Ben White/Unsplash.com nuotr.

„Toks jausmas, kad mes nuolat prasilenkiam: iš pradžių aš siekiau laisvės, o žmonai buvo svarbi šeima ir būti kartu. Dabar aš to norėčiau, o ji sako, kad per vėlu – įprato gyventi pati sau, o ir vaikai, kol dariau karjerą, užaugo“, – sakė ant skyrybų slenksčio atsidūręs Simonas.

Pasak jo, nelogiška kalbėti apie skyrybas, kai didžiausi sunkumai – praeityje: „Atrodo, tik gyvenk ir džiaukis. Nieko netrūksta, tik aistros, artumo, tarpusavio palaikymo.“

Jo žmona vis dažniau užsimena, kad skyrybos būtų geriausia išeitis. Neva, duoklė vaikams atiduota, o iš naujo lipdyti santykių ji neturi nei noro, nei laiko – „suklijuotas dužęs puodas vis viena nebebus kaip naujas“.

„Jai tarsi naujas kvėpavimas atsivėrė – nori keliauti, bendrauti, iššūkių, o aš atvirkščiai, – sakė vilnietis, su baltu pavydu žvelgiantis į senukus, kurie vaikšto susikibę už rankų. – Norėčiau ir aš su mylimu žmogumi senti, bet nelabai realu.“

Kodėl prasilenkiam? Komentuoja psichiatras R. Alekna

Pasak gydytojo psichiatro Raimundo Aleknos, skyrybos iš esmės susijusios su poros santykių raidos skirtumais: „Kiekvienas žmogus gyvena pagal tam tikrus principus, ir porų santykiuose egzistuoja tam tikras cikliškumas. Pirma fazė – simbiozė, kai žmonės vienas kitą supranta iš pusės žodžio, antra fazė – diferenciacija, kai pradedami pastebėti skirtumai ir vienas kitam priekaištaujama.

Trečia fazė – eksperimentavimas, kai vienas kitu nusiviliama, desperatiškai trankomos durys, negrįžtama namo ir taip toliau, o ketvirta – suartėjimas. Pamatoma, kad stebuklų šioje žemėje nėra, ir žmonės, su kuriais esame, gal ne visai tokie, kaip įsivaizdavome, tačiau vis viena su jais galima gyventi. Kitas tiesiog priimamas toks, koks jis yra, pamatant, kad tai netrukdo tau realizuoti savo lūkesčių, o šalia esančio žmogaus interesai nesikerta su tavaisiais.“

Paskutinė stadija, kurią įvardijo R. Alekna, atotolis nuo asmeninių tarpusavio santykių problemų, labiau rūpinantis globaliomis. Kaip juokavo psichiatras, įvyksta nušvitimas: „Kai matome per senamiestį einančius už rankučių susikibusius nušvitusius senukus, galime būti tikri, kad jie visas santykių fazes jau išgyveno.“

Ben Rosett/Unsplash.com nuotr.

Didžiausia skyrybų rizika kyla, kai sutuoktiniai ar ilgalaikiuose santykiuose gyvenantys žmonės vienas nuo kito skiriasi per dvi santykių raidos fazes. Pvz., vienas yra simbiozėje, o kitas – eksperimentavime, vienas diferenciacijoje, o kitas – suartėjimo fazėje. Pasak R. Aleknos, tokiais atvejais išsiskyrimo rizika didėja dėl skirtingo požiūrio, skirtingos brandos. Labiau pažengusysis nebemato prasmės tęsti santykių ir dažniausiai būna skyrybų iniciatorius. Antraip jis turėtų labai stipriai save apriboti.

Įsikimba vienas į kitą ir... nebesivysto

„Psichologiškai brandi asmenybė tas fazes greičiau įveikia ir priima pasaulį, koks jis yra, – atkreipė dėmesį psichoterapeutas. – Tačiau kuo mažesnė asmenybės branda, tuo ankstyvesnėje tarpusavio santykių stadijoje ji užstringa. Kai mes įsivaizduojame, kad pati gražiausia šeima – įsimylėję žmonės, kurie negali vienas be kito, turime suprasti, jog tai pasisekė realizuoti žmonėms, kurie nebuvo psichologiškai brandūs. Jie įsikibo vienas į kitą ir toliau nebesivystė. Paprastai tokiu atveju mirus vienam, ir kitas nebeišgyvena.“

Kalbėdamas apie brandumą R. Alekna akcentuoja, kad tai nebūtinai susiję su intelektu: „Anaiptol. Šiek tiek atsiliekančios asmenybės brandos galima pastebėti ir tarp tų, kurie baigę kelis aukštuosius, užima svarbias pareigas, tampa profesoriais ir t. t.“

Blogi santykiai – norma

Kai poroje iškyla sunkumų, psichiatras pataria nenumoti į juos ranka – santykį ne tik galima, bet ir būtina taisyti. „Kuo greičiau suprasi, kad neperdarysi žmogaus, kaip nenorėtum, kad tave perdarinėtų, tuo bus lengviau. Tačiau šeimos dažnai barasi dėl to, kad tai jiems yra viena iš geriausiai pažįstamų bendravimo formų, kurios išmoko savo šeimoje. Dažnas tik girdėjęs, kad gražiai komunikuoti, kalbėtis – normalu. Klientų klausiu, kokie yra gražūs tarpusavio santykiai, o paskui – kas matė tokių savo tėvų šeimoje. Paprastai tokių nebūna. Teoriškai žmonės atskiria, kas yra normalu, tačiau nepatyrę normalumo turi jo mokytis. Jei iš 30 salėje tik 1–2 matė normalius santykius savo tėvų šeimoje, vadinasi, blogi santykiai yra norma, o geri – kraštutinė patologija“, – liūdnai juokavo psichiatras.

Fazių prasilenkimai porų santykiuose – ne vienintelė priežastis, kodėl Lietuva pagal skyrybų rodiklius pirmauja visoje Europos Sąjungoje. Pasak buvusio sveikatos apsaugos ministro R. Aleknos, skyrybų daugėja visame pasaulyje, ir tam įtakos turi visuomenės raida. Vis daugiau žmonių apskritai atsisako santuokos, tiesiog gyvena kartu ir augina vaikus.

„Tačiau tai nereiškia, kad skyrybos neturi neigiamų pasekmių porai, ypač vaikams, jei jų tėvai nesugeba bendradarbiauti jų labui po skyrybų“, – pabrėžė psichiatras.

Ben Rosett/Unsplash.com nuotr.

Išyra apie 50 proc. pirmų, 67 proc. antrų ir 73 proc. trečių santuokų

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vien per praėjusius metus Lietuvoje dėl skyrybų su vienu iš tėvų gyventi liko 6692 vaikai iki 17 metų amžiaus. 2016 m. skyrybų lygis buvo vienas aukščiausių Europos Sąjungoje (ES) ir, prognozuojama, augs.

Naujausiais Eurostato duomenimis, aukščiausiu bendruoju skyrybų rodikliu išsiskyrė Danija (3.4), Lietuva (3.3) ir Latvija (3.1) Mažiausi bendrieji skyrybų rodikliai 2014 m. fiksuoti Airijoje (0.6), Maltoje (0.8), Italijoje (0.9), Slovėnijoje (1.2), Kroatijoje (1.4), Graikijoje, Bulgarijoje (1.5).

„JAV atliktų tyrimų duomenimis, išyra apie 50 proc. pirmųjų, 67 proc. antrųjų ir net 73 proc. trečiųjų santuokų, – teigė Šeimos ir santuokos studijų programos vadovas Tarptautiniame Teologijos Institute Trumau (Austrija), gydytojas psichiatras Gintautas Vaitoška.

Gydytojo psichiatro nuomone, greičiausiai tai sako, kad žmogus, nesupratęs savo dalies santuokiniame nesutarime, linkęs toliau kartoti bendravimo klaidas. Taip pat tai, kad geriau tas klaidas taisyti pirmoje santuokoje, taip padedant ne tik sau ir savo sutuoktiniui, bet ir vaikams.

„Kiek paprastinant galima sakyti, kad žmonės skiriasi ne dėl to, kad jie blogi, bet dėl to, kad nežinojo bendravimo dėsnių. Daugelio šalių patirtis rodo, kad, supratus, kaip santuoka „veikia”, ji gali labai pagerėti”, – įsitikinęs G. Vaitoška.