Audris Narbutas

Tai, kaip mes pagerbiame žmones, sukūrusius nepriklausomą Lietuvą, ir įprasminame jų atminimą, labai daug pasako apie mus pačius. Mūsų šalies kūrėjų gretose garbingą vietą užima keturi Vasario 16-osios akto signatarai, baigę dabartinę Juliaus Janonio gimnaziją: Steponas Kairys, Jonas Vileišis, Alfonsas Petrulis bei Mykolas Biržiška. Esu įsitikinęs, kad jų drąsa ir ryžtas kuriant mūsų šalį yra verti to, kad turėtume gimnaziją, galinčią įprasminti tiek juos, tiek ir visą epochą. Valstybės atkūrimo proga turime puikią galimybę įamžinti mūsų šalį sukūrusių žmonių atminimą. Ne šiaip ką nors – vieną iš geriausių šalies gimnazijų. Žvelgdamas iš šių perspektyvų ir parengiau peticiją, kurioje kviečiu J. Janonio gimnazijos bendruomenės narius, šiauliečius ir visus Lietuvą mylinčius žmones dovanoti tėvynei Vasario 16-osios gimnaziją.

Yra vertesnių už J. Janonį

Bene dažniausiai girdima mano iniciatyvos kritika yra teiginys, kad Julius Janonis iš esmės nieko blogo nedarė ir su komunistais nekolaboravo. Tam tikru atžvilgiu tai yra tiesa. Jis jungėsi prie komunistų dar prieš Vasario 16-ąją, o nusižudė 1917 m., bet, kai kalbame, kieno vardu pavadinta mokykla, lygiai taip pat svarbu kalbėti ir apie tai, kas tą vardą parinko. J. Janonis buvo sąmoningai parinktas okupantų ideologinis ginklas, kuris pačios stalinizmo galybės metu, 1946-aisiais, buvo pasitelktas tikrai ne siekiant okupuotos Lietuvos valstybingumo stiprinimo ir laisvės. Tokiame kontekste keistokai atrodo ir pozicija, kad jau iš pat pradžių gimnaziją reikėjo vadinti kitu vardu, o dabar tegul lieka, kaip yra. Bet juk pati pradžia (žinoma, jei taip galima tai pavadinti, nes gimnazija Šiauliuose įsikūrė 1851 m.) yra 1946 metai, tad tikėtis, kad savo kabinete sėdintys ir ištikimai Stalinui tarnaujantys asmenys skirs Signatarų ar Vasario 16-osios vardą vidurinei mokyklai, yra naivu. Taip pat negalime pamiršti dar vienos paprastos tiesos: gimnazijos vadinamos žmonių vardais ne dėl to, kad jie nieko blogo nepadarė (jei savižudybės, išmetimo iš mokyklos ir priklausymo Komunistų partijai nelaikysime blogais poelgiais), bet todėl, kad asmenys yra itin nusipelnę Lietuvai, o mūsų pareiga – atlyginti už jų darbus, nuveiktus laisvos Lietuvos labui. Kyla klausimas: kodėl turėtų niekuo nepriklausomos šalies kūrimui nepasitarnavęs žmogus būti vertinamas labiau už tuos, kurie tą šalį sukūrė? Žinoma, polemizuojantieji su manimi gali sakyti, kad vertinami ir signatarai, nes jie gaus auditoriją, tačiau juk gana aišku, kad paskirti mokyklą yra daugiau, nei paskirti vieną auditoriją – klasę. Kalbėdami apie įamžinimą ir atminties politiką, mes daugiausia kalbame apie tai, kaip atlyginame šalį kūrusiems žmonėms. Jeigu jūsų darbovietėje beveik nieko nenuveikiantis žmogus gautų gerokai didesnį atlyginimą už jus, ar laikytumėte šią poziciją teisinga? Garsiai sakytumėte, kad tai teisinga, nes jis jau senokai gauna daugiau už jus? Įtariu, tai keltų pyktį ar bent jau paprasčiausią širdgėlą ir pasijaustumėte nuvilti. Tam tikras nuoskaudos pojūtis tikrai gyvuotų. Ši situacija nesiskiria absoliučiai niekuo. Aristoteliškasis teisingumo principas reikalauja, kad visi gautų tai, ko nusipelno. Deja, dabar turime priešingą situaciją, kurią galime pakeisti. Galime permąstyti ją ir atlyginti tiems, kurie yra labiau nusipelnę. Ir nereikia to bijoti – juk per ilgą kone 200 metų istoriją gimnazija buvo ne sykį pervadinta. Dabar vėl norėtųsi prisiminti tarpukarį. Šiandien, lygindami dabartinę ir tarpukario Lietuvą, galime įžvelgti nemažai panašumų bei skirtumų. Vienoje vietoje išryškėja ypatingas abiejų laikmečių panašumas. Mes švenčiame valstybės atkūrimo šimtmetį, o anuomet buvo minimos 500-osios Vytauto Didžiojo mirties metinės. Jų proga pavadinimas Lietuvos universitetas buvo pakeistas į Vytauto Didžiojo universitetą. Vargu ar tuo metu abejota dėl šio žingsnio. Paprasčiausiai aiškiai jausta, kad Vytautas Didysis yra vertas universiteto, kad jo asmenybė atspindi ištisą Lietuvos epochą, kad tam tikru atžvilgiu jis ir yra Lietuva (bent jau to laikotarpio). Tad norėtųsi, kad mes, kurie lygiai taip pat esame šiandienos istorijos kūrėjai, kurių darbus ateityje vertins ainiai, įrodytume, jog signatarai yra verti turėti jiems skirtą gimnaziją.

Galiausiai esama tokių, kurie priduria, kad J. Janonio vardas yra prasmingas, nes jis, Janonis, galvojo apie nepriteklių patiriančius žmones. Lyg ir teisingas teiginys, bet argi ne daug ryškiau ir brandžiau tą patį darė tarpukario Lietuvos socialdemokratijos žiedas, kuriam ir priskiriamos tokios asmenybės kaip Steponas Kairys ar Mykolas Biržiška? Šie žmonės puikiai įprasmina socialinio teisingumo klausimą, kuris buvo vienas iš svarbiausių tarpukario Lietuvos socialdemokratijos prioritetų. Lygiai kaip ir kunigas Alfonsas Petrulis, neabejotinai žinojęs popiežiaus Leono XIII požiūrį į būtinybę rūpintis skurstančiais žmonėmis, išsakytą garsiojoje enciklikoje Rerum Novarum. Taigi, padovanodami gimnaziją Vasario 16-osios akto signatarams, mes dar labiau pabrėžtume socialinį teisingumą ir solidarumą su Nepriklausomybės kūrėjais.

Nedera rinktis kitos mokyklos

Kai kurie žmonės ima man pritarti, kad suteikti vardą mokyklai būtų tikslinga, bet kartu teigia, kad derėtų vadinti kitą mokyklą šiuo vardu, nes dabartinė yra stipri ir populiari. Esu įsitikinęs, kad šios mokyklos stiprybę nulemia jos mokinių talentai ir mokytojų profesionalumas, o ne turimas vardas. Juk žmonės ir yra gimnazija – būtent jie išaukština mokyklą savo šauniu darbu, jie suteikia prestižą pavadinimui, o ne priešingai. Todėl dar labiau norėčiau atkreipti dėmesį į kitą aspektą. Toks mąstymas, kad, pakeitus pavadinimą žmonės nebeatpažins mokyklos, turi bent dvi rimtas ydas ir yra smarkiai kritikuotinas. Pirma, kai egzistuoja autentišką ryšį su signatarais turinti mokykla, skirti šį pavadinimą kitai, neturinčiai jokių sąsajų su šių signatarų gyvenimu, tebūtų pigus kičas – dovanėlė iš reikalo. Antrasis aspektas ne toks akivaizdus, bet nė kiek ne mažiau svarbus. Iš esmės tai atspindi teiginys, kad reikia menkesnį ryšį su signatarais turinčią mokyklą paskirti signatarams. Tarytum pigesnę dovaną. Tai nei solidu, nei skoninga. Galiausiai netgi šį tą pasako apie galbūt nesąmoningą, bet visgi kritikuotiną požiūrį į signatarus. Juk mylimam žmogui stengiamės dovanoti kuo geresnę, o ne kuo prastesnę ar pirmą po ranka pasitaikiusią dovaną. Šis etikos principas turėtų išlikti ir čia, jei tikrai puoselėjame pagarbą signatarams.

Bendruomenė ir mokyklos ateitis

Esama ir tokių, kurie dvejoja, ar mokykla dėl šio žingsnio sustiprės. Teigiama, kad gali užtrukti, kol žmonės pripras prie naujo pavadinimo, ar netgi sakoma, kad bendruomenė gali išnykti. Šioje vietoje norėtųsi paklausti: ar tai būtų buvusi pakankama priežastis palikti Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vardą universitetui, užuot pavadinus jį Vilniaus universitetu? Ar dabartiniai Vilniaus universiteto alumnai, kurie sovietmečiu mokėsi Vinco Mickevičiaus-Kapsuko universitete, tikrai nebeturi jokio ryšio su šia puikia mokslo įstaiga ir nebesijaučia jos dalimi? Rimtai tuo abejoju. Jaunoji Vilniaus universiteto studentų karta su pagarba žvelgia į senesniąsias, ir tai netampa didžia problema. Problemos nebūtų ir šiuo atveju. Su tuo sutinka netgi pačios gimnazijos partneriai: pavyzdžiui, „Juventos“ progimnazijos direktorius Vytautas Girčius aiškiai pabrėžia, kad turime atkurti istorinį teisingumą: „Nemanau, kad šios permainos pakenks mokyklai. Tikrai remiu iniciatyvą, nes turime atkurti istorinį teisingumą.“ Mano minėta būsima partnerystė su prestižine Vasario 16-osios gimnazija Vokietijoje yra dar vienas argumentas, įrodantis, kad mokykla gali tik sustiprėti.

Savivaldybė neturi ko veikti?

Galiausiai kitas paplitęs požiūris yra tas, kad savivaldybė neturi ko veikti, ir čia keičiame tik lentelę. Deja, tai toli nuo tiesos. Atminimo politika yra ne tik Vakaruose svarbi mokslinių tyrimų sritis, kuri turi netgi savo teorijų, sukurtų tokių asmenybių kaip knygos „Dvidešimt metų po komunizmo“ autoriai Michaelis Bernhardas bei Janas Kubikas, bet ir svarbi politinių aistrų arena. Taip leidžia manyti daugybė faktų (pradedant nuolatinėmis Izraelio pastangomis įamžinti holokausto atminimą ir baigiant tuo, kad net šį iš pažiūros smulkų ir, kaip teigia oponentai, beprasmį gimnazijos vardo keitimą akylai stebi Rusija). Kažkodėl Rusijos žiniasklaida lieka abejinga, kai nusprendžiame juodos spalvos namo numerius pakeisti į auksinės spalvos arba kai kirpykla užsideda naują iškabą. Tad nederėtų būti naiviems. Klaidinga manyti, kad didžioji politika vyksta tik Briuselyje ar Vilniuje – ji ir Šiauliuose, ir visoje Lietuvoje. Procesai yra susiję, todėl, žengdami žingsnį teisinga kryptimi vienoje vietoje, galime sustiprinti kitą – ir atvirkščiai.

Vietoje išvadų – tai mūsų visų klausimas

Galiausiai norėčiau pabrėžti, kad nors tikiu, jog bendruomenės balsas yra labai svarbus (o joje daugėja idėją remiančių žmonių), bet esu įsitikinęs, kad susiduriame su bendruomenės ribas peržengiančiu klausimu. Juk mes klausiame: kaip įprasminame pagarbą ir dėkingumą laisvą Lietuvą sukūrusiems žmonėms? Ar esame pasirengę jiems, rizikavusiems dėl to ne tik gerove, bet ir gyvybe, paskirti mokyklą? Nematau priežasčių, kodėl Vasario 16-osios akto signatarai ir netgi paties teksto autoriai neturėtų būti aktualūs žmonėms, kurie gyvena Kaune, Vilniuje ar kitur. Kodėl vilniečio ar kauniečio nuomonė neturėtų būti išgirsta tada, kai kalbame apie tai, kaip įprasminamas jo šalį sukūrusių žmonių atminimas? Juk ir vilniečiams rūpi tie, kurie sukūrė tekstą, Vilnių pavertusį 1918 m. atkuriamos Lietuvos sostine. O Kaunas, besididžiuojantis laikinosios sostinės vardu, tikrai nebūtų galėjęs to daryti, jei Lietuva 1918 m. vasario 16 d. nebūtų paskelbusi savo nepriklausomybės, – vadinasi, tai aktualu ir kauniečiams. Sutikime, Vasario 16-osios aktas yra visos tautos dokumentas, o jo signatarų įprasminimas visų mūsų – visų lietuvių – savigarbos (kad ir kur gyventume) ir, dar svarbiau, brandumo – juk tik brandus žmogus geba jausti nuoširdų dėkingumą – klausimas.