Scena iš spektaklio „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ VMT nuotr.

Iki šio spektaklio Lietuvoje nebuvo daug kalbama apie eutanaziją. Garsaus režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklis „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ išprovokavo skaudžią temą, palietė jautrų nervą, paskatino galvoti ir kalbėti apie tai, apie ką kalbėti sunku. Kitą savaitę šį spektaklį bus galima pamatyti Vilniaus mažajame teatre, o mėnesio pabaigoje jis bus rodomas Žemaitijoje. Prieš gastroles mintimis pasidalijo pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ atliekanti aktorė Nijolė NARMONTAITĖ.

Gerbiama Nijole, šiam spektakliui daugiau nei dešimt metų, ir jis visiškai nepraradęs savo aktualumo, nes jo temos amžinos: jis apie gyvenimą ir mirtį, žmogaus pasirinkimus, moralinius klausimus.

Būna, kad spektakliai bėgant metams išsibarsto, išsitaško, susvetimėja, tai šiuo atveju nieko panašaus neįvyko. Kasmet šis spektaklis vis labiau laisvėja, koncentruojasi (nepriklausomai nuo to, kad keičiasi vienas ar kitas aktorius). Mes labai laisvai kalbame apie labai skaudžius dalykus. Nors spektakliui daugiau nei dešimt metų, jis yra dar jautresnis, dar labiau sutelktesnis, dar labiau jaučiama komanda, kurioje, be manęs, taip pat vaidina Valda Bičkutė, Mindaugas Capas, Gediminas Girdvainis, Jokūbas Bareikis, Larisa Kalpokaitė, Agnė Kiškytė, Inga Burneikaitė, Rasa Jakučionytė.

Eutanazijos tema, ryški pjesėje, iki šiol kelia karštas diskusijas įvairiose šalyse, ypač katalikiškose. Vis dėlto britų dramaturgas nedvejoja: žmogaus laisvė – svarbiausia. Priminkite, apie kokius dalykus kalbama spektaklyje.

Autorius tą pjesę yra parašęs tobulai, nes nėra kalbama vien apie skausmą, niūrius dalykus, mirtį. Ten, kur juodi dalykai, šalia yra šviesa. Ir pasakysiu, kas man smagiausia – nors tema ir nelengva, subtili, skausminga, salės visą laiką pilnos.

Žmonėms nereikia palengvintų temų, komedijų. Spektaklyje yra labai daug ir juokingų vietų. Aš ne kartą esu girdėjusi žiūrovus sakant, kad pažiūrėjus šį spektaklį norisi gyventi. Mes kartais neįvertiname to, ką turime. Mums amžinai blogai. Blogai, kad saulė į akis pašvietė, blogai, kad akinius pamiršau, lietus palijo, kojas sušlapau. Tai tokie niekniekiai. Kai pasižiūri spektaklį, supranti, kad mes neįvertiname to, kad galime vaikščioti, kalbėti, išgirsti.

Po spektaklio žmonės suvokia, kad gyvenime turi džiaugtis kiekviena akimirka, išnaudoti kiekvieną duotą šansą, branginti momentą, gyventi ir džiaugtis. Dabar. Pažiūrėjus šį spektaklį norisi gyventi.

Po spektaklio premjeros pjesės autorius B. Clarkas prisipažino, kad tai buvo geriausias jo matytas šio kūrinio sceninis atlikimas nuo pat jo sukūrimo 1970-aisiais.

Tai man brangiausia akimirka. Su autoriumi susitikome po spektaklio, žiūrovai taip pat pasiliko aptarti spektaklį, ir tuomet jis pasakė, kad šitą savo pjesę žiūrėjo šimtus kartų įvairiose pasaulio šalyse, bet Vilniaus mažajame teatre jis pirmą kartą pravirko. Tai man taip brangu. Yra įprasta, kad aktoriai scenoje verkia, bet svarbiausia, ką salėje jaučia žmogus, ypač tas, kuris tą pjesę parašė. Jo pojūčiai ir išsakyti žodžiai buvo didžiausias įvertinimas.

Spektaklis pasakoja apie skulptorę Kler, kuri po automobilio avarijos lieka prikaustyta prie lovos. Kler nenori globos ir užuojautos kupino gyvenimo, todėl, nutraukusi ryšius su mylimuoju, siekia, kad ją išleistų iš ligoninės. Kad leistų numirti. Kokia ji, toji pagrindinė herojė?

TAI ESU AŠ. Nepaisant to, kad esu ne architektė, TEN – AŠ. Mano herojė atsiduria ypatingoje, absoliučiai bejėgiškoje padėtyje, ji tampa priklausoma nuo daugelio žmonių, ji negali daryti to, ką nori, ir jai kyla klausimas: „Ar verta gyventi, kai negali daryti to, ko nori?“ Aš ją labai suprantu. Kita vertus, aš pati taip myliu gyvenimą, kad nežinau, kas būtų, jeigu būtų. Jeigu atsidurčiau toje padėtyje, gal sakyčiau: aš galiu matyti, galiu girdėti, galiu susišnekėti. Nežinau, kaip būtų, bet savo personažą aš labai suprantu ir pateisinu.

Scena iš spektaklio „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ VMT nuotr.

Mane veikia, kai tarpusavyje žmonės nesusišneka. Mane veikia egoizmas, pavydas, neigiamos emocijos. Toks yra ir mano kvietimas – gydytis nuo baisių ligų: pavydo, ekscentriškumo, negatyvo, intrigų. Kviečiu visus apsidairyti ir gyventi pagal tokią gyvenimo taisyklę: yra ši akimirka. Džiaukis ir mėgaukis ja.

Ir nors sakote, kad šis spektaklis apie panašią moterį į Jus, vis dėlto kas buvo sudėtingiausia kuriant vaidmenį?

Aš esu nepaprasto judrumo žmogus. Mano personažai išraiškingi, vaidmenį kuriu rankomis, judesiais. Ir staiga – atsiduriu lovoje, suparalyžiuota. Vaidinu moterį, kuri pakliuvo į avariją, jai pažeistos stuburo smegenys, juda tik galva, ir tik akimis galiu išreikšti, kaip man sunku.

Mes kvietėme konsultantus: gydytojus, masažistus, seseles, jie pasakojo, kaip su tokiais ligoniais elgiamasi, kaip jie jaučiasi. Man sunkiausia buvo pustrečios valandos išbūti visiškai nejudant, viso spektaklio metu negaliu pajudinti nė raumenėlio, jaučiu, kad man pradeda paralyžiuoti rankas, kojas, todėl prieš šį spektaklį labai daug judu, sportuoju, darau įvairius pratimus, kad mano kūnas nepajustų to diskomforto.

Dar pasakysiu, prieš šitą spektaklį aš turiu ritualą, kokio neturiu prieš jokį kitą spektaklį. Pradžioje spektaklio aš meldžiuosi. Nebuvo nė vieno spektaklio, kad prieš jį nebūtų kas nors mirę iš mano artimųjų, pažįstamų, kolegų, draugų. Ir kiekvieną spektaklį aš skiriu tam žmogui, kuris išėjo, ir sakau, kad mes susitiksime, sakau, kad šitoje žemėje viskas laikina. Aš kiekvienam padėkoju, su kiekvienu pasikalbu. Ir man tie žmonės kažkokiu būdu padeda, aš paprašau jų pagalbos. Juk mano personažas yra viena koja tenai. Ir mes visi tenai susitiksime. Tik niekas nežino, kada.

Vieną kartą, jau kylant uždangai, aš mintimis susijungiau su vienu jau išėjusiu žmogumi. Ir kai seselė scenoje man uždavė klausimą, aš ilgą laiką tylėjau, nes dar tebesikalbėjau...

Kokiam žmogui skirsite šį spektaklį?

Norėsiu skirti savo šviesaus atminimo tėčiui, mamai, broliui, Telšiuose gyvenančiai brolio mergytei – dabar jau žavingai subrendusiai moteriai Andželikai, kuri niekada nematė savo tėčio (mano brolis gavo radiacijos spindulių kariuomenėje ir atsisveikino su gyvenimu, kai jo žmona laukėsi). Spektaklį norėčiau skirti savo draugėms: ypatingo gerumo žmogui Onutei Urvakienei, poetiškos sielos suolo draugei Birutei, savo mylimai auklėtojai Aldonai Juškienei. Norėčiau skirti visiems žmonėms, kurie gyvena Telšiuose ir niekada neišdavė šito miesto.

Užsiminėte apie tai, kad šis spektaklis padeda džiaugtis gyvenimu, kiekviena jo dovanota akimirka. O kaip gaudote tas laimės akimirkas?

Man jų nereikia gaudyti. Laimė yra mane apsupusi iš visų kampų, pakampių, iš visur. Esu labai džiaugsmingas žmogus. Aš kiekvieną akimirką laiminu gyvenimą. Kiekvieną rytą atsikėlusi džiaugiuosi, kad atsibudau, kad esu. Man niekada nesugadins nuotaikos per didelis lietus, per kaitri saulė ir karštis. Tokie dalykai manęs neveikia.

Mane veikia, kai tarpusavyje žmonės nesusišneka. Mane veikia egoizmas, pavydas, neigiamos emocijos. Toks yra ir mano kvietimas – gydytis nuo baisių ligų: pavydo, ekscentriškumo, negatyvo, intrigų. Kviečiu visus apsidairyti ir gyventi pagal tokią gyvenimo taisyklę: yra ši akimirka. Džiaukis ir mėgaukis ja.

Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Palaukit, kieno čia gyvenimas“ Vilniaus mažajame teatre – lapkričio 15 d. 18.30 val., Telšių Žemaitės dramos teatre – lapkričio 28 d. 18 val., Plungės kultūros centre – lapkričio 29 d. 18 val.

Bilietus platina Bilietai.lt.