Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) jau septintą kartą publikavo savivaldos indeksą, kuriame vertinamos gyventojams ir investuotojams svarbiausios sritys, kuriose sprendimus priima savivaldybės. Tarp jų – komunalinis ūkis ir transportas, švietimas, sveikata, socialinė rūpyba, mokesčiai, biudžetas, turto valdymas, administracija bei investicijos ir plėtra. Su tyrimo vadove Aiste Čepukaite kalbėjomės apie tendencijas – skirtumai ryškėja ne tik tarp didmiesčių ir kaimų, bet netgi tarp panašaus dydžio kaimyninių savivaldybių, tad „dviejų Lietuvų“ koncepcija nebeatspindi realybės.

Šių metų savivaldos indeksas parodo vis didesnį atotrūkį tarp sėkmingų didžiųjų savivaldybių ir mažųjų, daugelyje kurių vis mažėja gyventojų skaičius, beveik neinvestuojama. Ar valstybė turėtų imtis tikslingų priemonių, kad atotrūkis mažėtų?

Turėtų, bet labai svarbu – kaip. Deja, dažnai neapgalvoti sprendimai labiau pakenkia, negu padeda. Pavyzdžiui, nuolat didinamas minimalus atlyginimas labiausiai kerta sunkiausiai besiverčiantiems regionams, kur smulkiam verslui ir taip gali būti sunku išsilaikyti. Arba tokie sprendimai, kaip kad „Sodros grindys“ – kai dirbi puse etato už minimalią algą – mokesčius mokėsi tarsi dirbtum visu etatu. Mokesčių didinimas mažiausiai uždirbantiems skaudžiausias ten, kur įsidarbinti sunkiausia. Ką turėtų daryti valstybė, tai imtis tokių priemonių, kurios lengvintų verslo sąlygas, t. y. bendrai skatintų verslumą, ekonomikos aktyvumą šalyje. Taip pat mažinti administracinę, mokestinę naštą.

Indeksas sudaromas jau ne pirmą kartą. Ar pastebite didelių pokyčių indekse? Ar turite sėkmės istorijų, kai per trumpą laiką savivaldybės pasiekia didelę pažangą ir sugeba iš esmės pagerinti situaciją?

Nors kasmet tobulinama metodologija (ir dėl to šiek tiek keičiasi pozicijos), pastebime, kad savivaldybių reitingas yra kaip maratonas, o savivaldybės kaip bėgikai. Yra keli pirmūnai, tada dalis bėgančiųjų – gale, ir tuntas vidutiniokų. Būtent tame viduryje apsimainyti pozicijomis labai paprasta, skirtumai išties nėra dideli. O esantiesiems gale pasivyti kitus sunku.

Per metus ar dvejus didelių pokyčių neįvyksta, nors, žinoma, į mažesnę savivaldybę ateinant dideliam investuotojui (pavyzdžiui, Kazlų Rūdos sav. „Ikea“, Švenčionių r. sav. „Intersurgical“) iškart išauga investiciniai rodikliai, gerėja socialinė situacija. Žmonių gerovės kūrimas, investicijų pritraukimas – nuolatinis ir ilgalaikis procesas, tarsi vairuotum didelį laivą – greiti posūkiai praktiškai neįmanomi. Septintą kartą sudaromas indeksas rodo, kad didėjantis atotrūkis yra ilgalaikio veikimo ar neveikimo pasekmė.

Daugelyje mažųjų savivaldybių kasmet mažėja gyventojų skaičius. Ar tai ir išskirtumėte kaip didžiausią Lietuvos regionų problemą? Nuo ko reikėtų pradėti ją spręsti? Ką gali padaryti pačios savivaldybės, kad žmonės pasiliktų? Kuo išsiskiria tos mažosios savivaldybės, kuriose ši problema mažiausia?

Gyventojų skaičiaus mažėjimas – tai ilgalaikio ekonominio neveiksnumo pasekmė. Paprastai gyventojai migruoja dėl su darbu susijusių priežasčių – ieškodami geriau mokamo darbo ar tiesiog darbo vietos. Taigi tik gerai mokamų darbo vietų augimas padės spręsti šią problemą. Pačios savivaldybės gali padėti lengvindamos sąlygas verslui ateiti ir veikti. Tai ne tik mokesčių mažinimas, bet ir biurokratinės naštos palengvinimas, aiški komunikacija su verslininkais.

Yra mažųjų savivaldybių, kurios turi teigiamą gyventojų migracijos rodiklį – tai dauguma žiedinių savivaldybių (Kauno, Klaipėdos, Vilniaus, Šiaulių rajonai), taip pat Neringa. Žiedinės savivaldybės vis labiau išnaudoja didžiojo miesto privalumus, pritraukia vis daugiau investuotojų, todėl nenuostabu, kad ir žmonių atvyksta vis daugiau.

Vilniaus miestas yra didžiųjų miestų lyderis. Kokiose srityje jam (ir kitiems šalies miestams) dar labiausiai reikia pasistiebti, kad gyvenimo kokybė miestuose gerėtų ir priartėtume prie Vakarų Europos standartų?

Vilnius kaip šalies sostinė, palyginti su kitomis savivaldybėmis, yra investicijų traukos centras. Tačiau neverta užmigti ant laurų, nes, lyginant su kitais Vakarų Europos miestais, yra kur pasitempti. Be to, Vilnius vis sulaukia kritikos dėl finansų valdymo, čia vis dar didelė skola, palyginti daug vidaus sandorių, kai perkama be konkurso iš savivaldybei priklausančių įmonių.

Vėl kalbama apie žiedinių savivaldybių naikinimo galimybę. Jūsų indekse daugelis jų žengia lyderių grupėje. Ar tai lemia tik artumas šalies didmiesčiams, ar ir kiti veiksniai?

Didmiesčių artumas tikrai turi tam įtakos, tačiau reikia mokėti šią situaciją išnaudoti. Didelio miesto kaimynystė gali būti tiek teigiamas, tiek neigiamas dalykas. T. y. gali tiek nuvilioti investuotojus, tiek suteikti galimybę juos patiems atsivilioti. Pastebime, kad žiedinės savivaldybės vis geriau išnaudoja šią kaimynystę, konkuruodamos su miestais, siūlo investuotojams vis palankesnes sąlygas.

Atsižvelgiant į tendencijas – ateityje Lietuva priartės prie Latvijos modelio, kur visas intelektinis ir ekonominis potencialas sutelktas viename didmiestyje. Ar galima tikėtis išsaugoti dabartinę situaciją, kai egzistuoja ir keletas kitų stiprių centrų?

Pas mus daug kalbama apie dvi Lietuvas, tačiau rodikliai rodo, kad skirtumai yra ne tik tarp didžiųjų ir mažųjų, bet ir tarp kaimyninių, panašaus dydžio savivaldybių. Didmiesčio statusas negarantuoja sėkmės, ir atvirkščiai – mažas gyventojų skaičius nereiškia pasmerkimo stagnacijai. Todėl savivaldybių politikai ir administracijų vadovai turi imtis iniciatyvos, nekasdienių ir drąsių sprendimų, siekdami pritraukti ir išlaikyti investicijas, kuriančius ir dirbančius gyventojus.