Augustė Žičkytė (Elenos Bistrickienės nuotr.)

Kai esi atviras kitam, jį priimi nereikalaudamas, kad jis pirma įtilptų į tavo paties suformuotą rėmą. Vienoje savo esė T. Mertonas rašė, jog, mylėdamas kitą, jį padarai vertu meilės. Taigi turėtume kalbėti ir apie Dievo meilės pirmumą, ir apie mūsų laikyseną kito atžvilgiu. Pažinti kitame Kristų – tai bendrystės pradžia“, – apie artimo meilę ir ekumeninį dialogą kalba religijos studijų magistrė, evangelikų liuteronų bendruomenės narė Augustė Žičkytė. Gediminas Zelvaras ją kalbino apie tikėjimo kelionę, ekumeninį dialogą ir Reformacijos jubiliejaus minėjimą. Kaip tik spalio 31 dieną Martinas Lutheris paskelbė savo 95 tezes, kurios prieš 500 metų ir pradėjo Reformaciją.

Kokia buvo tavo, Auguste, kelionė Kristaus link? Kiek žinau, buvai pakrikštyta jau vyresnio amžiaus. Ką tau reiškia Krikšto įvykis?

Vaikystėje krikštyta nebuvau. Tačiau iš tų laikų prisimenu įspūdį, kurį paliko per vienas atostogas lankyta Nidos bažnyčia. Kas tuomet vykdavo, dabar nė nepasakyčiau, bet mėgau tiesiog būti bažnyčioje, toje tyloje. Mokykloje lankiau etikos pamokas, o šv. Mišiose paauglystės metais lankydavausi tikrai labai retai. Dabar net keista, jog prisimenu kartą girdėtą Evangelijos skaitinį. Taip pat ir savo išvadas, kurias tuomet padariau po kunigo žodžių. Manyčiau, kad mano kelionė su Dievu aiškesnę kryptį įgavo tik baigiant vidurinę mokyklą. Domėjausi teatru ir netikėtai sužinojau, kad vienas man žinomas aktorius yra krikščionis. Susipažinau su anabaptistinės bendruomenės, Vilniaus laisvųjų krikščionių bažnyčios, kurią lankė ir jis, jaunimu: kartu skaitėme Šventąjį Raštą, bendravome, buvau pakrikštyta. Vėliau mano ir šios bendruomenės keliai išsiskyrė. Tikiu, kad Krikšto sakramentas laiduoja krikščionio tapatybę. Taigi savo Krikštą nuolat prisimenu, jis man teikia stiprybės.

Žinau, jog esi evangelikė liuteronė. Be to, šiais metais yra minimas Reformacijos 500 metų jubiliejus. Ką tau, kaip krikščionei, reiškia Martino Lutherio asmuo bei idėjos? Kuo jis artimas tavo tikėjimui?

Martinas Lutheris – viduramžių vienuolis, todėl laikmečio požiūriu svetimas dabartinei visuomenei, man pačiai. Svetima ta aplinka, pasaulėvoka, fiziniu pavidalu sutinkamas blogis – viskas veikiau primena pasakas. Sunku perprasti ir besąlygišką bažnyčios bei monarchų valdžios sutaptį. Sutaptį, dėl kurios, pavyzdžiui, rinkimasis kvestionuoti Krikštą tampa visuomenės gyvenimo pagrindų neigimu. Kita vertus, reiktų prisiminti, jog disputai, kuriems savo 95 tezėmis vienuolis kvietė, buvo įprasta akademinio gyvenimo dalis. Taigi pastarojo veiksmo nelinkčiau vertinti kaip pernelyg didelio išsišokimo. Žinoma, kas vyko po to, jau kitos diskusijos dalis. Sakyčiau, jog M. Lutherio asmuo ir idėjos, veiklos – integralus vienis. Jis ir skatina mane gręžtis prie Kristaus, Evangelijos žinios. Taip pat – domėtis viduramžių bažnyčios aktualijomis. Pavyzdžiui, įdomu sekti viduramžių teologų minties tęsinius ir kaitą M. Liuterio veikaluose. Šiuo metu vis grįžtu prie Kryžiaus teologijos, džiaugiuosi priimdama Šventosios Vakarienės Sakramentą, skaitydama, klausydamasi Dievo žodžio, stengdamasi pagal jį gyventi.

Esi nuosekli krikščionė-evangelikė. Kita vertus, vystai intensyvų dialogą su Katalikų Bažnyčios minties tradicija per kryptingas trapistų vienuolio T. Mertono raštų studijas. Kaip tau gyvenime pavyksta derinti šią įsišaknijimo bei atsivėrimo dialektiką? Kuo T. Mertono mintys gali praturtinti ekumeninį dialogą?

Bandau sau nuolat priminti, kad ekumeninis dialogas – Dievo malonė. Tiesiog dėkoju Dievui, kad šiuo metu galiu prisidėti prie konkrečių veiklų: Lietuvos jaunimo dienų choro, „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenių, kad galėjau studijuoti Katalikų teologijos fakultete. Pažįstu daug nuostabių žmonių, daugelis jų yra mano draugai. Sakyčiau, jog įsišaknijant patiriama Dievo malonė ir neleidžia užsisklęsti – tiesiog dalinuosi tuo, ką esu gavus, kas man ir nepriklauso.  Žinoma, Dievas parodo, ar manieji motyvai teisingi, būna ir nusivylimų. Jei kalbėtume apie tavo minimą dialektiką, vienas iš esminių dalykų – laikas. Atrodo, lengva kartą ar du parašyti kokį tekstą, atvykti į renginį, susitikimą. Tačiau daug svarbiau įsipareigoti, svarbu, kad tai, ką darau, turėtų tęstinumą. Todėl ir T. Mertono kūrybos tyrimais užsiimu kelerius metus, vis ieškau būdų, kaip galėčiau dar daugiau sužinoti. Sakyčiau, jog šio trapistų vienuolio ekumeninio dialogo pagrindas yra malda, dėmesingumas, atvirumas Dievui ir žmogui. Kai esi atviras kitam, jį priimi nereikalaudamas, kad jis pirma atitiktų tavo paties suformuotą pasaulėžiūrą. Vienoje savo esė T. Mertonas rašė, jog, mylėdamas kitą, jį padarai vertą meilės. Taigi turėtume kalbėti ir apie Dievo meilės pirmumą, ir apie mūsų laikyseną kito atžvilgiu. Pažinti kitame Kristų – tai bendrystės pradžia.

Krikščionių vienybė bibliškai pagrindžiama Kristaus malda Tėvui, aprašyta Evangelijoje pagal Joną. Kas tau yra ekumenizmas? Kaip manai,  ko trūksta, kad krikščionių vienybė visiškai įvyktų?

Na, kaip kartą sakė Jo Eminencija kardinolas Audrys Juozas Bačkis, ekumeninis dialogas – praktika. Visiškai pritariu. Manau, kad sakramentinė visų krikščionių vienybė nėra nei suvokiama, nei pavaldi žmogui. Viena vertus, tai išlaisvina, nes vienybės siekimas savomis rankomis anksčiau ar vėliau primintų nebent Babelio bokšto statybas. Tačiau, kaip sakei, vienybė kartu yra ir įpareigojimas. Jei pirma ieškosime Dievo, jei įsišaknysime savo konfesijose, pripažinsime skirtumus, rūpinsimės savo tikėjimu, tuomet bendradarbiausime. Ką galima padaryti? Pavyzdžiui, vaduotis iš stereotipų apie vienos ar kitos konfesijos krikščionis. Kita galimybė – socialinė tarnystė. Tarnaudami esame skatinami žiūrėti ne į save, o į tą, kuriam šiuo metu reikia pagalbos. Norėtųsi, kad, užuot nekentę, pasidavę skauduliams, išpažintume savąjį nuodėmingumą, klaidas. Turbūt reikėtų melsti Dievo troškimo pažinti kitą, suprasti, eiti kartu tiek, kiek pavyksta. Iš patirties sakyčiau, kad ekumeninio dialogo kelią grindžia bendra tarnystė, malda, draugystė, kito laisvė. Pagaliau mane pačią draugai yra raginę grįžti į Katalikų Bažnyčią, gal daug kas to tikėjosi. Tai brangu, nes jie ir negalėtų siūlyti ko kito, juk kitam linki geriausio. Tačiau kiekvienas esame laisvas, taigi ir atsakingas. Manau, laisvę, atsakomybę svarbu patirti ir asmeniškai, ir vystant ekumeninį dialogą.

Grįžtant prie Reformacijos temos. Kodėl svarbu tai prisiminti? Kaip tai įprasmina krikščionišką tikėjimą šiandien?

Prisimenant Reformaciją, reikėtų nesusikurti to, kas įvyko, pagal savo paveikslą. Todėl jubiliejiniai metai man – proga ir raginimas gilintis į liuteronų konfesinius raštus. Manau, kad reflektuota praeitis primena, leidžia iš naujo pažinti malonę, kurią gavome. Žinoma, skilimai visuomet yra žaizda. Tačiau vis dar gyvuojame, Kristus vis dar reikalingas – ar gali kas dar labiau įprasminti?

 Augustė Žičkytė 2008–2012 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių filologiją, 2012–2014 m. tame pačiame universitete baigė Literatūros antropologijos ir literatūros magistro studijas. Bakalauro darbo tema – „Ribinės situacijos šiuolaikinėje dramaturgijoje: S. Parulskis, M. McDonagh, M. Crimp“. Magistro darbo tema – „Gyvenimo tikint laikysenos Thomo Mertono kūryboje“.

2015–2017 Vytauto Didžiojo universtiteto Katalikų teologijos fakultete baigė Religinį švietimą, įgijo  Religijos studijų magistro laipsnį. Magistro darbo tema – „Tomo Mertono kūryba kaip šventumo tapsmo išraiška kasdienybėje“.

Minėtos studijos VU ir VDU lemia jos domėjimosi sritis. Pastarosios – šiuolaikinė dramaturgija, religinė literatūra, literatūros teorijos, medijų tyrimai, ekumeninis dialogas, tarpreliginis dialogas. Šiuo metu dalyvauja šiuolaikinės dramaturgijos festivalio „Dramokratija“ kūrybinėse dirbtuvėse.

Be kitų Augustės publikuotų darbų, galima paminėtinas 2017 m. birželio mėnesį VDU religijos mokslo žurnale „Soterׅ“ publikuotas kartu su  dr. Valdu Mackela rašytas mokslinis straipsnis „Thomo Mertono šventumo tapsmo reprezentavimas jo raštuose ir fotografijoje“.