Foto Julien Laurent. Unsplash.com

Vilniaus universiteto mokslininkų tyrimas

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, bandymai nusižudyti 20 kartų viršija savižudybių skaičių, o tikslios statistikos apie juos neturime. Lietuvoje savižudybių įvyksta 3 kartus daugiau nei kitose Europos šalyse. Trūksta duomenų apie tai, kokios priežastys paskatina žmones galvoti apie savižudybę, beveik nėra žinių apie suicidinę krizę po mėginimo nusižudyti. „Jei žmogus pradeda kalbėti apie savižudybę, jis jau psichologiškai yra peržengęs tam tikrą slenkstį. Jeigu žmogus apie tai užsimena, jis rodo, kad nori apie tai kalbėti“, – tvirtina gydytojas psichiatras Arūnas Germanavičius.

Siekdami suprasti mėginusiųjų nusižudyti patirtį prieš ir po savižudiško veiksmo Vilniaus universiteto mokslininkai atliko tyrimą. Tyrime dalyvavo 21 suaugęs asmuo – 7 vyrai ir 14 moterų, kurių amžius svyravo nuo 18 iki 62 metų (vidurkis 32 m.). 12  tyrimo dalyvių tai buvo pirmas kartas mėginti nusižudyti, 9 – jau nebe pirmas kartas. Tyrimą atlikdami mokslininkai stengėsi pasiekti pilnamečius asmenis, patekusius į ligoninę po mėginimo nusižudyti. Buvo svarbu apklausti tuos, nuo kurių mėginimo nusižudyti buvo praėjęs ne daugiau nei vienas mėnuo – tam, kad būtų surinkta kuo patikimesnė informacija apie savižudybės procesą tiek iki, tiek po suicidinio veiksmo.

Lapkričio 3 d. tyrimo rezultatus savo daktaro disertacijos „Mėginusiųjų nusižudyti savižudybės proceso patirtis“ gynime pristatęs Said Dadašev mėginimą nusižudyti apibrėžė kaip mirtimi nepasibaigusį veiksmą, iki kurio ateinama palaipsniui, po įvairių patirčių sankaupos. Su S. Dadašev kalbamės apie tyrimo tikslus ir įžvalgas.

Said Dadašev

Lapkričio 3 d. sėkmingai apgynėte disertaciją tema „Mėginusiųjų nusižudyti savižudybės proceso patirtis“. Kokius tikslus kėlėte, rašydamas šį darbą?

Šiuo tyrimu siekėme suprasti mėginusiųjų nusižudyti patirtį: jų gyvenimo kelią iki mėginimo nusižudyti ir po jo. Kartu su kolegomis suicidologais norėjome suprasti šią patirtį dėl kelių priežasčių. Gilindamiesi į mokslinę literatūrą šia tema pastebėjome, kad mums dar trūksta geresnio savižudiško elgesio supratimo. Pasak garsios suicidologės prof. Heidi Hjelmeland, viena iš priežasčių, kodėl suicidologijos mokslas ėmė „buksuoti”, yra ta, kad dauguma išvadų apie savižudybes kyla iš kiekybinių, pasikartojančių vis naujose grupėse anksčiau atskleistų rizikos veiksnių tyrimų, kuriais nebuvo gauta reikšmingos naujos ar naudingos informacijos, o kokybinių tyrimų vis dar išlieka absoliuti mažuma. Jau seniai žinome, kad depresija, priklausomybė nuo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, santykių netektys ir kt. didina suicidinę rizika. Tačiau kartu žinome, kad, pvz., apie 90–95 % depresija sergančiųjų nenusižudo.

Manome, kad kokybiniai tyrimai, kuriais siekiama giliau suprasti ir atskleisti žmonių patirtį, galėtų reikšmingai prisidėti prie geresnio supratimo, kaip  būtent tie suicidinės rizikos veiksniai pasireiškia žmonių gyvenime. Be to, nors žmogui išgyvenus savižudybės krizė dažnai nesibaigia atlikus veiksmą, mokslinių duomenų apie tai, kas padeda ar trukdo žmogui įveikti sunkumus ir rinktis gyvenimą, beveik nėra. Todėl padarėme interviu su 21 mėginusiuoju nusižudyti ir, remdamiesi pokalbiuose vyravusiomis temomis, iškėlėme tam tikras prielaidas apie mūsų visuomenėje vykstantį savižudišką elgesį.

Ar Jūsų darbe buvo atskleistos pagrindinės priežastys, lemiančios savižudišką elgesį?

Nemanau, kad vienu tyrimu galima suprasti tokį sudėtingą reiškinį kaip savižudybė. Dar vienas iš savižudybių tyrimų pradininkų prof. E.Shneidmanas pabrėžė tokio elgesio sudėtingumą, įvardindamas, kad savižudišką elgesį lemia įvairiausių priežasčių – biologinių, psichologinių, sociokultūrinių ir kitų – sąveika. Manau, kad labai svarbu nesupaprastinti šios problemos, žvelgti į ją kiek įmanoma plačiau, turėti omenyje visumą. Tikiu, kad atliktu tyrimu prisidedame prie geresnio savižudiško elgesio supratimo Lietuvoje, tačiau svarbu nesustoti ir stengtis suprasti įvairių suicidinėje rizikoje esančių asmenų patirtį, naudoti tiek kiekybinius, tiek kokybinius tyrimo metodus, įtraukti ir longitudinius (pavyzdžiui, dienoraščių) metodus, tiriant ilgesnį laikotarpį po mėginimo nusižudyti. Tai papildytų žinių trūkumą.

Remdamiesi gautais rezultatais manome, kad dėl neigiamų gyvenimo įvykių ir (arba) nesugebėjimo pateisinti savo ar kitų asmenų lūkesčių mūsų tyrimo dalyviai pradėjo neigiamai save vertinti: laikyti save nesėkmingais, „našta“ kitiems. Pastebėjome, kad tyrimo dalyviai savo gyvenime buvo patyrę įvairių sukrečiančių įvykių – prievartą, smurtines artimųjų netektis ir kt. Šios patirtys, manome, nebuvo tinkamai išgyventos, išgedėtos, tad galėjo neigiamai veikti tolesnį tyrimo dalyvių gyvenimą. Jos galėjo prisidėti prie į vengimą orientuotų sunkumų sprendimo tendencijų – tokių kaip alkoholio vartojimas.

Taip pat ryškiai atsiskleidė polinkis sunkumus laikyti savyje, perdėtas savarankiškumas, kas prisidėjo prie kitų žmonių pagalbos vengimo. Tai užkirto kelią keisti vyraujantį neigiamą savęs suvokimą bei pasinaudoti potencialia kitų žmonių parama. Ilgainiui dėl įvairių pastaruoju metu vykstančių sunkumų tyrimo dalyviai ėmė jausti nepakeliamą vidinę kančią, kuri buvo tokia stipri, kad net tie žmonės, kurie turėjo tvirtą nusistatymą prieš savižudybes kaip problemų sprendimo būdą, nebegalėjo ištverti emocinės įtampos ir mėgino nusižudyti.

Ar Lietuvoje yra tyrimų, kurie atskleistų išgyvenusiųjų po mėginimo nusižudyti patirtis bei apie jiems suteikiamą pagalbą?

Mūsų žiniomis, tokių tyrimų ėmė rastis visai neseniai. VU Suicidologijos tyrimų grupė aktyviai tyrinėja suicidinėje rizikoje esančių žmonių pagalbos siekimo ypatumus, taip pat pagalbos sistemos Lietuvoje veiksmingumą. Nuo 2016 m. tyrėjų grupė atlieka savižudybių Vilniaus mieste analizę, gilinasi į tai, kokią pagalbą yra gavę nusižudžiusieji ir jų artimieji. Taip pat šiuo metu yra atliekamas tyrimas apie artimojo savižudybę išgyvenusiųjų patirtis, kurio tikslas – suprasti šią sukrečiančią patirtį išgyvenusių žmonių poreikius ir sukurti praktines rekomendacijas, padėsiančias tokioje situacijoje atsidūrusiems žmonėms.

Kalbant apie patirtį po mėginimo nusižudyti, pastebėjome ryškią psichosocialinių veiksnių svarbą: aplinkinių priekaištai ir atstūmimas skatino suicidinės krizės gilėjimą ir užsidarymą savyje. Tuo tarpu gauta socialinė parama, mėginusiojo nusižudyti priėmimas skatino viltį gyventi ir aktyviai spręsti savo sunkumus, didino ryšį su kitais žmonėmis, mažino negatyvų savęs vertinimą. Svarbu, kad aktyvesnė kitų žmonių pagalba keitė tyrimo dalyvių nuostatą, kad viską reikia išspręsti pačiam, kuri, kaip minėjau, buvo itin ryški iki mėginimo nusižudyti.

Atlikdami šį kokybinį tyrimą apklausėte 21 asmenį. Ar toks tyrimas leidžia daryti platesnius apibendrinimus, aiškinantis mėginusiųjų  žudytis pažeidžiamumą prieš mėginimą atlikti savižudybę ir po jo?

Pagrindinius tyrimo duomenis surinkome ir juos analizavome remdamiesi kokybinių tyrimų metodologija, pagal kurią 21 asmens išsamus tyrimas interviu metodu yra tikrai pakankamas. Tad kaip ir kituose giluminiuose tyrimuose, analizavome nedidelės nereprezentatyvios imties patirtį. Viena vertus, be didesnių tyrimo imčių ir kiekybinių tyrimo metodų negalime pakankamai pagrįstai teigti platesnių apibendrinimų. Kita vertus, šiame tyrime ir nesiekėme surinkti populiaciją reprezentuojančios imties – kokybiniams tyrimams nėra tinkamas kiekybine tyrimų metodologija grįstuose tyrimuose pabrėžiamas statistinis rezultatų generalizavimas. Vietoje jo siūloma remtis kitais duomenų generalizavimo būdais: teoriniu generalizavimu, kai ieškoma ryšio tarp tyrime gautų rezultatų ir literatūros ar skaitytojo patirties, arba analitiniu generalizavimu, kai bandoma suprasti, kiek gauti rezultatai gali būti aktualūs kaip numatantys tam tikrus dėsningumus kitoje situacijoje (Kvale, 1996). Tad tai, kiek šiame tyrime gauti rezultatai yra pritaikomi kitai patirčiai, priklauso nuo su mūsų rezultatais susipažinusio asmens sprendimo.

Galime kelti prielaidą, kad mūsų gauti duomenys gali būti pritaikomi panašios sociokultūrinės aplinkos žmonėms, mėginusiems nusižudyti. Tačiau čia taip pat svarbu paminėti, kad susidūrėme su iššūkiais, kviesdami žmones dalyvauti šiame tyrime, nes daugiau nei pusė kviestųjų atsisakė jame dalyvauti. Natūralu, kad apie skausmingas patirtis yra sunku kalbėti. Galime svarstyti, kad sutikusiųjų dalyvauti mūsų tyrime patirtis gali skirtis nuo patirties tų, kurie visgi nesutiko dalyvauti. Kita vertus, remdamiesi gautais rezultatais esame linkę manyti, jog atsisakiusiųjų dalyvauti gyvenimo istorija pasižymi panašiomis tendencijomis, skatinančiomis vengti atsiverti kitiems asmenims, tačiau galbūt dar ryškesnėmis dėl gausesnės trauminės patirties, vengimo kreiptis pagalbos į kitus, pasikliovimo tik savimi ir nepasitikėjimu kitais ir pan. 

 Nesižudanti Lietuva

Aukšti savižudybių rodikliai būdingi buvusioms Sovietų Sąjungos ir Rytų bloko valstybėms, tačiau Lietuvos rodiklis, palyginti su Estijos, Latvijos, Lenkijos, yra beveik dvigubai didesnis. Stebėdami tendencijas nuo 1990 m. galėtume daryti išvadą, kad aukščiausi savižudybių rodikliai buvo 1994-2005 metais. Daugiausia savižudybių – 46,6 savižudybės 100 000 gyventojų – įvyko 2000 m. Vėlesniais metais savižudybių skaičius mažėjo: 2016 m. įvyko 28,7 savižudybės 100 000 gyventojų, tad galime daryti prielaidą, kad tai susiję su pradėtomis įgyvendinti savižudybių prevencijos programomis, mokymais, visuomenės švietimu. 

Vilniuje jau kelis mėnesius vykdomi savižudybių rizikos atpažinimo mokymai safeTALK ir ASIST, apmokantys paprastus piliečius ir specialistus atpažinti savižudybės riziką bei imtis tolesnių veiksmų. Vienas svarbesnių sveikatos apsaugos ministro darbų – parengti tvarką, kuria vadovaujantis mėginusiems nusižudyti ir patekusiems į gydymo įstaigą būtų suteikta psichologo ir psichiatro pagalba. Vėliau - sukurtas tolesnės pagalbos planas pacientui.

Mykolas Majauskas

Nuotraukos autorius Karolis Kavolėlis/BFL
Baltijos fotografijos linija

Mykolas Majauskas, Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas, teigia, kad savižudybių prevencija kaip valstybės politika yra vis dar embrioninės stadijos. „Nėra aiškios strategijos, finansavimas išbarstytas, remiamasi atskiromis iniciatyvomis ir pavienėmis savivaldybėmis. Išsiskiria tik Vilniaus miestas, kuriame jau antrus metus iš eilės skiriami tiek žmogiškieji resursai, tiek reikšmingos investicijos moksliniams tyrimams, specialistų mokymams ir įrodymais grįstoms pagalbos programoms. Puikus Kupiškio savivaldybės pavyzdys, kur nevyriausybinių organizacijų ir neabejingų žmonių dėka pavyko pasiekti tikrai įspūdingų rezultatų. Vis daugiau savivaldybių organizuoja mokymus ir rengia veiksmų algoritmus. Čia galėčiau išskirti Kauną, Kaišiadoris, Kelmę, Šakius ir keletą kitų. Tačiau savivaldos lygmeniu dėmesys savižudybių prevencijai vis dar yra greičiau išimtis negu taisyklė.“

Politiko nuomone, ieškant sprendimų reikėtų vadovautis konkrečiomis Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis. Vienas iš pagrindinių siūlymų - organizuoti specialistų mokymus, kaip atpažinti savižudybės riziką ir tinkamai reaguoti. Vilniaus miesto savivaldybė 2016 m. metais įsigijo tarptautinę įrodymais grįstą savižudybių prevencijos mokymų programą, pritaikė ją Lietuvai ir parengė profesionalius lektorius. Pastarieji šiais metais turėtų paruošti daugiau kaip du tūkstančius medikų, policininkų, socialinių darbuotojų, pedagogų, kurie savo darbe dažniau susiduria su žmonėmis, turinčiais savižudybės riziką. Šia programa remdamasis Kauno miestas planuoja apmokyti apie keturis šimtus specialistų. Dar keli tūkstančiai specialistų bus apmokyti, kaip atpažinti ir tinkamai reaguoti į savižudybės riziką, pradėjus veikti visuomenės sveikatos stiprinimo fondo finansuojamoms programos daugiau kaip dešimtyje savivaldybių, kur savižudybių rizika yra didžiausia.

Pasak M. Majausko, itin svarbu užtikrinti prieinamą ir kokybišką pirminę emocinę pagalbą poliklinikose. Nuo ateinančių metų ketinama didinti psichikos sveikatos specialistų skaičių pirminiu lygiu, skirti papildomą finansavimą psichologinei, psichoterapinei pagalbai poliklinikose. „Deja, tais atvejais, kai žmonės patenka į gydymo įstaigas po mėginimo nusižudyti, jie dažnai vis dar negauna kokybiškos tęstinės pagalbos. Psichikos sveikatoje dominuoja vaistai ir hospitalizavimas. Turime keisti šias nuostatas ir daugiau dėmesio skirti tęstiniam nemedikamentiniam gydymui, ypač vaikams. Taip pat svarbu užtikrinti prieinamą kokybišką kombinuotą vaistų ir terapinę pagalbą suaugusiesiems“, – teigia politikas.

„Šiandien dar neturime teisės aktų, reglamentuojančių tęstinę pagalbą po to, kai asmuo save žalojo ar mėgino nusižudyti. Taip pat antrinio lygio nemedikamentinio gydymo apmokėjimas ligoninėms toks mažas, kad tik labai reta gydymo įstaiga gali įpirkti rimtą profesionalą ir teikti psichoterapinę pagalbą. Šiuo požiūriu situacija rajonuose kritiška, ypač trūksta vaikų psichikos sveikatos specialistų. Trūksta ir pagalbos žmonėms, netekusiems artimojo po savižudybės. Tik keliose savivaldybėse veikia artimųjų savitarpio pagalbos grupės, kurios teikia emocinę paramą ar specialisto pagalbą išgyvenantiems vieną didžiausių gyvenimo krizių po artimojo netekties.“