pexels.com nuotr.

Atsitiko taip, kad šia vasarą Graikijoje teko susipažinti su romanų „Trys mano vieninteliai“ (2013 m.), „Mano vyrai ir jų žmonos“ (2014 m.), „Svaigulys“ (2015 m.), „Atsargiai – moteris“ (2016 m.), „Geismo spąstuose“ (2016 m.) ir „Angelai neverkia“ (2017 m.) autore, buvusia filosofijos dėstytoja, žurnaliste, televizijos laidų vedėja ir rinkodaros specialiste, gyvenančia Hamburge klaipėdiete, rašytoja Jolita Herlyn. 

Skaitant ką tik Lietuvos knygynuose pasirodžiusį Jolitos Herlyn romaną, kilo ir profesinis klausimas (dar 2006 m. išėjo „Angelų žaidimai“, vienas iš penkių mano pačios romanų): ar yra receptas, kaip parašyti gerą knygą? Ir kas yra gera knyga? Ar tai knyga, sulaukianti apdovanojimų? Ar tai knyga, kurios yra parduodama daugiausia – bestseleris? Ar tai knyga, sulaukusi daugiausia skaitytojų dėmesio? Ar tai knyga, kuri patiko visiems? Tačiau ar įmanoma sukurti produktą, meno kūrinį, kuris patiktų visiems? O gal tai apskritai kvailas klausimas. Juk savaime suprantama, kad neįmanoma.

Knyga yra tikriausiai viena iš asmeniškiausių, privačiausių meno formų, nes jos turinys atsiduria ne tik pirkėjo, skaitytojo namuose, bet ir jo širdyje, jo mintyse. Todėl visiems viena knyga tikrai negali patikti. Ji gali sukelti ar pažadinti labai asmeniškų ir labai slaptų jausmų, ji gali nulemti skaitytojo pasirinkimą jo paties gyvenime, gali jo buitį, jo santykius, jo viltis nuspalvinti kitokiais tonais. Gera knyga – tai tarsi terapeutas ir enterteineris bei teleportavimosi mašina kartu, o geras rašytojas – tai tiesiog geras psichologas.

Meilės romanai yra vienas populiariausių literatūros žanrų, todėl norint parašyti gerą knygą galbūt reikia liautis žvelgus į aukštybes.

Galbūt ir neįmanoma parašyti knygos, kuri patiktų visiems, bet galima parašyti labai gerą knygą, kuri patiktų visiems to žanro knygas mėgstantiems skaitytojams ir net keliems jų nemėgstantiems. Ir įkvėpimas čia nevaidina didelio vaidmens, tvirtina Jolita Herlyn. Anot jos, tai yra darbas. Net didelės fantazijos, pasirodo, nereikia – tereikia atsisėsti ir pradėti rašyti. Ieškant recepto, kaip parašyti gerą knygą, „Angelai neverkia“ – puikus pavyzdys. Ją skaitant aiškėja, kad į knygą reikia įdėti daug savęs, reikia turėti gerą ir stiprų siužetą, tokius pat veikėjus, o aprašyti veiksmo vietas turėtų būti ypač nesunku, jei tos vietos ir gyvenime rašytojui yra brangios ar padarė įspūdį. Bet geros knygos rašymas – tai ir žinojimas bei nuojauta, ko nori skaitytojas, ką mėgsta skaitytojas, bet nebūtinai ko tikisi. Netikėti siužeto vingiai ir, žinoma, humoras – būtini gero romano prieskoniai.

Reikia sutikti, kad meilės romanai yra vienas populiariausių literatūros žanrų, todėl norint parašyti gerą knygą galbūt reikia liautis žvelgus į aukštybes. Būtent tokie romanai kaip „Angelai neverkia“, skirtingai nuo tų, kur leidžiama būti tik spektaklio žiūrovais, skaitytojam duodama galimybė pabūti aktoriais. Vienam meilės romanas – tai smalsumo apie kitų gyvenimus patenkinimas – sveika vojerizmo dozė. Kitam, o net ir didelei daliai skaitytojų, tai būtinybė herojuose ar jų gyvenimuose surasti dalelytę savęs, ir dėl to pasijusti mažiau vienišam.

Kaip ir bet kuriame meilės romane, taip ir Jolitos Herlyn knygoje yra keli pagrindiniai komponentai: vyras ir moteris, gėris ir blogis, praeitis ir dabartis, gimimas ir mirtis, meilė ir išdavystė. Viskas, iš ko yra „išdrožti“ istorijos pamatai. Bet pamatai dar toli gražu ne visas pastatas. Ir knygai atsispirti nuo pamatų būtinas moralas. Šeštojoje Jolitos Herlyn knygoje, be akivaizdžios meilės temos, yra ir daug kitų, tik gana gudriai pasislėpusių. Nors kartu jau pačiame pavadinime yra paminėta – stiprybė. Būtent liauname, ne visada mokančiame atsispirti pagundai, negalinčiame apsisaugoti nuo gyvenimiškų smūgių – išdavysčių, vienatvės, bankroto, vėžio – moteriškame kūne gali gyvuoti labai stipri dvasia. Jolitos naujas romanas, kaip ir ankstesnieji, tiesiog persismelkę moterišku solidarumu. Jos knygos – tarsi ryškios afišos – moterys, mes galime viską – pro kurias nė viena neturėtų praeiti nesusimąsčiusi ir nepasisėmusi bent šiek tiek stiprybės.

Kaip ir iškepti gerą pyragą, taip ir parašyti gerą knygą reikia šviežių ingredientų.

Ir pati rašytoja, ir jos knyga kupina ne tik solidarumo, bet ir emocijų, jausmų, simbolių. Priartėjus prie meilės ir prie mirties, priartėjama ir prie Dievo. Tačiau lygiai taip pat priartėjama ir prie misticizmo, požiūrio, kad gamtos ir visuomenės reiškinių pagrindą sudaro paslaptingas, protu nepaaiškinamas antgamtinis pradas. Moteriškas pasaulis, galima sakyti, be to neegzistuoja, tai kaip be jo gali egzistuoti moteriška literatūra?

Tačiau vėl klausiu savęs: ar „Angelai neverkia“ iš tikro yra gera knyga, geras romanas? Teatleidžia man skaitytojai, kad pasakysiu: kaip ir iškepti gerą pyragą, taip ir parašyti gerą knygą reikia šviežių ingredientų. Romano „Angelai neverkia“ herojai ryškūs ir kontrastingi,  pagrindinė tema – meilė, moralas – moteriška stiprybė, tamsioji pusė – vėžys, simbolis – Fredis (Fredis šioje knygoje simbolizuoja moteriškas klaidas, kurios mus vėlgi vienija). Reikia žinoti, kokius pyragus mėgsta jį valgysiantieji. Knygoje jaučiamas rašytojos ryšys su skaitytojais, tiek su lietuviais Lietuvoje, tiek su lietuviais svetur. Neabejotinai reikia gero recepto. Jolitos didžiausia meilė yra knygos ir kelionės, todėl jos kuriamos siužeto linijos labai raiškios, tvarkingos, su vienu kitu, netikėtu vingiu ir daug peizažų. Reikia kantrybės ir laiko – „Angelai neverkia“ nėra nuskubėtas, jis išlieka vienodo tempo, tik šiek tiek pagyvėja viduryje. Neabejotinai reikia geros orkaitės. Tai – rašytoją supanti aplinka, jos namai, miestas, kurio įtaka labai jaučiama, žmonės, iš dalies įsikūnijantys romano veikėjuose.  

Iš mūsų pokalbių su Jolita vienas sakinys įstrigo: „Šiuo romanu tikrai galiu didžiuotis.“ Jei meilės literatūrą besirenkantis skaitytojas tikisi kažko lengvo ir malonaus, jeigu jis tikisi prasklaidyti ne tik kasdienybę, bet ir pasijusti ne toks vienišas, rasti knygos puslapiuose išsibarsčiusių savo gyvenimo kruopelyčių, jei skaitytojas tikisi subtilių emocijų, įdomios istorijos ir vieno kito moralo – tai pagal Jolitos Herlyn receptą parašyta knyga yra skirta būtent jam.