Ben White/Unsplash.com nuotr.

„Neturiu supratimo, kaip man išeiti iš šitos padėties ir ką man daryti toliau!“ – prasiveržęs jaunos moters pagalbos šauksmas apnuogina problemą, apie kurią vengiame garsiai kalbėti, nors tylint ji niekur nedingsta.

Nevaldomas tėvo žiaurumas

Šios istorijos užuomazgos slypi Justinos vaikystėje. Nežmoniškas tėvo elgesys pastūmėjo ją bėgti iš namų, miegoti po atviru dangumi, kęsti ne tik šaltį, bet ir alkį. Pažintis su Ignu Justinai sužibo kaip svajonių išsipildymas, kuris žadėjo ramų ir laimingą gyvenimą. Ignas buvo Justinos tėvo priešingybė – ramus ir švelnus. Geras vaikino būdas netruko sužavėti merginą, kuri ilgėjosi meilės.

Santykiai davė vaisių – Justina pradėjo lauktis. Vyro ši žinia neišgąsdino. Pora pradėjo planuoti bendrą gyvenimą, bet visai kitaip, nei svajojo Justina. Nors ji laukėsi kūdikio, mylimasis tuoktis nesiūlė, tačiau nupirko namą netoli savo tėvų ir pasiūlė merginai persikelti į kitą miestą. „Buvau tik baigusi mokslus, turėjau neblogai apmokamą darbą ir staiga – viską mesk ir kraustykis į kitą miestą“, – kiek susierzinus savo istoriją tęsė Justina.

Niekada jokių reikalavimų nekėlusi moteris pakluso būsimo kūdikio tėvui, nes troško, kad vaikas augtų ne tik su mama. Justina vylėsi, kad, gimus vaikeliui, sulauks ir pasiūlymo tuoktis, bet taip neatsitiko. Bėgo metai. Ūgtelėjus dukrai, moteris ryžosi ultimatumui: „Arba tuokiamės, arba turime pasukti skirtingais keliais.“

Saulės zuikučiai sudužusių svajonių šukėse

„Pačiai siūlytis į žmonas buvo labai skausminga. Buvau įsitikinusi, kad prašyti moters rankos turi vyras. Tad nei išsvajotos vestuvės bažnyčioje, nei balta princesės suknelė, nei galų gale ištekėjusios moters statusas, man neteikė džiaugsmo“, – prisiminė Justina.

Labiausia ją liūdina, kad tuokdamasi nesuvokė, kas yra santuoka. Justina nesuprato, jog, prisiekdama prie altoriaus, ji pasirašo amžiną sutartį ir prisiima atsakomybę už santuoką, kuri Dievo akyse – neišardoma.

Nepatyrusi meilės vaikystėje, neradusi paguodos santuokoje, Justina netikėtai visus trokštamus jausmus patyrė Bažnyčioje. Nors pradžioje, kaip pati sako, buvo netikinti ir nesuprato, nei kas tie sakramentai, nei kokia šv. Mišių prasmė.

„Buvau netoli bažnyčios, kai išgirdau varpų gausmą ir pajutau nenumaldomą norą užsukti. Buvo ką tik prasidėjusios šv. Mišios. Prisėdau ir pajutau širdį užplūstančią ramybę. Pirma mintis buvo – niekur nenoriu iš čia eiti…“ – dalijosi moteris.

Nutaikiusi progą, Justina užsuko į zakristiją paklausti, ar nereikia kokios pagalbos. Kunigas kiek sutriko ir pasakė, kad dabar pagalbos tikrai nereikia, bet jeigu kas keisis – paskambins. „Gana greitai sulaukiau skambučio ir kvietimo pasikalbėti“, – savo istoriją tęsė moteris.

Ben White/Unsplash.com nuotr.

Džiaugsmas bažnyčioje – liūdesys namuose

„Pagalbą bažnyčioje supratau kaip dovaną, kurią darau Dievui ir artimui. Matydama, kad parapijos kunigas paskendęs tarnystėse, pradėjau jam jausti gailestį, kuris palengva peraugo į simpatiją, bet ne kaip vyrui. Tikrai ne. Žvelgdavau į jį, kaip į Dievą, kaip į kokį šventąjį, idealizuodama. Jeigu kunigas manęs ko nors paprašydavo, aš tai suprasdavau kaip Dievo valią ir darydavau viską su didžiausiu atsidavimu ir meile“, – pasakojo Justina.

Kartu su moterimi bažnyčioje patarnavusi vienuolė netruko pastebėti ištekėjusios moters prisirišimą prie kunigo ir atnešė Justinai knygą.

„Joje buvo aprašoma besąlygiška Dievo meilė kiekvienam žmogui, ypač moteriai. Knygoje buvo surašyti patarimai, kaip turi elgtis ištekėjusi moteris, kad ji negali demonstruoti savo grožio, turi slėpti plaukus, pamiršti visas makiažo priemones. Ypač mane sužavėjo, kad Dievas mato žmogaus širdį ir besąlygiškai jį myli, būtent tokios meilės visada ir ilgėjausi. Vienuolės atneštos knygos keitė mano supratimą ir, pradėjus ilgėtis dieviškosios meilės, mane visiškai nustojo dominti reali žmogiška meilė, o apie intymius santykius ir žmonos pareigą savam vyrui aš ir pagalvoti negalėjau. Melsdavausi ir skaitydavau dvasinę literatūrą tol, kol vyras užmigdavo, kad tik nereiktų atlikti žmonos prievolės. Vyras manęs vis dar troško, tačiau mano seksualinė aistra jam visiškai išblėso“, – pripažino Justina.

Didžiausią nerimą jai kėlė mintis, kad santuoka – didžiausia jos gyvenimo klaida, o jos tikrasis pašaukimas vienuolyne, nors buvo ne tik ištekėjusi, bet ir augino dukrą.

Ištekėjusios moters šeima – Dievas ir Bažnyčia?

„Aš myliu Bažnyčią, nemyliu savo vyro ir nieko negaliu padaryti. Širdžiai juk neįsakysi“, – prisipažino Justina, sakydama, kad nors ir nenori gyventi su savo vyru, bet palikti jo nedrįsta, nes bijo Dievo. Į klausimą, ką darytų, jeigu vieną dieną kunigas išvytų ją iš bažnyčios, moteris tyliai tarsteli: „Nusižudyčiau“, – ir prapliumpa balsu kvatoti.

„Kartą jau buvo panaši situacija – kunigas netiesiogiai paprašė palikti darbą bažnyčioje. Per ašaras kelio nemačiau. Maldavau jo, kad tik manęs neišvytų, nes bažnyčia man – šventa vieta, ir jeigu iš manęs ją atimtų, aš nebematyčiau prasmės gyventi“, – susijaudinusi kalbėjo pridurdama, kad jos šeima tapo Dievas ir Bažnyčia, nes tik čia ji atrado prasmę ir jaučiasi reikalinga. „Šeimoje viską darai tik dėl savęs, o bažnyčioje – dėl Dievo ir žmonių. Visų žmonių“, – sakė Justina.

Ką ne taip Justina suprato sakydama: „Šeimoje viską darai tik dėl savęs, o bažnyčioje – dėl Dievo ir visų žmonių“, – paprašėme pakomentuoti kunigo, br. Juozapo Marijos Žukausko OFM.

Net ir Bažnyčios mokymas sako, kad pirmoji bažnyčia yra šeima. Ji – mūsų mažoji bažnyčia, kurioje atrandamas Dievas ir bendradarbiaujama su Juo, atsiveriant gyvybei. Yra ir Didžioji Bažnyčia, kuri jungia Dievo vaikų šeimą. Skaityta istorija atskleidžia, kad pati Justina yra atėjusi iš disfunkcinės šeimos, kurioje tėvas smurtavo. Moteris nematė normalios šeimos modelio, gal todėl ir jos šeimos sampratos suvokimas yra kiek miglotas. Spėju, kad Justinai galėtų pagelbėti bendrystė su kitomis gerai funkcionuojančiomis šeimomis, kurios jai padėtų suprasti, kad šeima – tai visada savęs dovanojimas kitam žmogui, o tai niekada nebūna savanaudiška.

Ar toks atvejis – atsitiktinis Bažnyčioje?

Negaliu sakyti, kad dažnas, bet ir ne vienintelis. Kita vertus, kiekvienas žmogus yra svarbus, todėl negalima numoti ranka, net jei tai būtų ir unikalus atvejis. Visada galima atrasti žmonių, kurie atranda užuovėją bažnyčioje. Visiems kartkartėmis reikia tokios vietos, kur gali jaustis saugus ir mylimas. Bažnyčia turėtų būti ta vieta, kur atgauni jėgas ir grįžti į savo gyvenimą. Bet jei užsibūni toje vietoje ir nieko aplink nebematai, tai, manyčiau, tiek bažnyčios bendruomenė, tiek kunigas neatlieka savo darbo iki galo. Reikia padėti žmogui sustiprėti, bet ne pririšti jį. Mes dažnai evangelizuojame, bandome patraukti žmonių dėmesį ir parodyti, kokia esame nuostabi Bažnyčia, tuo tarpu, jeigu žmogus jau esantis bažnyčioje jaučia, kad kažkas yra ne taip, Bažnyčios pareiga – padėti žmogui, peržiūrint, kas čia ne taip ir ką galima pakeisti.

Kalbant apie konkrečią Justinos situaciją, kiek joje kunigo, kiek moters atsakomybės?

Iš šalies labai nelengva sudėlioti ir griežtai apibrėžti ribas, kas už ką atsakingas. Nežinia, kiek kunigui aiški šita situacija, ar jis žino, kas vyksta moters šeimoje, nes jeigu žmogus ateina ir sakosi, kad gali padėti, tai supranti, jog žmogus turi laisvo laiko pagalbai, ir tuo džiaugiesi. Kiek tai griauna visa kita – klausimas, kurio turime savęs klausti ir budėti. Dažnai kunigai net nesusimąsto, kiek atitraukia kitus žmones, sakykime, nuo šeimos ar kitų veiklų.

Tikrai nieko nekaltinčiau šioje situacijoje, tiesiog taip atsitiko ir dabar reikia galvoti, ką daryti toliau. Atvirai kalbant, ateina žmogus, pasisiūlo padėti ir sąžiningai dirba bažnyčioje, tad kokia priežastis tą žmogų vyti?

Šioje konkrečioje situacijoje kunigas greičiausiai nieko įtartino nepastebi, nežino, kas vyksta toje šeimoje, su juo apie tai nesikalbama. Šalia esantys žmonės turėtų būti ta mylinti bendruomenė, kuri padėtų susivokti, kad vyksta kažkas ne taip. Nepasmerkti, bet padėti teisingai įvertinti situaciją ir pakreipti ją teigiama kryptimi, kad moteris, atradusi ramybę bažnyčioje, skleistų ją ir šeimoje.

Ben White/Unsplash.com nuotr.

Ar reikalinga psichoterapija žmogui, kuris eina dvasiniu keliu?

Žinoma, kad reikalinga. Dvasia ne virš mūsų sklando, o gyvena mūsų kūne, kuris dažnai yra sužeistas nuodėmės. Atpažinti savo dvasines problemas ir teisingai jas įvardinti reikia ir psichologinio stabilumo. Kaip ir šiuo atveju, skaitome apie Justinos vaikystės traumą, kurią sukėlė tėvo žiaurumas. Tai rimta psichologinė žaizda, kuri savaime niekur nedings. Pats save pagydyti negali net ir pats geriausias psichologas. Jis gali žinoti visus procesus, bet pats sau nepadės, nes turi būti kitas žmogus, kuris sudaro prielaidą gerinti gyvenimo kokybę. Kažkas turi padėti ir šiai moteriai susivokti, užaugti, subręsti, tada ir dvasinės patirtys visai kitaip bus suprantamos. Tada ji nebėgs nuo savęs, bet priims gyvenimo realybę.

Mūsų psichologinis sužeistumas gali iškreipti ir dvasingumą. Bažnyčioje reikia sveiko mąstymo ir sveiko dvasingumo, gerų dvasinių vadovų, deja, čia dar turime spragų, nes 50 metų gyvenome dvasinėje izoliacijoje ir turime pripažinti, kad yra kur augti. Savo ribotumo pripažinimas, neleidžia kalbėti griežtomis kategorijomis, kurios daugiausia klaidų ir įvelia.

Istorija atskleidžia ir kokią didelę įtaką mums daro knygos. Kaip šiandien skaityti dvasinę literatūrą, kad ji ugdytų, o ne iškreiptų realybę?

Kiekvienoje knygoje galima rasti gerų dalykų, o galima atrasti ir to, kas anksčiau buvo tinkama, o šiais laikais nelabai. Tačiau net „netinkama“ literatūra gali sukelti labai tinkamą diskusiją, kad ir apie tuos plaukus – reikia juos šiandien slėpti, ar ne. Tai tema pasikalbėti. Gali susėsti moterys prie kavos puodelio ir aptarti, tada iš kelių nuomonių bus galima susidaryti vaizdą, ką skaitai.

Kitas dalykas, jeigu knyga parašyta Amerikos, Prancūzijos ar kitos užsienio šalies auditorijai, gali būti, kad visai netiks lietuviškam kontekstui. Pasitaiko, jog net ir pati blogiausia knyga, gali išprovokuoti vaisingas diskusijas ir būti naudinga ieškant atsakymų.

Kaip kunigui kalbėti apie Dievo meilę, kad ji butų suprantama teisingai ir klausantys žmonės nesutapatintų jos su žmogiška meile, savo jausmus skirdami jam?

Taip, egzistuoja tokia problema, kai kunigas sutapatinamas kone su Dievu. Kalbant apie Dievo meilę, atrodo, nieko negali pasakyti per daug. Kad ir ką kalbėtum apie ją, visada bus per mažai. Čia mums, kunigams, reikėtų kukliai pripažinti, o klausantiems išgirsti, kad nesu tai, apie ką kalbu, ir man toli iki tų idealų kuriuos skelbiu, bet tai turėtų būti mano ir klausančiojo siekiamybė.

Ką galėtumėte patarti Justinai kaip diplomuotas dvasinis konsultantas?

Vienas svarbiausių klausimų, kodėl moteris šeimoje jaučiasi nelaiminga, nors bendro gyvenimo pradžioje vyras buvo tas žmogus, į kurį ji atsirėmė. Justina turėtų sau atsakyti į klausimus: kas nutiko, kad ji nebesijaučia šeimoje reikalinga ir mylima? Kas ją traukia prie tos bažnyčios? Kas būtų, jeigu kunigas išvyktų į kitą parapiją ir vietoj jo atvažiuotų kitas, ar išliktų ta pati aistra tarnauti bažnyčioje? Ką tokio duoda Bažnyčia ir ko ji negauna šeimoje? Tai klausimai, į kuriuos gali atsakyti tik pati Justina, ir atsakyti į juos reikėtų labai sąžiningai. Mano nuomone, nėra nė vieno žmogaus, kuris nori tik tarnauti – Dievui, žmogui, Bažnyčiai – nieko negaudamas sau.

Justina, kaip žmona ir mama, turi prisiimti atsakomybę už savo dukrą ir vyrą ir pasidalinti ta laime, kurią atrado bažnyčioje. Mes vieni už kitus turime ir dvasinę atsakomybę, ypač už savo artimuosius.