Tomas Šernas (g. 1962) – evangelikų reformatų bažnyčios Lietuvoje generalinis superintendentas.

Evgenios Levin nuotrauka

Reformacijos sukakčiai pažymėti skirti metai artėja pabaigos link. Visoje Lietuvoje vyko ir vis dar vyksta daugybė renginių, skirtų prisiminti šį svarbų istorinį įvykį. XFM radijo stoties laidoje Horizontai apie reformaciją, jos idėjas, dabartinę visuomenę ir jos pasitikėjimą Dievu kalbėjo žinomas dvasininkas, evangelikas reformatas, vienintelis likęs gyvas po Medininkų tragedijos – Tomas Šernas.

Gerbiamas Tomai, kaip reformacija atėjo į Jūsų gyvenimą?

Reformacija atsirado palaipsniui. Mano giminės iš tėvo pusės yra evangelikai reformatai, iš mamos – Romos katalikai. Kai mane „nušovė“ ir likau gyvas, galvojau, ką mokytis, kuo užsiimti gyvenime. Norėjosi kažko dėl savęs, dėl savo išsilavinimo, tad įstojau į Klaipėdos universitetą, Evangelinės teologijos katedrą. Ją pabaigiau ir po truputėlį atradau tikėjimą ir neišvengiamai – reformaciją.

Jūs minėjote, kad Reformacija Jūsų gyvenime atsirado palaipsniui. Kokią įtaką reformacija padarė Jūsų gyvenimo pasirinkimams?

Reformaciją mes galime suprasti kaip politinį ar kaip dvasinį judėjimą. Reformacija yra bendrinis pavadinimas, tai yra daug daugiau. Tai – tikėjimo atnaujinimas. Be abejo, Dievas kalbina žmogų, kai jis yra pasiruošęs atsiliepti, ir Dievas gali jam duoti tik tiek, kokio žmogus didumo dėžutę turi. Jeigu žmogus priešinasi ar jaučiasi išdidus, tada Dievas sako: „Aš tau vėliau įdėsiu, nes pas tave pilnos kišenės.“ Aš manau, kad Dievas visada kalbina žmogų, ir kai žmogus yra pasiruošęs atverti širdį, priimti Dievą, atsikratyti balasto, tai ir yra procesas. Galbūt nėra staigių atsivertimų. Tačiau visą gyvenimą vyksta nuolatinis kalbėjimas su Dievu. Esmė yra tokia: žmogus nyksta – Kristus auga jame. Tai yra krikščionybė.

Jūs minėjote, kad reformacija tai ne vien politinis ar kultūrinis reiškinys. Asmeninis ryšys, kaita, nuolatinė reformacija, Jūsų nuomone, ar ji smarkiai skiriasi dabar ir prieš penkis šimtus metų?

Žmogus keičiasi, bet Dievas nesikeičia. Kažkokie nauji iššūkiai, žmogus turi rasti atsakymą į juos, kaip pavyzdžiui, moterų kunigystė, dalis evangelikų bažnyčių ordinuoja moteris, kitos – ne. Tai yra gana skausmingi klausimai, bet jie kultūriniai, išoriniai. Žmogaus ir Dievo pašnekesys ir bendruomenės klausimai – jie lieka tokie patys, kaip Šventajame Rašte parašyta: „Kaip žmogus pašaukia vienas kitą ir Dievas juos pašaukia.“ Tie dalykai nesikeičia.

Ar svarbi, Jūsų nuomone, yra bendruomenė žmogui?

Žmogus yra sukurtas bendrauti asmeniškai su Dievu. Dievas supranta, kad mes esame silpni, kad mums reikia patarimo iš brolio ir sesers Kristuje. Mes po vieną neišsilaikome. Jeigu vienuolis kur nors medituoja ant kalno, jis vis tiek žino, kad apačioje yra žmonių. Jis ne tik dėl savęs ar Dievo medituoja, bet ir dėl tų žmonių. Dievas nori, kad mes mylėtume vienas kitą, nes krikščionis negali būti vienas. Kokio didumo yra bendruomenė, priklauso nuo to, kaip Dievo dvasia veda. Bendruomenė gali būti dešimt žmonių. Ji bus visavertė ir pirminė bažnyčios struktūra, o gali būti tūkstančiai žmonių, mega bažnyčia. Išoriškai viskas atrodys gražiai, tačiau neturi su kuo pasikalbėti. Bažnyčia yra gyvas organizmas, ji auga kaip grybas: kažkur per daug išauga, kitur naujos sveikos ląstelės užsimezga, tai yra gyvybė, tai žmonių santykiai, ir nėra atsakymo, kokio didumo bendruomenė yra geriau.

Dažnam žmogui Reformacija tėra 95 Liuterio tezės. Jūs pats šiais metais keliavote po Lietuvą, pažymint Reformacijos penkių šimtų metų sukaktį. Kaip žmonės supranta Reformaciją?

Duok Dieve, jei dar žino faktą apie 95 Liuterio tezes, nes dažniausiai nėra jokio supratimo. Žmonės nesuvokia bendrai krikščionybės, išdidžiai sako, jog yra agnostikai. Kalbėti apie Reformaciją istoriniu, kultūriniu lygiu – tai jau yra daug. Žmonės žino, kad „Metus“ parašė Donelaitis, bet nedaugelis žino, kad tai buvo evangelikų liuteronų kunigas. Kodėl Lietuvoje apie reformaciją net nebuvo kalbama? Pavyzdžiui, tarpukario Lietuvos laisvės laikais Lietuvos istorijos vadovėliuose Reformacija buvo įvardijama kaip nelaimė, kaip gaivalas, ir iki šiol dar tas išliko, net akademiniuose sluoksniuose. Vėlgi istoriografija Lietuvoje formuodavosi atrankiniu būdu. Sovietmečiu viskas, kas religiška, buvo netinkama. Viskas yra tokio lygmens, kad reikia bent kultūriškai kalbėti apie Reformaciją kaip apie reiškinį, kurio Lietuva nežino ir praleido, nors ir išgyveno. Net kultūriškai, istoriškai kalbant, visuomet prieinama prie klausimo apie Dievą. Neišvengiamai gerai yra kalbėti apie Kristų, nors ir aplinkiniais keliais.

Šiais metais Lietuvoje Reformacijos istorijai apžvelgti skirta daugybė renginių. Ar nemanote, kad kitais metais Reformacija bus tiesiog užmiršta?

Aš nežinau, nes nežinau, ar rytoj dar gyvensiu. Mes turime tokią progą apie tai kalbėti, ir aš, kaip lietuvis, kaip krikščionis, jaučiu pareigą, kol esu gyvas, paminėti, kad tas mano artimasis, kuris nežino, kas čia tokio, kad jis bent kultūriškai tai suprastų. Manau, kad svarbu kalbėti, kad reformatas ar bet koks kitas evangelikas nėra priešai. Jie taip pat Lietuvos žmonės, kurie neša didingą žinią.

Jūs užsiminėte, kad šiuolaikinis žmogus neturi laiko domėtis Reformacija. Su kokiais iššūkiais dabar susiduria visuomenė?

Šiuolaikinis žmogus turi daug galvoti apie savo išgyvenimą, išlikimą, ir jis neturi laiko galvoti apie kitus dalykus, nesusijusius su išgyvenimu. Taip pat mūsų žiniasklaida yra komerciška, siūlanti žmogui visokiausių temų, kurios užpildo jo laisvalaikį, jeigu jis tokį turi. Tačiau iššūkiai tokie patys, kaip ir Romos laikais, tikriausiai žmogui kažkas turi per galvą duoti, kad jis pamatytų ir pradėtų galvoti. Socialinių problemų visada buvo. Anksčiau Bažnyčia pirmoji atsiliepė į vargšų šauksmą, pirmoji įkūrė ligonines. Kodėl žmogus turi galvoti apie Reformaciją arba apie Dievą? Kodėl? Jeigu žmogui sunku, jis kaip tik turi galvoti, kokia mano prasmė gyventi, arba kokia prasmė, jei aš nesipykstu su žmona. Žmogus turi mąstyti, jausti kito skausmą. Jis nebus laimingas, kol neatsakys į tuos klausimus. O tokių atsakymų suradimas kartais užtrunka visą gyvenimą.

Kitais metais minėsime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Ko Jūs norėtumėte palinkėti mūsų šalies žmonėms?

Galvojant apie palinkėjimą mąstau, o kas gi yra ta Lietuva? Ar ji turi apibrėžtą teritoriją, ar kalbą, ar tai svarbu, kai šiais laikais žmonės gali laisvai keliauti, ar turime savo sentimentus cepelinams vystyti? Aš manau, kad žmonės turi tikėti didesniais dalykais nei valstybė. Jėzus sako: „Ieškokite mano Karalystės, o visa kita ateis.“ Ateis ir gerovė. Nebus valstybės, nebus šeimos, be to, jei žmogus ieškos dangaus Karalystės, amžinųjų klausimų, nebus antrinėmis priemonėmis sukurta valstybė. Aš linkiu kiekvienam žmogui būti savimi ir mylėti savo artimą. Atlikti savo pareigas žmogui ir Dievui. Nuo to ir prasideda valstybė.