Lietuva kitais metais švęs valstybės atkūrimo šimtmetį, o seniausia Panevėžio kultūros įstaigaPanevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka šiemet pažymi 95-uosius veiklos metus. Šiai sukakčiai surengta paroda „Bibliotekos senasis fondas: ką panevėžiečiai skaitė tarpukariu“.

Didmiesčiai turi savo veidą, kurio bruožus formuoja įvairios religijos ir kultūros. Mažų miestų istorija paprastai kuklesnė, tačiau joje irgi netrūksta įdomių faktų. Koks buvo miestas vienu ar kitu jo gyvavimo laikotarpiu rodo įvairūs reliktai. Daugiasluoksnius istorijos klodus tyrinėja įvairių sričių specialistai ir kiekvienas atvėrimas yra reikšmingas, suteikiantis naujų žinių, potyrių. Koks buvo Panevėžys tam tikru laikotarpiu, galima spręsti ir iš to, ką skaitė jo gyventojai.

Paroda supažindina su senuoju fondu 

Paroda „Bibliotekos senasis fondas: ką panevėžiečiai skaitė tarpukariu“ kviečia į kelionę po bibliotekos senų ir retų knygų fondo lobyną ir atverčia dar vieną miesto istorijos puslapį. Eksponuojami spaudiniai liudija, kad Panevėžys buvo įvairiatautis miestas, o jo gyventojai – skaitantys išsilavinę žmonės.

 „Gera gimti mažoje šalyje, kur gamta yra žmogiško masto, kur per šimtmečius drauge gyveno įvairios kalbos ir religijos“, – taip apie Lietuvą kalbėjo Česlovas Milošas (Czesław Miłosz) – žymus lenkų poetas, rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas. Perfrazuojant jo žodžius tą galima pasakyti ir apie tarpukario Panevėžį kalbų ir religijų požiūriu. 

 „Išsaugojome ne tik atminimą apie turtingą tarpukario metais Panevėžyje veikusios bibliotekos spaudinių kolekciją, išsaugojome ir dalį tos kolekcijos spaudinių. Tik atgavus Nepriklausomybę, atsirado galimybė nors iš dalies atkurti buvusius bibliotekos fondus. Į biblioteką iš Vilniaus, iš Knygų rūmų (Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centro) sugrįžta knygos, kurios kaip ideologiškai žalingos, 1945–1950 m. buvo šalinamos iš bibliotekų fondų. Tarpukariu veikusios bibliotekos knygos buvo žymimos spaudais: „Centr. Valst. Knygynas Panevėžio Skyrius, Panevėžio Viešoji Valstybinė Biblioteka“, – sako šios parodos rengėja Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vyr. bibliotekininkė Ilona Mažylytė.

Iš bibliotekos įkūrimo istorijos 

1922 metais rugsėjo 1-ąją skaitytojams duris atvėrusi biblioteka – Centrinio valstybės knygyno (VCK) Panevėžio skyrius – tapo šviesos šaltiniu, prie kurio lengva prieiti visiems. 

Bibliotekos įkūrimo data dar turi savo priešistorę. Panevėžio apskrities valdyba 1921 metais nusprendė VCK skyrių Panevėžyje įkurti prie „Aido“ kultūros draugijos ir tais pačias metais švietimo ministro Kazimiero Bizausko  įsakymu nuo gruodžio 1 dienos Elžbieta Jodinskaitė buvo paskirta VCK Panevėžio skyriaus vedėja. E. Jodinskaitė buvo pasirinkta neatsitiktinai, nes  persikėlusi gyventi į Panevėžį,  ji įsitraukė į  kultūros ir meno draugijos „Aidas“ veiklą bei tvarkė šios draugijos biblioteką. Daug problemų kilo dėl būsimosios bibliotekos patalpų, todėl jos kūrimosi metu knygos buvo kaupiamos ir inventorinamos vedėjos E. Jodinskaitės bute. 

Kai miesto ir apskrities savivaldybės skyrė pašalpą butui pasamdyti, kurui ir aptarnavimui aprūpinti, pirmoji valstybinė viešoji biblioteka  Panevėžyje, tuomet vadinta knygynu,  1922 m. rugsėjo 1 d. buvo atidaryta oficialiai.  Ji veikė Šeduvos g. (dabar - Vasario 16-osios g. 20) Malinino namuose, kuriuose buvo įsikūrusi „Aido“  draugija. Bibliotekai buvo išnuomoti  3 kambariai, iš kurių dviejuose knygos buvo saugomos ir išduodamos skaitytojams, o viename įkurta  skaitykla.  Jau pirmaisiais 1922-aisias metais įsigyta 1089 tomai naujų knygų bei laikraščių. Per 84 dirbtas dienas skaitykla pasinaudojo 400 asmenų, o knygas ėmė 5582 žmonės. Jiems išduotos 6179 knygos.

Tarpukariu sukauptas spaudinių fondas panevėžiečių mokslo ir kultūros, laisvalaikio, savišvietos poreikiams tenkinti. Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomoje 1923 m. bibliotekos patikrinimo pažymoje rašoma: „Biblioteka naudojosi visų Panevėžio mokyklų mokiniai, amatininkai, kareiviai, darbininkai, namų šeimininkės. Skaitytojų labai daug.“

Bibliotekos fondas sparčiai augo

1923 m. balandžio 12 d. LR švietimo ministerijos atlikto bibliotekos patikrinimo metu biblioteka turėjo 1 783 knygas, visus Lietuvoje leidžiamus laikraščius ir žurnalus, keletą pavadinimų laikraščių iš Vokietijos ir JAV. Patikrinimo išvadose konstatuota, kad „Panevėžio knygynas gali būti pavyzdžiu mūsų visiems kitiems knygynams“.

Po trejų metų, 1926-aisiais, bibliotekos fondas patrigubėjo – fonduose buvo jau 6 230 knygų, jų išduota per metus – 57 705. Skaitykloje apsilankė 41 184 lankytojai. 1937 m. sausio 1 d. biblioteka turėjo 11 892 knygų fondą ir 1 214 registruotų skaitytojų. 

Kaip plėtėsi biblioteka, kaip didėjo jos fondas ir leidinių paklausa, liudija ištrauka iš straipsnio, išspausdinto MŪSŲ KRAŠTAS, 1934, sausio 14, nr. 2, p. 11.

„Valstybinis centrinis knygynas Panevėžy jau keliolikti metai dirba platų kultūros darbą, tik iki šiol jis buvo labai susispaudusiose patalpose. Nuo šių metų pradžios miesto savivaldybės burmistro p. T. Chodakausko rūpesčiu ši kultūros įstaiga perkelta į gražiausius Panevėžy namus (Respublikos g-vė 14), [Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka įsikūrusi šiame pastate – Red.] ir dabar užima visą antrąjį aukštą. Čia knygynas turi labai erdvią salę skaityklai ir daug kambarių knygoms bei laikraščiams sudėti. Knygyno vadovybės dėka skaitykla taip gražiai sutvarkyta, kad kiekvienas  pro šalį einąs pilietis neiškenčia neužėjęs pasižiūrėti, o, jau kartą užėjęs, lanko ją kas dieną, nes šioje skaitykloje gaunami visi Lietuvoje einantieji laikraščiai bei žurnalai nemokamai pasiskaityti. Tik labai gaila, kad didesniųjų laikraščių tegaunama tik po 1 egzempliorių, todėl kartais tenka labai didelė eilė laukti, kol gauni pasiskaityti. Reiktų, kad švietimo ministerija neatsisakytų tai įstaigai didesniųjų dienraščių užsakyti bent po kelis egzempliorius.

Pasiteiravus sužinota, kad šis knygynas kukliomis pajamomis labai didelį kultūros darbą dirba. Per 1933 metus šio knygyno skaityklą aplankė 76.015 žmonių ir knygas ėmė 39.902 žmonės [čia pateikiamas apsilankymų skaičius, o ne registruoti skaitytojai – Red.]. Pažymėtina, kad knygų ėmėjų skaičiuje nemaža vietą užima ūkininkai, kurių pereitais metais buvo 212. Daugiausia, žinoma, knygynu naudojasi moksleiviai, kurių pereitais metais knygas skaitė per 800 žmonių. Be šių skaitytojų, knygas ėmė dar 203 amatininkai, 78 prekybininkai, 122 valdininkai, 45 kariai ir per 243 šiaip kitų skaitytojų.

Kaip matyti, iš čia paduotų duomenų, knygynas labai plačiai veikia ir daug padeda kitoms švietimo įstaigoms kultūros darbą dirbti.“

Panevėžiečiai įkando net gotišką šriftą

Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vedėja Audronė Palionienė sako, kad paroda „Bibliotekos senasis fondas: ką panevėžiečiai skaitė tarpukariu“ rodo, kad to meto Panevėžyje buvo skaitoma įvairiomis kalbomis. Jei skaitytojai ateidavo į biblioteką ir imdavo leidinius įvairiomis kalbomis, tai jie nebuvo prašalaičiai, atsitiktinai į miestą užklydę žmonės. Jie gyveno Panevėžyje, čia dirbo, mokėsi, kūrė.

Pasak parodos rengėjos Ilonos Mažylytės, tarpukario panevėžiečiai, žinoma, daugiausia skaitė leidinius lietuvių kalba. Dar labai populiarios knygos rusų, lenkų, lotynų, jidiš, karaimų, vokiečių kalba. Įdomiausia, kad senajame bibliotekos fonde buvo apstu vokiškų knygų ne tik mums įprastu lotynišku šriftu, bet ir senuoju gotišku šriftu, kurį sudėtinga skaityti. Kelios tokios knygos eksponuojamos parodoje.

Atrodo, neįtikėtina, kad tokias knygas galėjo skaityti eiliniai skaitytojai. Gal tai buvo kalbos tyrinėtojai, mokslininkai? Parodos sudarytoja mano, kad knygas gotišku šriftu galėjo skaityti gimnazijų mokiniai ir mokytojai. Mokyklose tuo metu buvo mokoma lotynų kalbos, todėl lotyniškos knygos buvo gana populiarios. 

Parodoje „Bibliotekos senasis fondas: ką panevėžiečiai skaitė tarpukariu“ eksponuojami leidiniai rodo, kad tuo metu Panevėžyje iš knygų užsienio kalba daug buvo skaitoma vokiečių, prancūzų, lenkų, rusų kalbomis. Šiandien leidinių užsienio kalba situacija iš esmės pasikeitusi. Populiariausios anglų, ispanų, italų kalbos. 

Pasak I. Mažylytės, skaitymas labai priklauso nuo to, kokios kalbos buvo tuo metu dėstomos mokyklose. Anglų kalbos nebuvo mokoma. Vyravo vokiečių, prancūzų, lotynų kalbos. „Gal mokiniams ir privalomą literatūrą reikėjo skaityti, gal ir patys tomis kalbomis domėjosi“, - svarstė Ilona. 

Tarp knygų, kurios į Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos fondus sugrįžta iš Vilniaus, gaunamos ir tos knygos, kurios priklausė Valstybinei gimnazijai. Iš tų leidinių dauguma rusų, vokiečių, prancūzų kalba. 

Mokytojai, kurie skatino savo mokinius kuo geriau išmokti užsienio kalbų, tobulinti jas, nusipelno didžiausios pagarbos. Istorija liudija, kad tam tikros kalbos mokėjimas karo metais yra išgelbėjęs ne vienam žmogui gyvybę. Užsienio kalbų (vokiečių, rusų) mokėjimo svarba itin pabrėžiama Gabrielės Petkevičaitės-Bitės „Karo meto dienoraštyje“. 

Mokiniai leidiniuose skelbė ir savo kūrybą 

Knygų užsienio kalbomis populiarumas liudija, kad Panevėžys buvo ne tik daugiatautis miestas, bet ir tai, kad jame gyveno išsimokslinę žmonės, kuriame didelis dėmesys buvo skiriamas mokslui, kultūrai ir visa tai prasidėdavo mokykloje.

Tarpukario moksleiviai, be abejonės, domėjosi leidiniais, kurie buvo skirti specialiai jų amžiui.

Vienas tokių leidinių buvo „Mokslo dienos“, kurį redagavo panevėžietis Leonas Kuodys, dirbęs Valstybinėje gimnazijoje (dabar Juozo Balčikonio gimnazija). Dar jauniesiems skaitytojams buvo siūloma „Naujoji vaidilutė“,  „Moksleivių varpai“, „Jaunimo vadas“, „Jaunoji Lietuva“. „Tikrai buvo tautinių leidinių, skirtų moksleiviams. Juose jie galėjo ir savo kūrybą spausdinti,  ir skaityti tai, kas jiems aktualu“, – teigia vyr. bibliotekininkė I. Mažylytė.

Moksleiviai leido ir šiandien neįprastai atrodančius šapirografuotus  (ranka rašytus ir specialiu aparatu atspausdintus) leidinius gimnazijose. 

Norisi padaryti ekskursą į nūdieną. Dabar leidinių, kuriuose mokiniai galėtų spausdinti savo kūrybą, diskutuoti jiems svarbiomis temomis, trūksta. Šią gana erdvią nišą iš dalies užpildo Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos kartą į metus leidžiamas jaunųjų kūrėjų almanachas „Nevėžis“. Šio projekto autorius, bibliotekos Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centro vadovas Arnas Simėnas čia talpina ne tik jaunųjų Panevėžio literatų kūrybą, bet ir jaunųjų dailininkų iliustracijas.

Kultūros žurnalai buvo mielai skaitomi

Parodoje „Bibliotekos senasis fondas: ką panevėžiečiai skaitė tarpukariu“ eksponuojami ir tęstiniai kultūros leidiniai. Akis ekspozicijoje pirmiausia patraukia „Naujoji Romuva“, „Skaitymai“. Kultūrinių leidinių, pasirodo, būta gerokai daugiau:  „Židinys“, „Kultūra“, „Teatras“. Bibliotekos senajame fonde buvo visi tuo metu Lietuvoje išeinantys žurnalai. Panevėžiečiai mielai juos skaitė. Šiais leidiniais domėjosi jaunimas. 

Vėl norisi žvilgtelėti į kultūros leidinių situaciją šiandien. Įdomios temos, solidūs autoriai, profesionalumas, kai kurių ir daugelio metų patirtis leidžia tikėtis nemažo skaitytojų susidomėjimo, tačiau dažniausiai juos skaito, prenumeruoja tikri kultūros gurmanai. Leidinių pasirinkimas nemažas, o dar yra galimybė skaityti interneto dienraščius.

Panevėžiečiai, turintys 1990 m. įsteigtą, prieš ketverius metus atgaivintą kultūros ir istorijos žurnalą „Senvagė“, tarpukariu neturėjo leidinio kultūros temomis. Tačiau miesto intelektualai savo straipsnius publikavo respublikiniuose  leidiniuose „Židinyje“, „Naujojoje Romuvoje“. Buvo labai aktyviai rašančių. Gimnazijoje veikė „Meno kuopa“, išugdžiusi daug kūrėjų.

Savo knygas tuo laikotarpiu išleido ir aktyviai spaudoje reiškėsi vyskupas Kazimieras Paltarokas, 1935 m. Panevėžyje gyvenusi poetė Salomėja Nėris, rašytoja, pedagogė ir visuomenininkė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Panevėžio gimnazijos direktorius, kunigas ir pedagogas Julijonas Lindė-Dobilas, pedagogai ir rašytojai Bronė Buivydaitė ir Motiejus Lukšys.

Savo straipsnius bei kūrybą periodiniuose leidiniuose spausdino kunigas Alfonsas Sušinskas, pedagogai Petras Būtėnas, Jurgis Elisonas, Leonas Kuodys, Juozas Zikaras bei tuo metu buvusios moksleivė, vėliau pedagogės Aleksandra Šilgalytė, Elena Gabulaitė, tautosakininkė ir poetė Pranė Aukštikalnytė, poetai Kazys Inčiūra bei Stasys Šneideris-Diemedis, rašytojas Petras Zablockas ir daugelis kitų.

Miesto intelektualai ir moksleiviai savo straipsnius bei kūrybą spausdino miesto laikraštyje „Panevėžio balsas“ (vėliau, 1935–1940 m. vadinosi „Panevėžio garsas“), respublikiniuose periodiniuose leidiniuose „Ateitis“, „Lietuvos mokykla“, „Jaunoji karta“, „Naujoji vaidilutė“. 

Dominavo lietuviškos knygos 

„Pirmosios valstybinės viešosios bibliotekos  Panevėžyje, tuomet vadintos knygynu,  pradinį fondą sudarė 1 397 knygos. Pirmuoju numeriu bibliotekos inventorinėje knygoje įrašyta knyga – trijų dalių Jono Jonilos „Veikalai, veikalėliai ir vertimai eilėmis“ (išleista JAV „Tėvynės mylėtojų draugijos“ pastangomis, spausdinta Tilžėje 1912 m.). Visi trys tomai ir dabar saugomi Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, tik, deja, ne tie patys šios knygos egzemplioriai“, - sako Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vedėja Audronė Palionienė. 

Inventorinėje knygoje vienus iš pirmųjų randame tokius leidinius kaip Lazdynų Pelėdos „Motulė paviliojo“, Vinco Kudirkos „Raštai“, Petro Klimo „Lietuvių senovės bruožai“, Kazio Binkio „Eilėraščiai“. Buvo komplektuojama įvairių sričių literatūra, dominavo knygos lietuvių kalba, tačiau daugiakalbiame mieste paklausios buvo ir knygos lenkų, rusų, lotynų, vokiečių, prancūzų kalbomis. 

Užsienio literatūrą panevėžiečiai skaitė nebūtinai originalo kalba ar išverstą į lietuvių kalbą. Pirmieji įrašai teigia, kad W. Shakespeare'o „Romeo ir Džiuljeta“ buvo skaitoma prancūzų kalba, o Marko Twaino „Raštai“ – rusų kalba. Tuo tarpu J. W. Goethe‘s kūriniai skaityti originalo – vokiečių kalba.

Kaip skaitome šiandien 

Dabar Gabrielės Petkevičaitės –Bitės viešosios bibliotekos fondą sudaro beveik 0,5 mln. vienetų dokumentų.  Bibliotekos dokumentų fondo būklę lemia finansavimas, leidyba, skaitytojų poreikių kaita.

2016 m. fondas pasipildė 9946 vienetų 4354 pavadinimų dokumentais. Daugiausia knygomis ir serijiniais leidiniais. Pagal tematiką dominuoja grožinės literatūros  ir literatūros mokslo leidiniai.

Knygos sudaro didžiausią fondo dalį – 68,2 procentus. Kalbinės sudėties požiūriu daugiausia dokumentų yra lietuvių kalba (72,8 proc.).

Panevėžio apskrities bibliotekos paslaugomis 2016 m.  naudojosi 15635 registruoti vartotojai. Daugiausiai skaito besimokantis jaunimas (31,1 proc. visų registruotų vartotojų).

Dar šiek tiek statistikos. Per 2016 m. bibliotekoje apsilankė 188 000 lankytojai. Abonemento skaitytojai sudarė 49 proc. bibliotekos lankytojų. Per metus išduoti 361 992 dokumentai, iš jų beveik pusė (47 proc.) buvo skaitomi vietose. Tai rodo, kad bibliotekos skaityklų aplinka yra patraukli ir skaitytojai čia mielai leidžia savo laisvalaikį.

Daugiausia skaitoma mokslinė literatūra. Tačiau pastebima, kad auga grožinės literatūros paklausa. Net 83 proc. išaugo rankraštinių dokumentų išduotis.

Galima pateikti kelias bibliotekos Abonemente dirbančių bibliotekininkų pastabas. Nūdienos panevėžiečiai gerai žino informaciją, kokios naujausios knygos pasirodys bibliotekoje ir daugiausia teiraujasi jų. Prie paklausiausių leidinių net susidaro eilės. Grožinės literatūros populiarumą būtų galima diferencijuoti pagal žanrus, temas. Vienas mėgstamiausių – detektyvo žanras. Dar pastebėta, kad romanai labiausiai domina moteris, o vyrai prioritetą teikia leidiniams karo tematika.