EPA nuotrauka

Penktadienį Katalonija paskelbė nepriklausomybę. Tačiau kalbėti apie tai, kad Europoje atsirado nauja valstybė, dar labai anksti. Perspektyvos pasiekti tarptautinį pripažinimą yra miglotos, Madridas įvedė tiesioginį valdymą, o vis daugiau Katalonijos gyventojų į gatves išeina palaikyti vieningos Ispanijos idėją.

Gruodžio 21 dieną regiono turėtų laukti nauji rinkimai, tačiau dar iki tol klausimų yra daugiau negu atsakymų. Blogiausia tai, kad daugiausia šansų pasiekti pergalę (bent jau trumpuoju laikotarpiu) turi tie, kurie šioje situacijoje elgsis kiečiausiai.

Istorijos pradžioje iniciatyva priklausė katalonams, o dabar padėtis kitokia. Pirminiame etape Madrido reakcija buvo sunkiai suprantama ir vedanti į pralaimėjimą. 2014 m. referendumas buvo atlaikytas elegantiškai – tai nelegalu ir mums nerūpi strategija buvo visiškai teisinga ir pasiteisinusi, o dabar tai, kaip centrinė Ispanijos valdžia sureikšmino šį referendumą jį kone legitimizavo. O ką jau kalbėti apie gėdingą smurto protrūkį (kuris makiaveliškai neišprovokavo deramos Europos Sąjungos reakcijos, nes ne viena bloko šalis turi problemų dėl tautinių mažumų), kuris daugelio akyse pavertė katalonus engiančios titulinės tautos įkaitais.

Visgi Madridas veikiausiai teisingai suvokė, kad ES neketina kištis į Katalonijos atvejį, ir tai lieka Ispanijos vidaus reikalu, už Konstituciją balsavo patys katalonai, tad nėra ko bijoti. Po referendumo sekė ir apsimestinis nežinojimas, ar katalonai paskelbė nepriklausomybę, tačiau net tada, kai autonominė valdžia paaiškino, jog ne (ir tai laiko savo geros valios gestu siekiant derybų), Madridas toliau liko kietasprandiškai tvirtas – jokių derybų, Konstitucija vienodai galioja visiems.

Nemanau, kad Katalonija būtų paskelbusi nepriklausomybę, jeigu ne Madridas, kurio veiksmai iš esmės išprovokavo tai padaryti. Susidarė toks įspūdis, kad, matydami kietą Madrido reakciją, Katalonijos vadovai nuoširdžiai norėjo derėtis, nes akivaizdu, jog tai civilizuočiausias konflikto būdas. Tą siūlė ir ES, tiesa, ne per daug primygtinai, nes kalbėti apie neutralią bloko reakciją būtų absurdiška – akivaizdus palaikymas Madridui ir gerokai mažiau akivaizdus noras, kad būtų deramasi. Kadangi laikas seko, o užsispyręs Madridas į jokias derybas leistis neketino, skelbti nepriklausomybę buvo logiškas sprendimas, nes buvo panašu, kad bet kokiu atveju tiesioginis valdymas anksčiau ar vėliau bus įvestas.

Visgi nepriklausomybės šalininkai akivaizdžiai praranda palaikymą gatvėse. Referendumo rezultatai galėjo užliūliuoti separatistus, tačiau akivaizdu, kad daugelis vieningos Ispanijos šalininkų pasirinko boikoto kelią. Dabar didelės minios susirenka ne tik į separatistų, bet ir į jų priešininkų mitingus.

Neaišku, ar didžiosios separatistų partijos dalyvaus pirmalaikiuose Katalonijos parlamento rinkimuose, tačiau net jeigu taip ir įvyks, sėkmė negarantuota. Trys separatistų partijos, kurios turėtų patekti į regiono parlamentą, kartu sudėjus gali turėti apie 61–65 vietas parlamente. Trys didžiųjų šalies partijų regioniniai padaliniai, pasisakantys už vieningą Ispaniją – 56–62. „CatComu“ partija, pasisakanti prieš nepriklausomybę, bet už tai, kad šis klausimas būtų sprendžiamas referendumu, turėtų gauti apie 13 vietų. 135 vietų parlamente daugumai reikia 68 vietų. Tad abiem pusėms reiktų ne tik gerai pasirodyti, bet ir tikėtis į savo pusę patraukti „Cat Comu“.

Visgi esminis klausimas separatistams yra vienas – ar dalyvauti. Tai yra spąstai – dalyvaudamas pripažįsti centrinę valdžios sprendimą stabdyti regiono autonomiją. Nedalyvaudamas gali likti nuošalyje – leisti paralelinę valdžios vertikalę formuoti vieningos Ispanijos šalininkams, jokių garantijų, kad net ir iki rinkimų pavyks išsaugoti paralelines valdžios struktūras, nėra. Boikoto pavojus parodė tas pats nepriklausomybės referendumas – jeigu jos oponentai būtų atėję balsuoti, rezultatas galėjo būti ir kitoks.

Neboikotuoti rinkimai būtų tikrasis referendumas dėl regiono ateities. Jau prieš tai, kai nepriklausomybė buvo paskelbta, regionas pajuto pirmąsias ekonomines pasekmes – beveik 1700 kompanijų paskelbė apie planus perkelti savo centrines būstines kitur. Be to, tikėtasi bent kiek stipresnio tarptautinio palaikymo, tad pirmasis separatistų romantizmas jau bus kiek išgaravęs.

Tarptautinių santykių teorijoje yra sąvoka, vadinama „viščiuko žaidimu“. Terminas pasiskolintas iš (kalbama, kad realaus) „žaidimo“, kai du vairuotojai rizikuodami savo gyvybėmis kelyje dideliu greičiu lekia į vienas kitą. Tas kuris pasitrauks bus „viščiukas“, o tai užtrauks jam pajuoką.

Katalonijos administracija jau pamatė, kad Madridas į nuolaidas nereaguoja, tad nėra didelės prasmės užsiimti nuolankesnę poziciją (nors tokiais atvejais, kaip laukiantys rinkimai, padėtis labai dviprasmiška). Madridas pamatė, jog tarptautiniai žaidėjai kol kas į Kataloniją žiūri kaip į Ispanijos kiemą.

Pirmieji veiksmai Madridui sėkmingi – regiono policijos vadovybė pasitraukė be triukšmo ir netgi paragino pavaldinius paklusti naujai valdžiai. Šiek tiek atsargumo Madrido veiksmuose yra – daugelis ne paties aukščiausio lygmens politinio pasitikėjimo pareigūnų liks savo vietose. Visgi esminis klausimas yra dėl to, ar būtų imtasi realių teisinių veiksmų prieš separatistų lyderius, jeigu valdžios perėmimo procesas vyktų sklandžiai. Viena vertus, atsiskyrimo architektams atsidūrus už grotų, judėjimui būtų suduotas smūgis, tačiau tai galėtų išprovokuoti naują pasipriešinimo bangą. Juk regiono prezidentui galėtų grėsti net iki 30 metų laisvės atėmimo bausmė.

Separatistams dar iki rinkimų dilemų yra labai daug. Apsimesti, jog niekas neįvyko ir tęsti darbus toliau? Turbūt ši strategija galėtų atvesti į paralelinių valdžios struktūrą susiformavimą, o tai būtų didelis žingsnis nepriklausomybės link. Tačiau tam reikia didelio žmonių atsidavimo, nes šis kelias reiškia ir nemalonumus su policija, ir teisėsauga.

Ši situacija lygintina su viščiuko žaidimu. Jeigu Madridas sugebės išvengti paralelinių valdžios struktūrų funkcionavimo ir tvirtai suims į nagą regioną iki pat gruodžio 21 dienos rinkimų, bent jau trumpuoju laikotarpiu tai būtų kelias į vienybę. Be abejo, priemonės turėtų būti proporcingos ir veikti reikėtų protingiau, negu tai buvo daroma iki šiol.

Jeigu Katalonija sugebės laikytis kietai, išsaugoti paralelinę valdžios struktūrą ir privers panaudoti Madridą priemones, kurios įprastomis aplinkybėmis būtų perteklinės (pavyzdžiui, masinius separatistų lyderių areštus), tada galima tikėtis naujos nepriklausomybės šalininkų mobilizavimo bangos. Tai teoriškai galėtų atvesti į padėtį, kai regiono išlaikymo kaštai būtų per dideli ar viršų paimtų kompromisinė nuostata leisti katalonams apsispręsti.

Taigi, abiem pusėms kompromisai šiuo metu nėra labai naudingi, ir tik veikdamos kietai ir metodiškai šioje situacijoje jos gali pasiekti savo tikslų.