Mika Ruusunen / Unsplash

Iškasta kapo duobė. Kažkam iš mūsų. Dievo sprendimu kažkas užims šią vietą – jau nebesirinkdamas. Pirmą kartą nebesirinkdamas. Visą gyvenimą galiu rinktis, bet, kai iškasta man skirta kapo duobė, nebeturiu savo žodžio. Ties kapo duobe pasirinkimai baigėsi. Tik paskutinis pasirinkimas mirties sekundę gali būti lemtingas – lemti laimingą amžinybę. Dievas parinko paskutinę valandą. Dievo ir žmogaus susitikimo valandą. O mums, išlydėjusiesiems, pasilieka kapas, ir čia aš ateinu per Vėlines, rudenį, kai vėjyje svyruoja nuvytusios gėlės. Per Vėlines stoviu prie mylimųjų kapų, ir vėjyje girdisi anapusinio pasaulio atgarsiai. Aš stoviu ir laukiu. Vis tebelaukiu, o mane pasitinka tik vėjas. Kapai rudens vėjyje.

Kiek laiko praeitų nuo mirties dienos, kapuose kaskart jaučiu vėją, besiskverbiantį į mano vidų. Vėjas prablaško ir lyg su jo šuorais ateina niekada neužgesusi viltis, kad mano mirusiems artimiesiems viskas gerai, kad jie ilsisi ramybėje, žemėje palikę vėjo gūsius – jau nieko nebepakeisi. Už kapo, kaip tikiu, prasideda Dievo karalystė. Dievas kažkada išsivedė man brangius žmones ir paliko skausmą, paliko nesibaigiantį gedulą, kuris su laiku aprimo ir rauda įstrigusi liko giliai širdyje. Giliai širdyje – šalia Dievo.

Kai gūdų rudenį aplankau kapus, prisimindama Vėlinių atmintį, čia, tame vėjyje mirgančių žvakių apsuptyje, jaučiuos apglėbta Dievo dvasios, tokios raminančios, guodžiančios, suprantančios ir atjaučiančios mano skausmą, mano prisiminimus. Tylūs kapai rudens vėjyje – atminties vieta. Širdis atminties vieta. Čia susirinkę visi išėjusieji artimieji. Poilsio vietoje jų netrikdau, tyliai uždegu žvakę ir lūpos šnabžda maldą, skirtą jų kelionei į amžinybę, jų sielai nuraminti. Malda apglėbia mano atmintį, ir išėjusieji stabteli paklausyti, kaip užtarimo malda veda juos Dievo link, naujojo pasaulio, naujojo gyvenimo link.

Malda už mirusiuosius rudens vėjyje. Čia plevena žvakė – viltis paverčia tą amžinybės nežinios pasaulį labiau artimą. Malda Dievui už mirusiuosius sklando kapų erdvėje, susilieja į vientisą maldą nuo kiekvieno kapo, kyla į Dangų su viltimi pasiekti Dievą, Jo gerumą, gailestingumą – tegul Dievas pasitinka kiekvieną mirusįjį, paruošęs jam jaukią vietą Dievo karalystės buveinėje. Maldoje susivienijame visi – ir gyvieji, ir mirusieji, Dievas yra visų viltis. Aš tik stoviu prie kapo Vėlinių dieną rudens vėjyje, bet mano mintis sklendžia už ribos, kur pasilieka mūsų mirusieji. Dabar aš nepriartėsiu prie jų pasaulio – amžinybės, tik rymosiu prie kapo ir malda bandysiu užmegzti nematomą, tik truputį nujaučiamą ryšį, ir išliks gyvas santykis, lyg išėjusieji būtų šalia, kad pajustume, jog mus skirianti uždanga yra laikina. Kad atėjus laikui už tos ribos būsime visi. Iš Dievo pas Dievą.

Dabar liko tik prisiminimai, jie mus vienija. Atmintyje yra likusi meilė mano artimajam, kurio nebėra. Mano žemiškasis rūpinimasis artimuoju seka jį ir po mirties. Prašau šv. Mišių auka atleidimo mirusiesiems, prašau Dievą suteikti jiems amžiną ramybę, kad tie, kurie vylėsi Viešpačiu, sulauktų Jo palaiminimo, kad Viešpats juos pasitiktų. Ne mirtis juos išsiveda, juos išsiveda Dievas, pas save be manęs. Bet kartu man primenama, kad kažkada ir aš išeisiu, jog reikia rinktis tokį gyvenimą, kuris derėtų su Dievo valia. Kad galėčiau pasakyti gyvenimo pabaigoje – su Dievo malone gyvenau, su Dievo malone ir mirštu.

Kai aš stoviu vieniša Vėlinių rudens vėjyje, Dievas ateina pasakyti, kad liūdėjimo laikas eina į pabaigą. Tikėjimas Dievu naikina liūdesį ir kuo stipresnis tikėjimas, tuo mažiau liūdesio dėl netekties. Mano tikėjimas lyg sako – nors mūsų namai skirtingi, mus vienija Dievas, Jo globa. Ir lyg kažkur tolumoje, rudens vėjyje, aš išgirstu giesmę. Ji ataidi iš amžinybės, skverbiasi į mano sielą, ir aš nujaučiu, kad mirusiuosius pasitiko Dievas, jie ilsisi ramybėje ir meldžiasi už mus.

Susikaupimas Vėlinių dieną. Susikaupimas prisimenant mirusiuosius. Susikaupimas, nes pasitraukę mirusieji į kitą tikrovę, mums paliko slėpinį. Nežinau, bet tikiu. Tikiu Dievu, tikiu ir amžinuoju gyvenimu. Tikiu Dievo pažadu, kad visi sugrįšime pas Jį. Net nedėkingieji turi vilties. Susikaupti man padeda kapuose ūžaujantis vėjas, jis yra neatsiejama dalis Vėlinių laiko, kuris mano skausmą paverčia apčiuopiamu. Tačiau tas pats susikaupimo laikas leidžia pajusti, kad mano ir išėjusiųjų artimųjų ryšys išlieka Dieve, išlieka amžinai gyvas. Mano santykis nepasikeitė, nors mes gyvename skirtinguose pasauliuose, meilė nepasikeitė – tik dabar tai, kas nematoma, tapo viltimi. Viltimi kažkada susitikti.

Vėlinių diena mirusiųjų atminimo laikas. Dar kartą apraudu išėjusiuosius, kai stoviu prie kapų rudens vėjyje. Kapo kryžius ženklina ne mirusiųjų buvimo vietą čia, bet jis yra prisikėlimo ženklas per Jėzų Kristų. Į kapus ateinu prisiminti, paminėti, pasimelsti. Ir kaip mirusieji prisikėlė, taip ir aš stengiuosi prisikelti dvasia naujam gyvenimui, mirusieji ir mus kviečia prisikelti naujam gyvenimui, jau kitokiam, be jų. Jie lyg sako, kad naujasis gyvenimas būtų paženklintas ne tik liūdesio, bet atradimo neregimos tikrovės, kuria tikime. Dievo malonė nemiršta, Dievo malonė lydi mirusįjį slėpiningoje jo kelionėje.

Ir aš likusi čia, šalia kapo, laukiu Dievo malonės suprasti ir priimti netektį kaip Dievo priartėjimą, kaip Dievo prisilietimą. Laukiu Dievo malonės ištverti skausmą ir atsisveikinu su mirusiaisiais žemiškajame gyvenime. Su Dievo malone tikiuosi susitikti su jais amžinybėje.

Kapai laukia ir mūsų visų. Tik kaip tai priimti be baimės, pasiruošus, lyg irčiausi į kitą upės krantą. Kad tikėčiau, jog ten esu laukiama, kad ten yra parengta man vieta, kuriai nėra lygių čia, žemėje. Kad tikėčiau, jog einu, kur meilė yra didesnė už mane pačią. Kad nugyvento gyvenimo dovana tęsiasi amžinybėje, kad už kapo stovi Dievo pasaulis, kuris kažkada bus ir mano. Kad dabar, kai stoviu rudens vėjyje ir lydžiu savo mirusiuosius, stoviu prie ribos, kurios neturiu galios peržengti, net akies krašteliu pažvelgti, kas vyksta ten, kur nebėra vėjo, nebėra kapo, yra tik tikėjimu pažini realybė. Tikėjimu, kad už kapo plyti neaprėpiamas Dievo pasaulis.