Pavel Badrtdinov/Unsplash.com nuotr.

Konsultuodamas poras pastebiu, kad santykių krizė neištinka staiga, ji bręsta palengva, ypač jei partneriai vengia spręsti kylančius nesusipratimus, ignoruoja tarp jų kad ir tyliai skambančias nepasitenkinimo gaidas.

Romantinės meilės mitas

Ilgesnį laiką gyvenant drauge šis nepasitenkinimas atsiranda kaip natūralus reiškinys, nes kasdienis gyvenimas koreguoja ankstesnius kiekvieno sutuoktinio įsivaizdavimus ir lūkesčius. Šie lūkesčiai dažnai būna nerealistiniai jau nuo pat pradžių, nes, kaip pažymi giluminius santykių aspektus tyrinėjantis amerikiečių autorius R. A. Džonsonas (R. A. Jonson), Vakarų kultūrą yra giliai persmelkęs romantinės meilės mitas. Jis mus verčia manyti, kad vienintelė tikra „meilės“ forma yra romantinis, pakylėtas susižavėjimas žmogumi, kurį pradžioje suvokiame kaip mūsų idealo įsikūnijimą.

Įsimylėję žmogų tikimės atradę savo antrąją pusę ir jos dėka patirsiantys savo gyvenimo pilnatvę. Tuomet jaučiamės prisipildę antgamtinių jėgų, pakylėjančių mus virš žemiškos egzistencijos. Dažnai nepastebime, kad iš tikrųjų įsimylime ne kitą asmenį, o pačią įsimylėjimo būseną arba savo vidinį idealą, jį ir projektuojame į mylimąjį. Kartu nešiojamės ir nesąmoningą lūkestį, kad mūsų išrinktasis tokį jausmų intensyvumą mums turėtų kelti nuolatos.

Neatitikimas tarp lūkesčių ir realybės

Deja, atvėsus susižavėjimo karščiui, pats gyvenimas susituokus negailestingai griauna šias iliuzijas, nes verčia pripažinti, kad partneris yra kitoks negu jam taikomos mūsų projekcijos. Suvokimas, jog sutuoktinis yra visai kitoks ir kad niekada „toks“ ir nebuvo, sukelia gilų nusivylimą, kartais – katastrofišką išgyvenimą. Sutuoktinis tuomet paprastai imamas suvokti pabrėžtinai negatyviai, pavyzdžiui, jo noras aiškintis nesusipratimus gali būti traktuojamas kaip spaudimas, tylėjimas – kaip ignoravimas, juokavimas – kaip šaipymasis ir panašiai. Kitaip tariant, bet koks partnerio elgesys suvokiamas kaip nemeilė. Tai sukelia pyktį ir norą kaltinti ar skaudinti tą, kuris neva mūsų nemyli. Kitą kartą norisi kaltinti patį save dėl klaidingo žmogaus santuokai pasirinkimo. Neretai toks nusivylimas pastūmėja ieškoti kito partnerio, tačiau tai vėl gali tapti nauju mėginimu projektuoti savo neišsipildžiusį troškimą į naują žmogų ir pakartotinai patirti nesėkmingą dramą.

Sutuoktinius į santykių krizę, žinoma, gali atvesti ir kiti dalykai, tačiau beveik visais atvejais ji susijusi su aštriu konfliktu tarp asmens lūkesčių ir jų neatitinkančių realių santykių su partneriu. Tai kas gi galėtų išlaisvinti iš šio konflikto spąstų?

Kaip užbėgti už akių santykių krizei

Pirmiausia svarbu susiformuluoti sąmoningą realistišką nuostatą į gyvenimą susituokus, t. y., kad su sutuoktiniu patiriama įtampa, nepasitenkinimas ir kančia yra tokie pat normalūs ir natūralūs gyvenimo momentai, kaip ir šviesūs išgyvenimai. Antai, kaip savo knygoje „Vidinio išgydymo kelias“ rašo G. Kolomberas (G. Colombero), „Jeigu norima, kad meilės istorija būtų tikra ir ilgalaikė, ji negali susidėti vien tik iš džiaugsmingų ir lyriškų momentų, joje bus ir didelio skurdo, neretai atsiveriančio staiga ir išsklaidančio svajones.“

Be to, būtina pačiam prisiimti atsakomybę už visas patiriamas nemalonias būsenas ir nesėkmes, t. y. liautis save suvokti kaip sutuoktinio kankinamą auką. Kaip samprotauja vokiečių psichoterapeutė E. M. Cuhorst (E. M. Zuhorst): „Visai nesvarbu, koks jūsų sutuoktinis. Susituokę jūs vis tiek sutinkate tik pačius save. Kitas tėra tik ekranas, kuriame jūs matote savo nepatenkintus poreikius, savo sugebėjimą mylėti, savo gynybą ir žaizdas... Partneris negali nei padėti jums pasijusti geriau, nei suteikti jums savigarbos ar savo vertės pojūčio. Kad ir ką jūs sutiktumėte, galų gale vis tiek susiduriate su savimi... Būtent ten, kur jaučiatės įstrigę, įniršę, įtūžę ar atstumti, turite gausybę darbo – darbo su pačiu savimi.“ Kitaip sakant, užuot išgyvenus dėl to, kaip su mumis elgiasi sutuoktinis, vertėtų daugiau mąstyti apie tai, kas vyksta mumyse.

Svarbu, kad santykių su sutuoktiniu problemas laikytume iššūkiais, padedančiais tuos pačius santykius tobulinti. Minėta autorė E. M. Cuhorst drąsina: „Todėl džiaukitės, kad jūsų partneris kartais net iki skausmo tiksliai spaudo jūsų mygtukus. Būkite už tai netgi dėkingi, nes kelyje į visavertę partnerystę neišvengiamai būtina skirti dėmesio pažeistoms, sugriautoms ar jūsų šiandienę erdvę ribojančiomis sritims.“ Mat kiekvienoje skausmingoje mūsų esybės dalyje slypi santykiams gyvybiškai svarbi kuriamoji galia.

Norint įveikti santykių krizę, būtina rizikuoti ir atsiverti pokyčiams. Konfliktiškus santykius tyrinėjanti autorė V. Kast teigia: „Į krizę mes, beje, patenkame tada, kai į mūsų gyvenimą nori ateiti kas nors nauja, bet mes tos naujovės nenorime ar negalime įsileisti.“ Nors norime pokyčių, dažnai sunkiai atsisakome įprastų reagavimo būdų ir įkyrėjusių dalykų, juos mieliau irzliai kritikuojame. Kuo tvirčiau jų laikomės, tuo daugiau įtampos ir nepasitikėjimo tai kelia. Ta įtampa dingsta, kai pripažįstame, kad atėjo laikas atsisveikinti su praėjusiu gyvenimo etapu.

Nathalia Bariani/Unsplash.com nuotr.

Norint iš esmės įveikti krizę, svarbu atleisti, t. y. atsisveikinti su praeities nuoskaudomis. Mat, žmogui, nenorinčiam ar neįstengiančiam atleisti, labai sunku gyventi dabartimi, taigi sunku ir spręsti dabarties santykių sunkumus. Jeigu sutuoktiniai neatleidžia vienas kitam, praeities žaizdos vis iš naujo „draskomos“ ir dažnai ima kraujuoti net dėl menkiausių kivirčų, o tai skatina skaudinti partnerį arba keršyti jam už praeities skriaudą. Čia verta įsiklausyti į H. Lekordė (H. Lacordaire) žodžius: „Norite akimirką pabūti laimingi? Keršykite. Norite būti laimingi visą laiką? Atleiskite.“ Tačiau savo knygoje „Menas atleisti“ J. Monburket (J. Monbourquette) tvirtina, kad „Nepakanka atleisti nekeršijant, reikia turėti drąsos pasiekti iškrypusias agresyvių tendencijų šaknis, išrauti iš savęs ir sustabdyti naikinančias jų galias, kol dar ne vėlu. Tas nusiteikimas būti priešiškam ir nustelbti kitus iš tiesų kelia grėsmę persiduoti iš kartos į kartą šeimose ir kultūrose. Tik atleidimas gali nutraukti šią grandininę reakciją ir sustabdyti kerštavimus, suteikdamas gyvenimui kūrybos galimybių.“

Vis dėlto santykių krizę galima įveikti tik pasitelkiant brandžią meilę, kuri, pasak R. D. Džonsono, leidžia žvelgti į savo sutuoktinį kaip tokį pat vertingą ir unikalų, kaip ir mes patys, ir tuomet susitaikyti su jo negatyviais bruožais ir netobulumais. Galima eiti dar toliau ieškant būdų, kaip padėti sutuoktiniui tvarkytis su savo trūkumais ir tobulėti kaip asmeniui. Tai padeda suvokti partnerį ne pagal tai, „kas ji(s) yra man“, bet pagal tai, „kas ji(s) apskritai yra“. Kadangi toks žvilgsnis leidžia pažinti sutuoktinį vis iš naujo, kartu tai padeda rasti vis naujų alternatyvų, kaip drauge įveikti tarpusavio sunkumus.

Dar viena būtina sąlyga įveikti santykių krizę – atkurti sutuoktinių tarpusavio pasitikėjimą. Tai įmanoma tik išmokstant puoselėti nuolatinį nuoširdų dialogą, kurio metu sutuoktiniai gali atvirai dalytis tiek savo nepasitenkinimu, tiek savo norais ir svarbiausiais troškimais. Juk ir pati santuoka, žymaus filosofo F. Nyčės (F. Nietzsche's) žodžiais, yra ne kas kita, kaip nuolatinis dialogas tarp dviejų žmonių.

Patarimai darniai porai

Ko reikėtų, kad šis dialogas taptų įmanomas? G. Kolomberas, apibendrindamas mokslininkų H. Frantos ir G. Salonijos darbą „Asmenų tarpusavio komunikacija“, išskyrė keletą dialogo pozicijų. Pasak šio autoriaus, konstruktyvus dialogas yra tada,

kai vadovaujamės ne gynybiška pozicija, kylančia iš baimės būti sužeistam, bet pasitikėjimo pozicija, leidžiančia kūrybiškai ir išradingai žvelgti netgi į problemas;

kai laikomės ne vertinimo nuostatos, pasireiškiančios perdėtu kritiškumu ar teisimu, bet priėmimo nuostatos, padedančios partnerį gerbti ir branginti;

kai užuot demonstruojant pranašumą ir griaunančią ironiją, su partneriu bendraujama kaip su lygiaverčiu;

kai abejingumą ar ignoravimą, vedantį į santykių atšalimą, keičia siekis partneriui būti dėmesingam, juo domėtis ir jį suprasti;

kai užuot bandžius manipuliuoti, taip siekiant partnerį patraukti į savo pusę, laikomasi skaidrumo nuostatos ir negudraujama;

kai nelanksčios pozicijos, pasireiškiančios užsispyrimu, netolerancija ar autoritariškumu, atsisakoma vardan lankstaus bendravimo, padedančio ieškoti tiesos, pripažinti kitokią nuomonę, būti atviram diskusijai.

Konsultuodamas sutuoktinius ne kartą įsitikinau, kad jeigu sutuoktiniams pasiseka išmokti konstruktyvaus dialogo, visa kita dažniausiai jie sugeba išspręsti patys savarankiškai.

O garsus poetas R. M. Rilke savo eilėmis mums primena, kad svarbiausia įveikiant krizę yra viltis:

„Tarp mudviejų juk atsitiktinai

Tik siena ši; ir jei kada išsprūs

Šauksnys iš lūpų tau ar man, jinai

Galbūt sugrius,

Gal subyrės visai...“