Lietuvą moksliniais reikalais, bet kartu informacijai rinkti pogrindžio leidėjams atveždavo mažesnių magnetofonų-diktofonų, kurių net Maskvoje nebuvo galima gauti. Dr. Rožė (Rozalija) Šomkaitė yra pasakojusi: „Kiekvieną kartą, kai sutikdavau kunigą Tamkevičių, būdavo paduodamas kitas ženklas, kad neišaiškintų. Būdavo taip. Sakydavo, skaityk atvirlaiškį. O atvirlaiškiai tikrai praeidavo, jų nesulaikydavo. Ir, žiūrėk, viena raidė bus parašyta atbulai. Ta raidė reiškia, kad jau naujas „Kronikos“ numeris parengtas.

Ir būdavo taip. Gauni knygą. Atplėši ją. Knygos nugarėlėje fotojuosta su perfotografuotos „LKB kronikos“ numeriu įklijuota. Išsiimi, ir viskas… Paskambindavo kažkas. Sakydavo, turim dovanėlių iš Lietuvos. Atveža dėžę saldainių. Atidarom – saldainiai. Ieškom to, kur popieriukyje ne saldainis, o filmas. Arba dantų pastoje būdavo paslėpta. Arba moteriškoje pudroje. Per savo informacijos tarnybą išplatindavome „Laisvės“ radijui, Vatikano radijui, „Amerikos balsui“, laisvosios Lietuvos atstovybėms. Anglų kalba platinom nuo Australijos iki Austrijos. Po visą pasaulį.“

Prel. Vincentas Mincevičius, pirmasis ilgametis Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkas, kurio rūpesčiu jau nuo 1954 m. Romoje buvo leidžiamas mėnesinis lietuviškų informacijų biuletenis ELTA-PRESS italų kalba, 1972 m. pradėjo ištisai skelbti „LKB kronikos“ medžiagą. 

Mons. Vytautas Kazlauskas. Nuotrauka iš „LKB kronikos“ ekspozicijos

ELTA-PRESS buvo siuntinėjamas Italijos spaudai, spaudos agentūroms, valdžios įstaigoms, Italijos atstovybėms užsienio šalyse ir užsienio atstovybėms Italijoje; Vatikano valstybės sekretoriatui, kongregacijoms ir nunciatūroms; parapijoms, mokykloms, studijų centrams, politinėms partijoms, radijo ir televizijos stotims. Vatikano radijo lietuviškų laidų skyriaus vedėjas mons. Vytautas Kazlauskas pasauliui siuntė pačias vertingiausias „Kronikos “ pateiktas žinutes iš Lietuvos: „Mes tada pajutome, kad visa užsienio žiniasklaida, skirta Lietuvai, įgavo kitą kryptį, – sakė mons. V. Kazlauskas. – „Kroniką“ yra skaitęs ir kardinolas Jozefas Ratcingeris, popiežius Benediktas XVI. Visus „Kronikos“ numerius gaudavo aukštieji Vatikano hierarchai.

Tiesiogiai cituoti „LKB kroniką“ ir kitus pogrindžio leidinius būtų reiškę išprovokuoti labai griežtą Maskvos reakciją, esą Vatikano radijas kursto pogrindžio veiklą Lietuvoje. Dėl to buvo nuspręsta visai pogrindžio leidinių medžiagai duoti antraštę „Užsienio spauda apie Lietuvą“, tų leidinių vardus paminint tik netiesiogiai. Taip buvo pasiekiamas dvigubas tikslas: visa pogrindžio informacija pasiekdavo radijo klausytojus ir kartu klausytojai sužinodavo, kad toji informacija plačiai sklinda pasaulyje, tiek lietuvių, tiek nelietuvių spaudoje. Kita vertus, niekas nebūtų galėjęs uždrausti lietuviškoms radijo programoms informuoti klausytojus, ką apie juos rašo jų nepasiekianti užsienio spauda. Taip visa „Kronikos“ informacija Vatikano radijo bangomis pasiekdavo Lietuvą ir už geležinės uždangos esančias šalis: Rusiją, Latviją, Lenkiją ir kt.“

Per Atlantą keliavę sąsiuviniai ir mikrofilmai

„Iš pradžių „LKB kronika“ būdavo gaunama sąsiuvinėlio forma ar ant didesnio popieriaus formato per kalkę perspausdinta, – atsiminimuose rašė mons. Kazimieras Pugevičius, buvęs Baltimorės (JAV) radijo ir televizijos direktorius, nuo 1976 m. Lietuvių katalikų religinės šalpos (LKRŠ) reikalų vedėjas. – Vėliau „LKB kronika“ mus pasiekdavo fotojuostos negatyvais.

Arkiv. S.Tamkevičius su mons. K. Pugevičumi Niujorke. Nuotrauka iš „LKB kronikos“ ekspozicijos

Perdavimas būdavo labai išradingas: tai susukta fotojuostelė įdedama į dantų pastos tūbelę, tai saldainių popierėlyje įvyniota ir pervežta per sieną, tai moteris atveža veido pudros dėžutėje. Kai LKR „Šalpą“ pasiekdavo „LKB kronikos“ fotojuosta, ne visuomet pavykdavo sužinoti, kas ją atvežė. Iš juostelės padarę „LKB kronikos“ puslapių pozityvus, skubiai atspausdindavome 50 kopijų tiražu, kad kuo greičiausiai žinias išsiuntinėtume užsienio radijo tarnyboms, nes supratome, kad svarbiausia yra laiku pateikti žinią Lietuvoje gyvenantiems lietuviams. Informacija pirmiausia pasiekdavo prelatą A. J. Bačkį, tuo metu dirbusį Vatikano užsienio reikalų pasekretorium, visus užsienyje buvusius lietuvių vyskupus, Nepriklausomos Lietuvos atstovybes, lietuviškosios užsienio spaudos tarnybas bei 40-tį laisvajame pasaulyje veikiančias lietuvių radijo valandėlių tarnybas.“

Apie dabar arkivyskupijos muziejaus „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ ekspozicijoje esamus mikrofilmus arkiv. S. Tamkevičius atsiminimuose rašo: „Tarnaudamas sovietinėje armijoje daug fotografavau, todėl nutariau, kad reikia daryti mikrofilmus ir juos slėpti į kokį nors suvenyrą, kurį galima įduoti svečiui iš Vakarų. Ilgą laiką šis metodas tarnavo labai sėkmingai. Vos paruoštą „Kronikos“ numerį nufotografuodavau; visas numeris tilpdavo į labai mažą ritinėlį, kurį paslėpti būdavo nesunku. Dabar reikėdavo tik melstis ir laukti pirmo svečio iš Vakarų, kuris turėtų noro ir pakankamai drąsos šiek tiek rizikuoti. Gal laimingas atsitiktinumas, bet iš daugelio atvejų tik vieną kartą svečias atsisakė paimti mikrofilmą ir, kad man nebyrėtų ašaros, padovanojo pakelį cigarečių...“

Išeivijos lietuviai su dideliu susidomėjimu laukdavo kiekvieno „LKB kronikos“ numerio, o pasirodęs buvo būreliuose aptarinėjamas ir diskutuojamas. Jaunimas mėgo net suvaidinti kai kuriuos epizodus iš „LKB kronikos“. Taip vaidybiniai fragmentai iš „LKB kronikos“ atsirado net amerikiečių scenoje bei televizijos ekrane. Ambasadorė Gintė Damušytė bendradarbiavimą platinant „Kroniką“ prisiminė pakiliai ir šiltai: „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ pakeitė mano gyvenimą. Apie ją sužinojau iš spaudos, iš pokalbių šeimoje ir iš kunigo Kazimiero Pugevičiaus, platinusio ir vertusio į anglų kalbą. Visi „Kronikos“ platintojai, vertėjai stengėsi kuo plačiau skelbti tiesos žodį apie Lietuvą. Tai buvo pirmas iškirstas langas į pasaulį, skleidęs žmonėms tiesą apie okupuotą Lietuvą. Kun. K. Pugevičiaus prašoma pasiryžau vienus metus paaukoti ir atsisakiau kitos veiklos Lietuvių katalikų religinėje šalpoje.

Ambasadorė Gintė Damušytė. Nuotrauka iš „LKB kronikos“ ekspozicijos

Čia buvo įsteigtas Informacijos centras ir į pasaulį nusitiesė ne tik „Kronikos“ keliai, bet ir kita informacija apie Lietuvą. Vieneri metai greit prabėgo, ir aš pasilikau dar vienuolikai. Mano planai stoti į JAV diplomatinę tarnybą žlugo, nes tada kur kas svarbiau buvo informuoti skaitytoją apie Lietuvą ir tai, kas vyksta už geležinės uždangos. Tai buvo pirmieji laisvės ryto pragiedruliai. Šiandien kiekvienas galime pasimokyti tiesos žodžio ir teisingumo veiksmų. Tai vienas svarbiausių mums visiems ir šių dienų sampratos pavyzdžių. „Kronika“ buvo nuostabus pilietinės visuomenės sąmoningumo pavyzdys: žmonės rašė, spausdino, daugino ir platino. Ji buvo verčiama į italų, ispanų, anglų, rusų kalbas ir taip vis plačiau vėrėsi Lietuvos langas į pasaulį.“

1979 m. LKRŠ reikalų vedėjo pavaduotoja, Lietuvių informacijos centro vadovė G. Damušytė, kurios iniciatyva centras išplėtė informacijos veiklą – užmezgė ryšius su kitomis pasaulinėmis organizacijomis, ginančiomis žmogaus teises. Buvo organizuojamos jaunimo demonstracijos. Viena iš labiausiai įsimintinų akcijų buvo jaunimo inicijuota demonstracija prie Sovietų Sąjungos ambasados Vašingtone, už kurią ji buvo suimta kartu su 17 kitų bendražygių, tarp jų Simas Kudirka ir kun. Kazimieras Pugevičius:„Suorganizavome ir įvykdėme pilietinio nepaklusnumo akciją 1980 m. olimpiados Maskvoje atidarymo dieną, išnaudodami šią progą priminti pasauliui apie Lietuvos laisvės bylą.

Taikus protestas sulaukė tarptautinio dėmesio, nuaidėjo pirmuose laikraščių puslapiuose. Keliais automobiliais užblokavome eismą priekyje TSRS ambasados, kol bendražygiai virš gatvės iškabino didelį plakatą su užrašu „Laisvės Lietuvai“. Kai kurie dar spėjo prisirakinti prie TSRS ambasados vartų su grandinėmis. Kadangi be leidimo demonstravome prie diplomatinės atstovybės, automatiškai buvom pasodinti į „cypę“.

Mūsų advokatas (lietuvis) teisme įtikino teisėją, kad nesame sunkūs nusikaltėliai, o pirmą kartą įstatymui prasižengę pilietiški asmenys, kurie taikiai protestavo prieš žmogaus ir tautos teisių pažeidimus. Teisėjas buvo supratingas ir davė orderį mus tą vakarą paleisti. Po to man dar dažnai tekdavo lankytis Baltuosiuose rūmuose įvairiuose Administracijos susitikimuose su visuomeniniais partneriais. Kiekvienu atveju apsaugos punkte mano dokumentus ilgiau tikrindavo, bet nepasitaikė taip, kad būtų uždraudę eiti į susitikimus, net su pačiu Prezidentu.“

Mons. K. Pugevičiaus nuomone, „LKB kronika“ daug pasitarnavo ir užsienio lietuviams. Nuo 1945-ųjų metų žadinami partizanų aukos dvasios užsienio lietuviai dirbo ir aukojosi vardan pavergtos Lietuvos, o po 27-erių tylos ir tikros informacijos iš Lietuvos stygiaus metų išeivijos lietuviams grėsė moralinis nuovargis, Tėvynės primiršimas: „1972-aisiais metais pasirodžiusi „LKB kronika“ pažadino ir atkūrė rezistencinę liepsną Vakaruose išsibarsčiusių Lietuvos sūnų ir dukrų širdyse.“

R. Reaganas: „Kelsime Lietuvos reikalą!“

„LKB kronikos“ redakcija daugelį metų žinojo vieno kunigo pavardę ir meldė jam Dievo palaimos. Tai kun. Kazimieras Pugevičius, anuomet dirbęs išeivių lietuvių Informacijos centre. Jam pirmajam pasisekė užmegzti tvirtus kontaktus su „Kronikos“ redakcija, ir jis pirmasis organizavo vertimą į anglų kalbą. „Aplankęs lietuvių Informacijos centrą Brukline, radau gražiai išsaugotus, su dideliais nuotykiais per Atlantą atkeliavusius „Kronikos“ sąsiuvinius ir mikrofilmus, – atsiminimuose rašo arkiv. S. Tamkevičius. – Todėl niekam nevalia užmiršti kun. K. Pugevičiaus, labai sumaniai ir energingai ilgus metus tarnavusiam ne tik „Kronikai“, bet ir Lietuvai. Didelės pagarbos nusipelno kitas lietuvis – kunigas Kazimieras Kuzminskas. Jo dėka „Kronika“ buvo verčiama į kitas pasaulio kalbas, leidžiama tomais ir platinama po visą pasaulį. Šis darbas kun. K. Kuzminsko vardą įrašė šalia kitų svarbiausių „Kronikos“ darbininkų.“

Kun. Kazimieras Kuzminskas. Nuotrauka iš „LKB kronikos“ ekspozicijos

Panevėžio krašto sūnus kun. K. Kuzminskas, artėjant karo audrai, pasitraukė į Vakarus. Gyvendamas JAV ir ten kunigaudamas, 1974 m. įsteigė Lietuvos kronikos sąjungą, jai vadovavo, leido ir vertė į kitas kalbas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. Lankydamasis įvairių pasaulio šalių lietuvių bendruomenėse, įsteigė 70 šios sąjungos skyrių aukoms rinkti. 1974–1992 metais kun. K. Kuzminsko rūpesčiu Čikagoje buvo išleisti visi (81) „LKB kronikos“ sąsiuviniai (dešimt tomų) lietuvių, anglų, ispanų, vokiečių, italų, portugalų ir rusų kalbomis. Organizavo „LKB kronikos“ siuntimą beveik šimto šalių radijo ir televizijoms stotims, žinių agentūroms, politikams, universitetų bibliotekoms.

„Lankydamas lietuvių kolonijas, iš anksto žinodavau, pas ką važiuoju ir kokioje šeimoje galėsiu apsistoti, – pasakojo kun. K. Kuzminskas. – Nuvykęs tuojau eidavau pas lietuvius, susirinkusius kokioje nors lietuvių šeimoje, salėje ar kitose patalpose. Jiems kalbėdavau apie žiaurų tikinčiųjų ir Katalikų Bažnyčios persekiojimą ir apie „LKB kroniką“, aiškindavau jos reikšmę tautos kovoje dėl laisvės. Suorganizuodavau LKRŠ rėmėjų skyriaus valdybą arba surasdavau nors vieną įgaliotinį, prašydavau aukų „LKB kronikai“ leisti. Jei kolonijoje būdavo lietuvių radijo programa, mano kalbos įrašus perduodavo radijas.“

Buvo siekiama Lietuvos Katalikų bažnyčios diskriminavimo faktus atskleisti JAV valstybės departamentui ir pačiam prezidentui Ronaldui Reaganui. 1987 m. kovo 19 d. Vašingtone, iškilmingai minint „LKB kronikos“ leidybos sukaktį, JAV prezidentas R. Reaganas, sveikindamas minėjimo dalyvius, pabrėžė leidinio vaidmenį, informuojant pasaulį apie padėtį Lietuvoje ir jo indėlį į žmogaus teisių ir laisvių judėjimą. 1987 m. birželio 18 d. JAV prezidentas R. Reaganas Baltuosiuose rūmuose priėmė Lietuvos Krikščionybės jubiliejaus komitetą. Delegacijai vadovavęs vyskupas P. Baltakis pasidžiaugė „prezidento solidarumu minint Lietuvos krikšto jubiliejų“ ir pageidavo, kad susitikimo su SSRS vadovais metu pareikalautų paleisti visus sąžinės ir politinius kalinius bei „iškelti Lietuvos reikalą“, priminti apie religijos ir žmogaus teisių laužymą Lietuvoje. Atsakydamas į tai, prezidentas R. Reaganas patikino: „Kelsime Lietuvos reikalą!“ Susitikimo metu buvo įteiktas lietuvių sąžinės kalinių sąrašas.

„Kronikos“ lapus skaitysime atsidėję taip, kaip skaitoma apie katakombų Baž­nyčios persekiojimus“, – dėkodamas už atsiųstą knygą rašė Kolumbijos Medeljino arkivyskupas Alfonsas Lopezas Truchilas, greitai po to tapęs kardinolu. Gautose padėkose žavimasi Lietuvos tikinčiųjų kova, teigiama, kad iš jų tūkstančiai žmonių semsis pasiaukojimo dvasios ir melsis, kad Lietuva greičiau atgautų laisvę ir nepriklausomybę. Šiltus padėkos žodžius siuntė Ilinojaus karmeličių vienuolyno viršininkas B. Deogupilacho ir Čilous (Chilaw’s) vyskupas Markus Fernando. Sudano valstybės Tamburos vyskupas Gasis Abangitasteigė teigė: „Šis „Kronikos“ tomas mus padrąsins, jis mums labai padės, nes mes taip pat esame kenčiančios Bažnyčios nariai.“ Padėkos gautos ir iš Škotijos, JAV, Zimbabvės, Indijos ir kitų valstybių vyskupų.

Iš kairės – Jonas Vaitkus, Angelė Jonas Kavaliūnas, vysk. Paulius Baltakis, prezidentas Ronaldas Reaganas, dr. Kazys Bačkis, Loreta Stukienė, kun. Kazimieras Pugevičius, ses.Ignė Marijošiūtė. Nuotrauka iš „LKB kronikos“ ekspozicijos

1988 m. lapkričio 17 d. Vašingtone JAV vyskupai priėmė pareiškimą „Dėl religijos laisvės Rytų Europoje ir Sovietų Sąjungoje“. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje yra apibūdinama kaip tvirtovė prieš sovietų pastangas sunaikinti religinę, kultūrinę ir tautinę politinę tapatybę. Šiame dokumente pažymima, kad apie religinės laisvės varžymus Lietuvoje pasaulio visuomenę informavo „LKB kronika“.

1989 m. vasario mėn. Venesuelos Atstovų rūmų pirmininkas dr. Chose Rodrigezas, Inturke priimdamas grupę Venesuelos, dėkojo už gaunamą „LKB kroniką“, kuri, jo nuomone, esanti išsamiausias ir vertingiausias dokumentas apie nuožmų tikėjimo persekiojimą ir apie didvyrišką Lietuvos katalikų laikyseną. Jis pabrėžė, jog šiandien Vakarai semiasi dvasinės stiprybės iš lietuvių, kurie savo tvirtą tikėjimą išlaiko dabartinio amžiaus katakombose. „Tai yra brangiausia jūsų dovana laisviems Vakarams. Tikėkite, lietuviai, – toliau kalbėjo dr. Chose Rodrigezas, – jog Venesuela ir laisvasis Vakarų pasaulis pasiliks jums amžiais dėkingas už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, stipraus ir nepalaužiamo tikėjimo liudytoją.

„Dabar iš daugelio šitų pranešimų aš žinau tai, ką anksčiau žinojau tik teoriškai, t. y. kokiais apgaulingais būdais yra prislėgta Bažnyčia komunistiniuose kraštuose“, – rašė Zimbabvės valstybės Wankie vyskupijos vyskupas Ignatius Prieto Vega.

Italų žurnalistas Pietre Monti, išleidęs pirmuosius dešimtį „Kronikos“ numerių atskira knyga itališkai, savo įvade pažymi: „LKB kronika“ nusipelno rūpestingo skaitymo ir apmąstymo ne tik kaip dokumentų rinkinys, kaip draudžiamoji neteisybių kronika, bet dar labiau kaip ištisas, su meile parašytas, mažos tautos istorijos skyrelis.“

Pagal „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ italų publicistė A. Vičini (Viccini) parašė knygą „Lituania popolo e Chiesa“, kurią 1984 m. išleido leidykla „La Casa di Matriona Milane“.

Šveicarų žurnalo „Glaube in der 2. Welt“ redaktorius, evangelikų kunigas Eugenijus Voss, parengė išsamią ir dokumentuotą studiją apie Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje, remdamasis beveik išimtinai „Kronikos“ dokumentais.

Lietuviškąją „LKB kroniką“, kaip vertingą žinių šaltinį, labai aukštai įvertina ir žymus religinių reikalų tyrinėtojas anglikonas kan. dr. Michaelis Bourdeaux, parašęs anglų kalba straipsnių ir knygą apie Lietuvą „Kryžių kraštas“.

Prancūzo Andrė Martin ir vokiečio Peterio Falke knygoje „Christus stirbt in Litauen“ („Kristus miršta Lietuvoje“) plačiai apžvelgiamos Lietuvos dabartinės sąlygos ir įvykiai, daugiausia pasiremiant „Kronikos“ medžiaga.