unspash.com nuotr.

Literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato Sophia Loren autobiografinę knygą „Vakar, šiandien, rytoj: mano gyvenimas“ ir Marko Zingerio romaną „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“.

Sophia Loren „Vakar, šiandien, rytoj: mano gyvenimas“

Profesorius istorikas Egidijus Aleksandravičius, prieš kelerius metus parašęs ir išleidęs lietuvių pasaulio istoriją „Karklo diegas“, per šios knygos pristatymą Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institute buvo paklaustas, koks yra jo veikalo metodas. Atsakymas buvo paradoksalus ir stebinantis: knygos metodas yra nuoširdumas. Iš tiesų mūsų laikais, po pozityvizmo ir postmodernizmo, kalbėti apie objektyvią istoriją, pasakojimą, kuris būtų maksimaliai patikimas, jau beveik nebėra prasmės. Fenomenologinis mąstymas sukėlė drąsesnes faktų ir įvykių interpretacijas, kurios ir išdėstomos rašomuose istorijos, dokumentinės ir grožinės literatūros tekstuose. „Memoria“, arba atmintis, regis, galutinai įteisinta kaip subjektyvi ir selektyvi kategorija bei kūrybinis veiksmas.

Garsios italų kino aktorės S. Loren autobiografinė knyga „Vakar, šiandien, rytoj: mano gyvenimas“ yra būtent tokio, atrankinio ir individualaus, rašymo pavyzdys. S. Loren skaitytoją pirmiausia sužavi itin taikliomis charakteristikomis, kurias priekabesnė publika galėtų pavadinti stokojančiomis egzistencinio gylio. Gausybė aktorės biografinių detalių apipinamos labai trumpais, lakoniškais apibūdinimais, kurie tikrai pasako labai daug apie aprašomą žmogų, filmą, miestą, gatvę ar kambarį. Knyga „Vakar, šiandien, rytoj: mano gyvenimas“ turbūt netikėtai pačiai autorei yra ne vien autobiografija, bet ir mažasis Vakarų kino istorijos pasakojimas, kuriame dalyvauja režisieriai, aktoriai ir prodiuseriai nuo Charlie Chaplino iki naujausių laikų dar tik kylančių žvaigždžių.

Labiausiai šios knygos skaitytoją gali žavėti S. Loren itališkumas ir itališka gyvenimo maniera bei filosofija. Jos gimtojo Pocuolio miestelio prie Neapolio aprašymai metaforiškai galėtų būti pavadinti kaip stovėjimas ant vienos kojos ir linksmas švilpavimas besisukant ant tos kojos.

„Vakar, šiandien, rytoj: mano gyvenimas“ skaitytojui praplaukia kaip kaleidoskopas, kuriame teigiamos šeimos, grožio, etinės ir kitos tradicijos, iš kurių viena pagrindinių yra maisto gaminimas ir šeimos valgymas kartu prie vieno stalo. Kulinarinis knygos pobūdis norom nenorom primena kito italų rašytojo, Umberto Eco, romaną „Prahos kapinės“. Jo autorius pateikia gausybę gurmaniškų patiekalų receptų ir literatūroje įtvirtina gyvenime seniai įsigalėjusią itališką virtuvę su visomis jos subtilybėmis bei paslaptimis, kurias atskleidžia ir S. Loren, rašydama savo autobiografiją. Aktorės knyga yra tikra odė itališkai mąstysenai, gyvenimo būdui ir elgesio manieroms.

Galvojant apie S. Loren „Vakar, šiandien, rytoj: mano gyvenimas“ kontekstą, į galvą ateina atmintin įsirėžęs prieš kelerius metus „Vagos“ leidyklos išleistas kito italų autoriaus – Fabio Stassi romanas „Paskutinis Čarlio Čaplino šokis“. Abi lyginamos knygos nestokoja elegancijos ir parašytos itin įsimylėjus kino meną ir itališkąją laikyseną gyvenimo negandų akivaizdoje.

S. Loren knyga nesunkiai galėtų būti priskirta įžymybių tekstų kategorijai. Paprastai tokiems kūriniams nekeliami itin aukšti literatūriškumo reikalavimai, skaitytoją visada domina autentika, kurios nebūtina įvilkti į subtilią ir meniškesnę literatūrinę formą. Knyga „Vakar, šiandien, rytoj: mano gyvenimas“ šioje kategorijoje yra kitokia, nes autorė savo veikalo personažus piešia lyg klasikiniame romane.

Pasakojimo pagrindiniai veikėjai yra pati pasakotoja, režisierius Vitorijas de Sika ir sutuoktinis Karlas Pontis. „Vakar, šiandien, rytoj: mano gyvenimas“ atitinka tradicinę naratyvinę struktūrą – veiksmas prasideda nuo kolizijos formulavimo (tai – Antrasis pasaulinis karas, autorės išgyventas badas ir priklausymas materialinio skurdo kamuojamam socialiniam sluoksniui), išbandymų, kuriuos pasakotoja sėkmingai įveikia (nėra nė vieno filmo, kuriame, pasak S. Loren, jai būtų sekęsi prasčiau nei kituose) ir finalo, kuris sutampa su Kalėdomis ir atveda iš pasakymo (įvykių laiko) į sakymo situaciją (tą naktį, kurią autorė tariamai užrašo visą savo gyvenimo istoriją).

Aišku tai, kad ne visi faktai, sutikti žmonės ar atmintyje užfiksuotos detalės patenka į knygą – memoria veikia selektyviai ir patvirtina seną kaip žmonija tiesą, kad blogus dalykus esame linkę pamiršti, o gerus – išaukštinti ir sureikšminti. Kita vertus, skaitytojui tikrai daug maloniau sekti džiaugsmingas knygos scenas, kurias lydi adekvatus, ne puikybės diktuojamas, autorės savęs vertinimas, o ne saviplaką dėl vienos ar kitos smulkios nesėkmės.

S. Loren knyga „Vakar, šiandien, rytoj: mano gyvenimas“ galėtų būti puikus studijų objektas psichologams, kurie tyrinėja žmogaus amžiaus tarpsnius. S. Loren gyvenimas patvirtina gana banalų dėsnį: ne savo ekscentriškais, egocentriškais ir netikėtais poelgiais žmogus tampa vertingas ir įtvirtina save šiame pasaulyje, o būtent tokie pasirinkimai ir elgesys, kurie patvirtina, kokie esame artimi vienas kitam ir panašūs vienas į kitą – tai ir S. Loren meilės aplinkiniams žmonėms pagrindas, ir itališkojo gyvenimo pagrindas, ir pačios knygos etinis pamatas, skaitytojui leidžiantis nepaklysti laužant tradicijų taisykles. S. Loren, kaip ir daugelio mūsų, gyvenimo paradoksas tas, kad ilgai ieškodami aplinkinių kelių į laimę kartais nepastebime paties tiesiausio ir paprasčiausio – jau patvirtinto tėvų ir senelių patirtimi, kurią vis dėlto turime perprasti ir kiek pakeisti savo sprendimais.

Markas Zingeris „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“

Lietuvos žydų rašytojo Marko Zingerio romanas „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ yra visai kitokio fantazavimo kūrinys nei Spphios Loren autobiografinė knyga. Autorius išgalvoja istoriją pagal klasikines antikines poetikos ir mimezio taisykles – tekste vyksta tai, ko iš tiesų nebuvo, tačiau labai galėjo būti. „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ yra tokia proza, kuri, skirtingai nei daugelis šiuolaikinių lietuvių autorių kūrinių, siekia ne dekonstruoti, išardyti, sugriauti gyvenimo ir teksto struktūrą, o ją lyg iš nieko sukonstruoti.

Pastarasis veiksmas, būdamas klasikinio meno pagrindu, yra daug sudėtingesnis kelias, kurį turi nueiti romano autorius. M. Zingerio pasakotojas dėmesingas kiekvienai detalei, kuri charakterizuoja aprašomą laiką, žmones ir įvykius. Pats autorius yra pripažinęs, kad kiekvieną romano sceną sprendė pagal tai, koks personažų elgesys skaitytoją įtikina, o koks – ne. Auditorija – mimetinio mąstymo pagrindas.

Romanas „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ yra logiška kito litvakų rašytojo, Grigorijaus Kanovičiaus, kūrybinė ir labai originali tąsa. G. Kanovičius beveik visą gyvenimą kuria epus, skirtus tarpukario Lietuvos štetlų, žydiškų miestelių, gyvenimui ir jo žmonėms. M. Zingeris imasi dar įdomesnio veiksmo – rekonstruoja, sukuria sovietinių laikų Lietuvos žydo Jašos Bliumino kelią. Akivaizdu, kad tarp šiųdviejų autorių esama daug bendra: tai ir psichologizmas, ir etinių imperatyvų paisymas, ir savita estetika, kuri būdinga rašytojams su unikaliu individualiuoju rašymo stiliumi.

M. Zingerio kūrinys yra ne užfiksuota daiktinė ir žmogiškoji tikrovė, o būdas žadinti tos realybės atmintį ir savitą, kiekvienam vis kitokį vertinimą. Paklaustas, ar romane esama to, ką būtų galima priskirti trauminei, giliai pasąmonėje glūdinčiai ir represuotai atminčiai, M. Zingeris atsakė, kad esama kelių epizodų, kurie siejasi su prisiminimais, besipriešinančiais būti viešais. Išgelbsti autorinės fikcijos ir dokumentalumo sintezė, kurią teigia romanas „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“. Nekelia abejonių tai, kad M. Zingerio epinis pasakojimas skirtas tam, kad skaitytojai labai detaliai prisimintų savąjį sovietmetį ir galėtų jį užmiršti. Okupacijos metai Lietuvai ir jos žmonėms yra trauminės atminties periodas. Filosofas Slavojus Žižekas yra rašęs apie tai, kad, norint ką nors iš tiesų pamiršti, pirmiausia reikia labai gerai tai atsiminti. M. Zingerio kūrinys gali būti suprantamas ir kaip tokios trauminės atminties terapijos katalizatorius.

Romanui „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ būtų galima prikišti, kad jis, būdamas parašytas tradicine forma, neva neatveria jokios naujos meninio pasakojimo perspektyvos, nekuria naujų raiškos formų ir tarytum kartoja senąsias tradicijas. Kita vertus, peržvelgę lietuviškai parašytos grožinės literatūros lobyną, ne tiek daug jame randame tokių prozos knygų, kurios lygiuotųsi į didžiųjų romano žanro meistrų kūrinius: gal tik Vincas Mykolaitis-Putinas ir Bronius Radzevičius būtų tie autoriai, kuriems nebuvo svetimas klasikinės prozos kanonas.

Pirmasis jų – dar tarpukario Lietuvos, o antrasis – jau okupuotos valstybės autorius. M. Zingeris naujausiame savo kūrinyje pasakoja taip, kaip ir kituose savo romanuose – su nostalgija, trupučiu sentimentalumo, psichologine įtaiga ir aprašydamas daiktinę tikrovę taip, kad skaitytojui ši ir kitos autoriaus prozos knygos tampa galimybe patekti į paralelinę tikrovę, kurią dėl jos visuminio, panoraminio ir mikroskopinio, vaizdavimo dermės būtų galima pavadinti autonomišku meniniu pasauliu, nenusileidžiančiu Honore de Balzaco, Emilio Zola kūrybai.

M. Zingeris pasaulio literatūros kontekste nėra vėluojantis autorius, nes, skaitant daugelio šiuolaikinių Vakarų literatūrų kūrėjų romanus, tampa aišku, kad romanas su visa žanro istorija niekur nedingo ir yra plėtojamas ne kalbiniais žaidimais, o rašytojo suvaldomos vaizduotės būdu – vis dar kuriama tokia grožinė literatūra, kuriai galioja Antikos, Renesanso, Švietimo, klasicizmo ir realizmo taisyklės. Romano žanras atsinaujina ne pažeidžiant mimezę, harmoniją, proporcijas, o savitais siužetais – toli gražu ne visa mūsų tikrovė yra užrašyta ir perkurta kaip meninis kosmosas.

lrt