„Unsplash“ nuotrauka

Prieš 50 metų mokytoja mums pasakojo apie Juozą Tumą-Vaižgantą kaip deimančiukų (gražių poelgių, gražių žmogaus savybių) ieškotoją. Visą laiką, jau mokytojaudamas, galvojau apie tai. Neseniai supratau, jog apie šviesius grožinio kūrinio veikėjus, apie panašios pasaulėjautos žmones, esančius šalia, mąstyta jau šimtmetį, nes, tarkim, „Pragiedrulių“, vieno svarbiausių J. Tumo-Vaižganto kūrinių, pirma dalis „Gondingos kraštas“ pasirodė 1918 m. 

Kas man visą laiką įdomu? Žmonių noras bet kurioje situacijoje – ir labai skaudžioje, ir gana komplikuotoje, ir sunkiai apibūdinamoje – pamatyti ką nors šviesaus bei nehiperbolizuoti negatyviosios reiškinių, įvykių pusės. Nehiperbolizuoti? Na nemanyti, kad neigiami dalykai visuomet svarbiausi, visada tiksliausiai apibūdinantys. Man būdavo ir yra smalsu, kaip keičiasi tie, kurie po truputį gesina negatyvius vertinimus ieškodami poelgių pateisinimo. Juk nėra lengva su humoru, su šypsena priimti gyvenimo akimirkas, kai mus įžeidžia, pažemina, kai tie patys žmonės nuolat mėgina įskaudinti. Kita vertus, deimančiukų ieškotojai, regis, gali būti priimami kaip grėsmės nekeliantys, leidžiantys jų gabumus, išmintį panaudoti ir savo tikslais, ne visuomet garbingais. Bet sutikime, kad su šio gyvensenos modeliu (turbūt galėtume taip pavadinti) kasdienybėje susiduria kiekvienas. Praktiškai tai patikrina net ir nereikšminguose buvimo epizoduose. Kai apie tai galvojame, jaučiame, jog neretai (dažniausiai?) ir mūsų bendravimas su kitais remiasi panašiu ar tuo pačiu principu: ieškoti šviesos, gėrio, o ne blogio.

Rašytojo Vaižganto požiūris paauglystėje neretai padėdavo. Gal ir todėl, kad mama buvo šviesios prigimties. Prisimenu dainuojančią, linksmai ką nors pasakojančią, nepalūžtančią, besidžiaugiančią, kaip man tada atrodydavo, visiškais mažmožiais. Prisimenu besišypsančią, kai grėbdavo šieną, kai atsargiai į kiemą išnešdavo mažus viščiukus, kai žiūrėdavo į varnėnus ar kregždes, kai glostydavo karvę ar avį, kai rodydavo vieversio lizdelį. Prisimenu jaukumą, saugumo pojūtį, vidinį spinduliavimą, kai melsdavosi, verpdavo, ausdavo, megzdavo, siūdavo, kepdavo duoną ar blynus, virdavo žirnių sriubą su kauliukais, ravėdavo, nešdavo  vandenį iš šulinio, plaudavo grindis, džiovindavo iškūrentoje krosnyje baravykus, rinkdavo mėlynes ar avietes, rišdavo beržines vantas. O vaikų buvo net septyni, o viena duktė – neįgali, kurios namie be priežiūros negalima palikti.

Paauglystė man padovanojo du gražius žmones: žurnalistę Liuciją Guzejevą ir kunigą Alfonsą Merkį. „Rašyk, rašyk“, – žurnalistės paskatinimai ir „Mąstyk, mąstyk“ – kunigo netiesioginiai patarimai.

Gražios studijos Vilniaus universitete, kai sutikome daug įsimenančių, didesniems darbams paskatinusių dėstytojų. Docentų, profesorių šviesa – buvo ir iki šiol yra tokia.

Jeigu reikėtų pasakoti apie Uteną, kuriuos asmenis prisiminčiau iš karto? Turbūt pirmiausia bičiulį odontologą Kazį Preikšą. Anoje nesaugioje epochoje – vaižgantiškas žmogus, galvojantis apie Lietuvos dabartį, ateitį. Aktyvia veikla puoselėjo tautiškumą. Anos valstybės saugumo stebimas. Pažįstu daugybę Utenos rajono gyventojų, kalbančių apie šį gydytoją tik labai gražiai. Tikiu, kad nemažai yra tokių, kuriuos jis veikia savo altruistinėmis nuostatomis. Prisimenu vieną gražią kelionę į Kėdainių kraštą. Rašytojo Česlovo Milošo keliais – taip banalokai pasakyčiau. Bet juk ir bičiulio keliais – čia jo gyventa, šios vietos daug kam rodytos. Nuveža mane į Paberžę – į Tėvo Stanislovo žemę. Po truputį sužinau, kad ne kartą čia buvo, ne kartą padėjo, rūpinosi, bendravo su Tėvu Stanislovu, įsiminė jo patarimus. Tądien dar aplankėme Dotnuvoje gyvenančią gydytoją Zenoną Sirvydienę. Kai dirbo Utenoje, jautėme jos ypatingumą: ne tik vaistais, bet ir žodžiais, šypsena gydė. Turiu paliudyti, jog iš tikrųjų buvo taip.

Pasakočiau apie žirgininkę Viktoriją Jovarienę, gyvenančią Užpaliuose. Nuo ankstyvos vaikystės svajojo apie arklį. Tada jautė, jog tai prieinama tik agronomei. Nusprendžia: „Būsiu agronomė. Pati turėsiu arklį ir žmonėms juos auginsiu.“ Svajonė išsipildė. Būdama jau agronomė, atkakliai reikalaudavo, kad arkliams būtų duodama pašaro nors keliais kilogramais daugiau. Juk jie taip sunkiai dirba...

„Net pati nežinau, kiek mano sodyboje, mano muziejuje, pasakojančiame apie žirgus, yra eksponatų. Na turėtų būti daugiau kaip tūkstantis. Visi jie man mieli, brangūs – kaip išskirtum... Nors suprantu, kad kitokie tie daiktai, kurie likę dar iš mano bei vyro tėvų... Visaip jie čia atsiranda, labai visaip: dažniausiai nusiperku, mainau, dovanų gaunu. Juk čia mano visas gyvenimas. Įvairių renginių suorganizuojame. Man nepavyko, kad naktigonės metu kas nors pavogtų ganomą arklį. Bet ateity tai tikrai padarysime – sugalvosiu tą netikėtumą.  Atvyksta žmonių iš Vilniaus, iš Kauno – iš visur. Vaikams rūpi nors paglostyti arklį. Čia laisvės daugiau. Gal kad Šventoji teka, gal kad visi laukiami, kad visiems vietos užtenka. Mat kaip yra: iš visokiausių sudėtinių dalių susideda mūsų gyvenimas. Kaip pats susitvarkai, taip turi. Dažnai manęs vis ima ir paklausia: „O kam jums to reikia?“ O iš kur aš žinau?..  Arklį glostyti reikia. Aš vaikystėje verkdavau, kad juos pančioja, – gaila buvo... Žirgas, medis, rugiai, duona labai svarbu. Nežinau, nežinau, bet kartais pagalvoju, kad tie, kurie gamtoje, kurie su gamta, turbūt yra geresni. Bet kitų neturime teisės smerkti. Derėtų pamėginti suprasti.“

Tai Viktorijos Jovarienės pasakojimų fragmentai, surankioti iš paskutinės, bet ne vienintelės mano viešnagės Užpaliuose.     

Pasakodamas kitiems apie Utenos krašto žmones, būtinai kalbėčiau apie Stasį Masionį. Dabar jau gyvena Kaune, bet jo šaknys – Vyžuonose. Poeto Antano brolis, dainuojantis jo eilėraščius, kitiems labai gražiai apie jį kalbantis. Buvusioje tėviškėje pastatytas mažas jaukus namelis – visai kitoks, nei esame įpratę. Kitoks, nes tiek išorėje, tiek viduje papuoštas neįprastais drožiniais, paveikslais. Paslaptingos medžių šaknys, šakelės, kerpės savitai nuspalvintos. Kai kuriose kompozicijose – Antano Masionio ar Birutės Baltrušaitytės-Masionienės eilėraščių citatos... Netoli namelio, ant kalvos, pastatė paminklą gimtinei, pasodino medžių. Pasiklausykime šio žmogaus kalbos:

„Neseniai ėjau labai anksti per Vyžuonas į autobusų stotelę, turėjau važiuoti į Kauną. Rytas, migla, ir taip jau ramu buvo, ir toks graudumas apėmė. Dėl ko? Dėl to, kad didelis grožis. Esu laimingas, kad turiu Vyžuonas... Čia labai gera. Kambary neįdomu, man reikia būti lauke. Vaikštinėju, blūdinėju, svajoju. Ir nuotaika pakyla. Vasarą atsigulu ant žemės, kartais net užmiegu... Kiekvienas dalykas gražus, rūpi viską nupiešti... Noriu, kad šį grožį ir kiti pamatytų. Vakare iki pusės vienuoliktos galiu būti lauke: vaikščioti, žiūrėti, sėdėti, bet tik ne ant kokio suolo, o ant žemės, akmens ar medyje... Daug kas bekuriant tarsi netyčia atsiranda... Šalia yra Vyžuona: nuo penkerių metų joje meškeriota, kiekvienas žingsnelis išbraidytas...“

---

Pasakoti apie asmenis, kurie patinka, labai smagu. Dviguba nauda: ir kalbėtojas tuo metu tikrai įdomesnis, ir klausytojai gali nustebti, pasidžiaugti, gali galvoti apie tuos, kurie jiems irgi yra šviesuliai. Tada esame ant praeities, dabarties, ateities sankirtos – noras, gebėjimas ją pajausti juk labai pozityvus. Tada, matyt, ne vienas galėtų atsidusti: „Smagu, kad žemėje, kurioje gyvename, yra gražių žmonių, šis pojūtis ir mano gyvenimą įprasmina.“ Bet juk tai labai patetiška, netikra? Mat šalia mūsų yra ir niekšybė, ir chamizmas, ir veidmainystė. Kaip tada? Gal poetiškesnis pasaulio vaizdas atitolina nuo realybės, iškreipia kasdienybės valandas? O gal vis dėlto idealesnė mintis mus tik stiprina, o ne silpnina?

Autorius yra mokytojas ir rašytojas.