Daniela Rey/Unsplash.com nuotr.

Pristatome trijų neseniai išleistų knygų vaikams apžvalgą.

Kęstutis Kasparavičius Apie šį bei tą. Trumpos istorijos. Iliustravo autorius. Leidykla Nieko rimto“.

Knygos „Apie šį bei tą. Trumpos istorijos“ viršelis. Piešė Kęstutis Kasparavičius.

Pamenu, vaikystėje svajodavau sužinoti, ką per savo amžių matė ir girdėjo seni, surambėję ir apkerpėję, sodo medžiai. K. Kasparavičiui pavyko įminti ir medžių, ir daugelio mus supančių daiktų bei reiškinių paslaptis – ir dalį jų rašytojas sudėjo į knygą.

Šio autoriaus talentas – kasdienybėje paskęstančias detales prikelti naujam gyvenimui. Nuostabu, kaip meistriškai jis geba atgaivinti pačias paprasčiausias aplinkos dalis: sumigus namiškiams virtuvėje šnekučiuojasi vaisiai, atgyja didelio sodo viduryje obelis ar sprunka per lysvę prinokusi braškė, kuriai gresia ištirpti ją sugavusio smaližiaus burnoje.

Gal ir jums yra tekę skaitant knygą nejučia pamilti jos herojus, o užvertus paskutinį lapą jaustis lyg su kažkuo brangiu išsiskyrus? Skaitant „Apie šį bei tą“, lengva užsimiršti ir visa galva pasinerti į margą knygos veikėjų pasaulį, nors istorijos joje trumpos ir neilgai tenka su vienu ar kitu personažu užsibūti.

Liūdnojo sniego senio istoriją skaičiau užvakar, prieš užmigdamas, o ir šiandien apie tą vargšą dar pagalvoju. Prisiminiau ir ant bažnyčios bokšto pakibusį ašarojantį debesį. O juk tikrai ne kiekviena knygelė gali pasigirti, kad kas, nors ją užvertęs, vėliau, jau praėjus kiek laiko, apie ją vis tiek pagalvoja.

Bet pats didžiausias knygos lobis yra dar kitas – ją perskaičius norisi sustoti, įdėmiau pažvelgti į visa tai, ką gero ir gražaus aplink save turime, ir viską dar labiau mylėti. Tai knygelė apie kasdienybės grožį ir kaip jį pastebėti mums dažniausiai trukdo tai, kad diena iš dienos nenustojame lėkę ir tiesiog nespėjame atkreipti į savo gyvenimus dėmesio.

Knygos „Apie šį bei tą. Trumpos istorijos“ iliustracija. Piešė Kęstutis Kasparavičius.

Rašytojas dar yra ir puikus dalininkas. Esu labai nustebintas šio žmogaus išradingumo ne tik kuriant istorijas, bet ir jas iliustruojant. Kad ir kokias iliustracijas matote greta šio teksto, būtinai atsiverskite šią knygelę, kad pamatytumėte jas visas – jei tik mėgstate subtilų ir švelnų grožį, ir norite savo vaikams pažadinti šiuolaikinių technologijų gal kiek prislopintą keliautojo ir svajotojo dvasią.

Apskritai, tai nuostabi knygelė vaikams ir suaugusiesiems, kurie jau nebepamena, kaip gražu ir džiugu buvo vaikystėje, kai turėdavome laiko svajoti. Jeigu aš tiek daug prigalvojau ją skaitydamas, ir šiek tiek kitaip, su daugiau meilės, pradėjau žvelgti į savo kasdienybę, tai ne mažiau turėtų gražių dalykų nutikti ją skaitantiems vaikams, kurie dažnu atveju būna už mus supratingesni ir išmoningesni.

Eglė Jasė. Marcipanas: pliušinio šuns istorija. Iliustravo Eglė Petkevičiūtė ir Audrius Arlauskas. Leidykla „Obuoliukas“, 2017.

Knygos „Marcipanas: pliušinio šuns istorija“ viršelis. Piešė Eglė Petkevičiūtė, Audrius Arlauskas.

Švelni ir įdomybių kupina istorija apie pliušinį šunelį Marcipaną, kuris, kaip ir visi draugiški šuneliai, labai troško dviejų dalykų: turėti namus ir tapti geriausiu žmogaus draugu.

Knygelė alsuoja vaikyste ir primena svarbą to, ko dažnai ilgisi mūsų širdys suaugus: paprastumo, švelnumo, tyro džiaugsmo.

Aš pats nedaug teprisimenu detalių iš pačių jauniausiųjų savo dienų, bet iki šiol gyvas vaikiško jaudulio, kurį kaskart jusdavau pažindindamasis su pasauliu, prisiminimas. Ši knygelė padeda tą džiugesį prisiminti ir patirti iš naujo.

Pasakojimą lengva ir malonu skaityti pirmiausia dėl to, kad jis sklandus, kupinas netikėtų vingių ir greitai besirutuliojantis. Beje, labai gražiai jį papildo šviesios pastelinių spalvų iliustracijos.

Labai norisi pagirti rašytoją, kuri, kurdama vientisą pasakojimą, žavintį nuotykių ir veikėjų gausa, nepamiršo deramo dėmesio skirti pačioms mažiausioms detalėms.

Šuo Marcipanas vieną dieną gimė žaislų fabrike. Jam pasisekė, jog jį gražiai pasiuvo ir kad įtaisė jam draugišką širdį, kuri vėliau ne kartą padėjo gelbėjantis nuo mažus pliušinius pečius užgulusių didelių sunkumų. Teisingiausia būtų sakyti, kad ši knygelė yra istorija apie draugystę iš pirmo žvilgsnio.

Kartą parduotuvėje susitiko iš lentynos pirkėjus stebinčio Marcipano ir mažo berniuko Mariaus žvilgsniai, o viskas, kas nutiko po to, mums liudija, kad esame sutverti draugystei.

Knygos „Marcipanas: pliušinio šuns istorija“ iliustracija. Piešė Eglė Petkevičiūtė, Audrius Arlauskas.

Mano įsitikinimu, ši knygelė ypač tinka prieškalėdiniams vakarams, kai mūsų namuose ima rastis lempelių, kai vis dažniau vakaro tamsa namuose prasklaidoma žvakių šviesa ir šiltų garuojančių pyragų kvapais. Kaip nors juk reikia susišildyti Kalėdų belaukiant. Priimkite į savo namus pliušinį šunelį Marcipaną ir Kalėdų laukite kartu.

Francois David Berniukas ir jo mylinti širdis. Iliustravo Stasys Eidrigevičius. Iš prancūzų k. vertė Ramutė Skučaitė. Leidykla Mažojo princo fondas“.

Knygos „Berniukas ir jo mylinti širdis“ viršelis. Piešė Stasys Eidrigevičius.

Daili, elegantiška knyga, apie kurią žmonės galvoja, kad gal ji skirta ne jiems, kad pernelyg ištaiginga ar sunkiai suprantama. Aš jums pasistengsiu įrodyti, jog visa tai netiesa.

Nesu meno žinovas ar didis šiuolaikinių meno žmonių gerbėjas, bet, Dievas mato, iliustruotojo S. Eidrigevičiaus darbai šioje knygoje palieka didžiulį įspūdį, masindami įsižiūrėti giliau. Iš tikrųjų šią knygą verta įsigyti, ir vakarais centimetras po centimetro tyrinėti su vaikais, jau vien dėl jos iliustracijų. Nuoširdžiai sakau – tai yra stebuklas, kurį prisijaukinti gali kiekvienas.

Manau, kad ši knyga yra dar viena puiki vakcina šiuolaikinei skubėjimo kultūrai, kai viskam skiriama tik po vieną trumpą akimirką, ir retai kas besugeba prikaustyti žmogaus žvilgsnį ilgesniam laikui. Ši knyga sugebės, jei tik duosite jai šansą.

Tekstas neilgas, bet prisodrintas esminių tiesų apie gyvenimą. Tai istorija apie širdį ir apie buvimą minkštaširdžiu skaudinti linkusiame pasaulyje. Knygos pagrindinė žinutė yra paprasta tiesa: kad sugebėtum mylėti kitą ir visą pasaulį, pirmiausia turi mylėti save.

Pasakojimo pagrindinis veikėjas jautrus berniukas Tristanas taip mylėjo mergaitę, taip norėjo su ja būti, kad ši, prislėgta jo meilės ir dėmesio naštos, nuo jo nusigręžė. Nemokėdamas savęs mylėti, berniukas atramos ieškojo tarp kitų ir jam kaskart tekdavo skaudžiai nusivilti.

Knygos „Berniukas ir jo mylinti širdis“ iliustracija. Piešė Stasys Eidrigevičius.

Gyvūnai, daiktai, žmonės, kuriuos jis staiga stipriai pamildavo, jį užvaldydavo ar atstumdavo ir kaskart apiplėšdavo jo širdį, kol išbarstęs savo pasitikėjimo ir meilės likučius, liko vienui vienas ir išdrįso pažvelgti į save. Taip Tristanas atrado savo paties veidą ir nusprendė į nieką jo nebekeisti.

Tristanas užaugo ir tapo savimi. Ir visiems nuo to tik geriau. Kas žino, gal jis kada nors vėl sutiks tą mergaitę, minimą knygos pradžioje, ir jie kartu gyvens ilgai ir laimingai.

Gero skaitymo!