Pexels.com nuotrauka

Psichotraumatologija – tai nauja tarpdisciplininė mokslo kryptis apie psichologinių traumų epidemiologiją, etiologiją ir terapiją. Jos pradžia galima laikyti 1980 metus, kai buvo nustatyta potrauminio streso sutrikimo diagnozė. 

Potrauminio streso sutrikimas (PTSS) pasireiškia emocinėmis, kognityviomis, fiziologinėmis ir elgesio reakcijomis, susijusiomis su trauminiu įvykiu ir sutrikdančiomis asmens funkcionavimą. PTSS pasireiškimas nepriklauso nuo asmenybės ir gali pasireikšti bet kuriam asmeniui, patyrusiam trauminių įvykių. PTSS būdingi šie požymiai: 1) įkyrus ir pasikartojantis įvykio išgyvenimas prisiminimuose, sapnuose arba košmaruose; 2) traumą primenančių įvykių ir situacijų vengimas, atsiskyrimas nuo kitų žmonių; 3) padidėjęs vegetacinės (autonominės) nervų sistemos sujaudinimas, pasireiškiantis padidėjusiu dirglumu, sustiprėjusiu baimingumu ir nemiga. Sutrikimas paprastai pasireiškia po kelių savaičių ar mėnesių. Tyrimai atskleidžia, kad žmonėms, kenčiantiems nuo PTSS, nedarbo rizika gali didėti net kelis kartus, palyginti su sveikais žmonėmis. Jų sveikatos rodikliai taip pat prastesni.

Dr. Evaldas Kazlauskas savo publikacijoje „Veiksmingi psichologinės pagalbos būdai psichotraumatologijoje“ teigia, kad, atsižvelgiant į naujausių tyrimų duomenis, rekomenduojama neskubėti iš karto po traumos gydyti žmones. Pirmiausia juos reikia stebėti, suteikiant jiems praktinę ir informacinę pagalbą. Siekiant užtikrinti kokybišką psichologinę pagalbą traumų patyrusiems asmenims, reikia remtis mokslinių tyrimų rezultatais ir plėtoti įrodymais paremtą praktiką. Kenčiantiesiems nuo PTSS gali būti taikomos įvairios terapijos: technologijomis besiremiantys pagalbos metodai; į traumą orientuota kognityvioji elgesio terapija, kurios metu vyksta intensyvus traumą išgyvenusiojo sąlytis su trauminiu patyrimu vaizduotėje arba natūraliomis sąlygomis (in vivo). Dar vienas būdas – nujautrinimo akių judesiais ir perdirbimo (EMDR) terapija. Ypač veiksminga yra kognityvioji elgesio terapija (KT), padedanti sveikti karo veteranams, pabėgėliams, taip pat asmenims, patyrusiems seksualinį smurtą, fizinę ir seksualinę prievartą vaikystėje, teroro aktus, žemės drebėjimus. Kognityviosios terapijos metu daug dėmesio skiriama šių asmenų mintims, susijusioms su saugumu ar pavojumi, pasitikėjimu kitais, požiūriu į save, siekiama šias mintis pakeisti adaptyvesnėmis.

Trumpalaikė eklektinė potrauminio streso terapija (BEPP) yra integracinis PTSS pagalbos metodas, apimantis įvairių psichoterapinių mokyklų technikas. BEPP yra trumpas, į problemą orientuotas metodas, susidedadantis iš šešiolikos 45–60 min. sesijų. BEPP sudaro penki pagrindiniai etapai: 1) psichoedukacija, 2) ekspozicinės technikos, kurios metu pasitelkus vaizduotę taikomas sąlytis su trauma, 3) rašymo užduotys ir darbas su traumos užuominomis, 4) įprasminimas ir integravimas, 5) atsisveikinimo ritualas. BEPP veiksmingai padeda policijos pareigūnams, taip pat įvairias traumas patyrusiems vyrams bei moterims. Šios terapijos autorius yra prof. B. P. R. Gersonsas (Olandija), vienas žymiausių traumų psichologijos ekspertų pasaulyje. 

Prof. B. P. R. Gersonsas lankėsi ir skaitė pranešimą apie specializuotą psichotraumatologinę pagalbą spalio 27 d. Vilniaus universitete vykusioje kasmetinėje Traumų psichologijos konferencijoje. Konferencijos metu VU Traumų psichologijos tyrimų grupės nariai dr. Evaldas Kazlauskas ir dr. Paulina Želvienė plačiai psichologų auditorijai pristatė grupės atliekamus tyrimus traumų psichodiagnostikos srityje bei tyrimus apie psichotraumatologinės pagalbos veiksmingumą Lietuvoje.

Prof. B. P. R. Gersonas

Gerbiamas profesoriau, ką reiškia šis terminas: potrauminio streso sutrikimas? Kiek žmonių nuo jo kenčia?

B. Gersonsas: Atsakymas į šį klausimą susijęs su traumos apibrėžimu medicinoje. Kai susižeidžiame koją, tokį sužeidimą vadiname trauma, kadangi tai yra grėsmė mūsų kūnui iš išorės. Psichologijoje mirties grėsmę, prievartą, išprievartavimą, teroristines atakas taip pat vadiname traumomis. Tokios grėsmės sukelia mūsų išgyvenimo strategijas, kurias turi ir gyvūnai. Pavojaus atveju mes taip pat elgiamės, kaip ir gyvūnai: bėgame į saugią vietą arba ginamės. Tam reikia didžiulės energijos – greitų reakcijų ir t. t. Praėjus stresui, viskas lyg ir turėtų praeiti. Tačiau iš tiesų tai nepraeina be pasekmių. Mes atsimename baisius įvykius – išprievartavimus, atakas, automobilio avarijas. Tie vaizdai ir garsai mus nuolat lanko atsiminimuose ir sapnuose. Ir tai paveikia mūsų elgesį: patyrę eismo įvykį vengiame automobilių, bijome keliauti. Tie simptomai kaip traumos rezultatas pasireiškia mūsų tolesniame gyvenime.

Nuo potrauminio streso sindromo kenčia ne visi žmonės. Tyrimai yra atskleidę, kad traumų savo gyvenime patiria apie 80 procentų žmonių. Traumos yra mūsų gyvenimo dalis, mes jų patiriame, nors ir labai nenorime. Mūsų reakciją į traumą psichologai vadina normalia reakcija į nenormalią situaciją.

Kada pirmą kartą šis terminas buvo paminėtas ?

B. Gersonsas: Potrauminio streso sutrikimo diagnozė nustatyta 1980-aisiais. Jo apibrėžimas buvo itin svarbus Vietnamo karo veteranams, kenčiantiems nuo karo prisiminimų ir naktinių košmarų, taip pat žmonėms, išgyvenusiems Holokaustą; vaikams, patyrusiems seksualinę prievartą, kurios poveikis atsiliepdavo po daugelio metų.

Lietuva po Antrojo pasaulinio karo kentė 50-ies metų sovietinę priespaudą. Ar tai galėjo paveikti ne tik tuos, kurie gyveno tuo metu, bet ir jų vaikus?

B. Gersonsas: Kiekviena visuomenė ir šalis turi savąją socialinę patirtį, iš kurios žmonės mokosi, kuo galima pasitikėti, o kuo – ne, ko reikia vengti, apie ką galima kalbėti. Šeimos, patyrusios sovietinę priespaudą ir gulagus, turi pačios nuspręsti, kaip su tokia patirtimi gyventi toliau. Manau, kad jau laisvoje šalyje užaugę vaikai dažnai nenori apie tai girdėti, tačiau šios patirties ir grėsmės išvengti neįmanoma. Labai svarbūs tampa šeimos susitikimai, kuriuose dalinamasi tokia sunkia patirtimi.

Dr. Paulina Želvienė

P. Želvienė: Aš galiu šiek tiek pakomentuoti, nes traumų psichologijos tyrimų grupėje tyrinėjome tą kartų efektą, trauminę patirtį šeimose, jos perdavimą per kartas. Teiravomės žmonių, ar jie turėjo savo šeimose žmonių, nukentėjusių sovietų okupacijos metu. Kita grupė buvo tie, kurie sakė, kad jų šeimose nukentėjusių nebuvo. Palyginę abiejų grupių apklaustų žmonių psichologinę gerovę, pamatėme, kad ten, kur buvo nukentėjusiųjų, psichologinė būsena buvo geresnė. Tą galima aiškinti įvairiai: gal dauguma tų, kurių šeimose buvo nukentėjusiųjų, turi aukštąjį išsilavinimą, daugiau bendrauja ir pan.

Taip pat norėčiau paprieštarauti profesoriui dėl vaikų, kuriems neva nelabai įdomu klausytis vyresniųjų pasakojamų istorijų: jiems tikrai įdomu. Gal ne visuomet, bet kartais ateina laikas, kai mes domimės. Mūsų tyrimai atskleidžia, kad svarbu žinoti savo istoriją ir apie tai kalbėtis.

Žymiausi Lietuvos psichiatrai teigia, kad gydant žmones pas mus didžiausias dėmesys skiriamas vaistams, o turėtų būti taikomas ir psichoterapinis, ir medicininis gydymas, atsižvelgiant į konkretaus ligonio būklę. Kokia Jūsų nuomonė?

B. Gersonsas: Tai yra daugelio šalių problema. Nuolat vyksta konkurencija tarp psichologų ir psichiatrų, o tai yra blogai. Psichiatrai vadovauja ligoninėms, užima galingas pozicijas, tačiau jie netaiko psichoterapijos metodų gydydami žmones. Tuo tarpu psichologai negali išrašyti vaistų, negali gydyti žmonių ligoninėse. Šios dvi profesijos turėtų bendradarbiauti, įtraukdamos skirtingus gydymo būdus. Šis nesusikalbėjimas yra galios varžybos, ir aš to labai nemėgstu.

Psichikos ligoniai JAV gydomi daugiausia medikamentais, nors ši šalis turi puikių psichoterapeutų. JAV jaučiamas didžiulis farmacijos kampanijų, parduodančių gausybę vaistų, spaudimas valdžiai. Lietuva tikrai ne išimtis, palyginus su kitomis pasaulio šalimis.

Kaip gydomas potrauminio streso sutrikimas?

B. Gersonsas: Kaip minėjau, potrauminio streso sindromas pasireiškia tuo, kad jūs vis dar esate išgąsdintas kažko, kas įvyko jūsų praeityje. Problema ta, kad žmonės bijo to, ko negali kontroliuoti. Praradus pasitikėjimą saugumu, mūsų baimė tokia stipri, kad ji nuolat pasireiškia dabartyje. Gydant žmones nuo potrauminio streso, jiems svarbus tampa sąlytis su trauma (angl. stress disposition) vaizduotėje ar nuvykus į vietą, kur galima atgaivinti traumos aplinkybes. Kenčiant nuo simptomų svarbu nesislėpti nuo savęs. Žmonės dažnai vartoja alkoholį, kad galėtų numarinti emocijas ir užmigti. Atgaivindami traumą galite pradėti gyti.

Kitas dalykas – trauma visuomet yra istorija. Krikščionybė kalba apie kentėjimą ir prasmę. Prasmė labai svarbi, nes turite galvoti apie gyvenimą, apie save, ir tai yra nuostabus traumos aspektas. Žmogus tampa stipresnis, išmintingesnis, patirta trauma moko pažinti save ir kitus žmones.