Lietuvos televizija. 1957–2017.Faktai. Kūrėjai. Laidos. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2017. 

1957-ųjų balandžio 30-osios vakarą surengta pirmoji televizijos transliacija Lietuvoje. Iš ekranų su žiūrovais pasisveikino diktorė Gražina Bigelytė. Pirmąją televizijos transliuojamą programą stebėjo vos keli šimtai žmonių. Tiek, kiek susispietė prie tuo metu Lietuvoje buvusių keliasdešimties televizorių.

Vos pradėjusi transliacijas Lietuvos televizija išsyk ėmė telkti vis gausėjančias gerbėjų gretas. Kaimynai rinkdavosi kartu stebėti pirmųjų televizijos programų, vaidinimų, koncertų. Keičiantis laikams bendri susibėgimai žiūrėti televizoriaus liko šilti prisiminimai. Šiandien Lietuvoje, ko gero, nėra namų, kuriuose nacionalinė televizija nebūtų matoma. Jei ne televizoriaus, tai kompiuterio ar telefono ekrane.

Kaip keitėsi televizija per šiuos 60 metų? Cenzūruota sovietmečiu, Atgimimo metais tapusi Sąjūdžio tribūna, stovėjusi Baltijos kelyje ir budėjusi kruviną Sausio 13-osios naktį. Iš nespalvotos televizija tapo spalvota, dar vėliau – aukštosios raiškos. Iš vieno transliuotojo kamieno išsišakojo net trys televizijos – LRT HD, LRT KULTŪRA ir LRT LITUANICA. Keitėsi daug kas, ne tik spalvos ir technologijos. Per šešis dešimtmečius sukaupti neįkainojamos vertės klodai, kurie atsiveria verčiant puslapis po puslapio šią knygą. Dalinamės knygos ištrauka.

1963 metai

Turėjo būti „Dubysa“

Lietuvoje televizorių gamykla buvo įkurta 1961 metų rugsėjo 1 dieną Šiauliuose reorganizavus Panevėžio dildžių cecho filialą Girulių gatvėje. „Gamyklai buvo paskirtas kambariukas ir keli darbuotojai. Ką gaminti, neaišku. Jokių nurodymų, kas, kur ir kaip“, – prisiminė pirmasis gamyklos direktorius Povilas Morkūnas. Šiauliečiai nusprendė važinėti po Sovietų Sąjungos televizorių gamyklas mokytis. Minske į juos pažiūrėjo kaip į konkurentus. Kijeve sutiko svetingiau, bet brėžiniais nesidalijo. Galiausiai išgirdo kvietimą iš Maskvoje veikusios radijo gamyklos: „Atvažiuokite, duosime įrangos, apmokysime žmones“.

Gamyklos statyba buvo baigta 1963 metų birželį, liepą suburta pirmoji televizorių surinkėjų brigada. Kai netrukus pirmuosiuose surinktuose televizoriuose jie išvydo testo lentelę, „šokinėjo, kaip sportininkai, laimėję auksą“, – pasakojo pirmasis gamyklos vadovas.

Bandomieji pavyzdžiai buvo išsiųsti į Leningradą. Netrukus iš A. Popovo mokslinio tyrimo instituto atėjo laiškas, kad lietuviški televizoriai pirmąjį egzaminą išlaikė ir rekomenduojami masinei gamybai. Pirmąjį lietuvišką televizorių norėta pavadinti „Dubysa“, bet jo dokumentacija buvo gauta iš Maskvos, schema ir konstrukcija buvo tokia pati, kaip ten gaminamo „Temp“, tad pavadinimo keisti Maskva neleido.

Iki metų pabaigos Šiauliuose buvo pagaminta 525 dvylikos kanalų su dideliu ekranu ir distancinio valdymo įtaisu „Temp-6“ televizoriai. Tokie aparatai gaminti penkerius metus. Vidutinis jų patikimumas buvo 2625 valandos, nors techninės normos tereikalavo 1400 valandų. Iš pradžių daugiausia buvo parduodami Lietuvoje, vėliau – visoje Sovietų Sąjungoje. Poreikis buvo didelis –gamykla nespėjo jų gaminti. Televizoriai tuomet buvo skirstomi centralizuotai – per muges Maskvoje. Lietuviškus išgraibstydavo per dieną.

Lietuviški televizoriai buvo gerai vertinami, tad numatyta Šiauliuose statyti didesnę gamyklą, kuri per metus gamintų pusę milijono televizorių ir turėtų 8000 darbuotojų. Statyba buvo pradėta 1965 metais, po dvejų metų baigtas montuoti pagrindinis naujosios gamyklos korpusas Pramonės gatvėje. Persikėlus į naują vietą televizorių „Temp-6“ gamyba nutraukta, pradėti gaminti televizoriai „Tauras“ su 59 cm įstrižainės kineskopu. „Kažkas pasakė: tauras – laukinis, galingas žvėris, gyvenęs senovėje Lietuvos miškuose. Ir mes galime būti tokie galingi“, – pavadinimo atsiradimą prisiminė buvęs direktorius.

1970 metais Šiaulių televizorių gamykla tapo didžiausia miesto įmonė. Gamyklai reikėjo specialistų – jos iniciatyva Kauno politechnikos instituto Šiaulių vakariniame fakultete įsteigta radiotechniko specialybė, Aukštesnioji technikos mokykla ėmė rengti technikus radistus, o specialiai pastatyta profesinė mokykla – radijo aparatūros montuotojus, derintojus ir kitų specialybių darbininkus.

1978 metų rugpjūčio mėnesį Šiauliuose buvo surinktas pirmasis spalvotas televizorius „Tauras 714“, o spalį pirmieji 150 šių aparatų iškeliavo į radijo prekių parduotuves. Jų matmenys: 54 × 76 × 55 centimetrų, svoris – 60 kilogramų, ekrano įstrižainė – 61 centimetras.

Sovietų Sąjungoje buvo įprasta geriausius elementus atrinkti karinei pramonei, o kas lieka – varžos, kondensatoriai – keliaudavo buičiai. Todėl televizoriai nebuvo labai patikimi – gesdavo ir išsiderindavo. Ne vienas puikiai žinojo sovietinės technikos „tvarkymo“ būdą – trinktelėti kumščiu. „Padaužyti, reiškia kontaktus sutvarkyti“, – dalijosi prisiminimais P. Morkūnas. (Lietuvos televizija: istorija ir dabartis, Vilnius, 1997)

Šiaulių televizorių gamykloje paleista nauja gamubos linija

 

1963 metais spauda rašė:

Kokiu saugiu atstumu žiūrėti televizorių? Jeigu matote vaizdo eilučių struktūrą, tai pasitraukite toliau. Atsiminkite: negalima sėdėti labai arti ekrano – ilgainiui tai gali sukelti trumparegystę. Dėl tų pačių priežasčių nereikia į ekraną žiūrėti pernelyg iš šono. Gerai, kai televizorius pastatytas sėdinčio žmogaus akių aukštyje ar kiek žemiau (100–110 centimetrų nuo grindų).

Plačiai pasklidusi nuomonė, kad žiūrėti televizijos laidas geriausia yra tamsoje. Tai neteisinga. Akys prisitaiko prie tamsos, jų jautrumas didėja, ir ekrane matome daugiau detalių negu apšviestame kambaryje. Tačiau po kurio laiko akys greičiau pavargsta. Todėl dabar manoma, kad žiūrint televizijos laidas reikia uždegti bent stalinę lempą. Pastatykite ją taip, kad atšvaitai netrukdytų žiūrėti.

Visiškai nepagrįstas tvirtinimas, kad atsirandantieji kineskope spinduliai kenkia organizmui. Apskaičiavimai ir tyrimai parodė, kad iš kineskopo išspinduliuojamas rentgeno spindulių kiekis yra visiškai menkas. (Kalba Vilnius, 1963, nr. 13)

Televizorius „Tauras 211“ 

Karnavalas su idėjomis

Rugsėjo 14 d. televizijoje užgimė kartą per mėnesį rodomas meninių laidų ciklas „Literatūrinių herojų klubas“. Jo „krikštatėviu“ tapęs Kazimieras Pūras prisimena: „Grįžęs [iš kvalifikacijos kėlimo kursų Leningrado televizijos studijoje] vieną idėją pabandžiau materializuoti. Lietuvos televizijos meninėse programose pasirodė nauja laida „Literatūrinių herojų klubas“. Tai buvo vaidybinio pobūdžio atrakcija. „Klube“ vaidmenis pagal scenarijuje sukonstruotą siužetą, grindžiamą dramaturgijos principais, atlikdavo „neidentifikuoti“ herojai iš lietuvių ir pasaulinės literatūros kūrinių. Televizijos žiūrovai tokių vaidybinių televizijos viktorinų metu turėdavo atspėti, iš kokių kūrinių ir kokie herojai atsidangino į „Klubą“. Laida iš studijos būdavo transliuojama tiesiogiai, nes to meto televizija vaizdo įrašo technikos dar neturėjo. Iš daugybės gaunamų laiškų buvo sprendžiama, kuriuos respondentus apdovanoti paskiriant naujausias rašytojų knygas su autorių autografais. Tai buvo pažintinės, šviečiamojo pobūdžio vaidybinės laidos, skatinančios žiūrovus domėtis literatūra. „Literatūrinių herojų klubas“ tiesiog aktyvizuodavo prie televizorių ekranų sėdinčią pasyvią auditoriją. Tai buvo viena iš labiausiai žiūrimų televizijos laidų, kurioms scenarijus rašėme su redaktore Nijole Baužyte (režisieriai Algimantas Galinis, Bronius Talačka).“ (iš atsiminimų)

Televizijos tyrinėtojas Žygintas Pečiulis „Klubą“ lygino su karnavalinio tipo renginiais, kuriuose susitinka įvairių epochų personažai. „Tokio pobūdžio laidos – sudėtingas ir prieštaringas reiškinys. Pagal inscenizacijos kriterijus tai nėra kūrinio perskaitymas ar adaptavimas. Greičiau – nagrinėjimas, vertinimas, populiarinimas. Vaidybos linija „Literatūrinių herojų klube“ gana schematiška, ryškinanti svarbiausią, tipišką personažo bruožą. (…) Kita vertus, paslanki, atvira sąlyginė forma, drąsūs ir netikėti sprendimai rodo „Literatūrinių herojų klubą“ buvus įdomia literatūrinio teatro forma, pabandžiusia knygų herojus perkelti į kasdienio gyvenimo kontekstą“. (Ž. Pečiulis, Videoteatras, 1994)

Žiūrovai laidą pamėgo. Štai kaunietis parašė: „Po tokios valandėlės vėl imi į rankas knygas su minėtais herojais ir dar kartą praeini jų kančių ir džiaugsmų keliu. Tai puiki grožinės literatūros propagavimo forma“. „Aš labai patenkintas, kad vėl turėjau progos susitikti su literatūriniais herojais ir už šią laidą, o taip pat ir už būsimas iš anksto sakau nuoširdų ačiū“, – rašė iš Palangos. (Kalba Vilnius, 1963, nr. 51) Deja, serialas gyvavo neilgai – iki 1967 metų. Žiūrovai dar ilgai rašė laiškus, teiraudamiesi, kur dingo „Herojai“.