Jau seniai kažkur perskaičiau garsaus Renesanso epochos menininko Mikelandželo tokią mintį: „Gera darydami geram žmogui, mes darome jį dar geresnį, bet blogas, jeigu jam daroma gera, tampa dar blogesnis.“ Atvirai pasakius, šis požiūris mane šokiravo: „Nejaugi iš tikrųjų taip galėtų būti?“

Vėliau vis galvodavau, kad gal tai buvo pasakyta ar užrašyta visiškai atsitiktinai, paprasčiausiai ką nors provokuojant diskusijai, vidiniams monologams. Pamenu, jog citavau ir mokykloje: tai lentoje užrašydavau, tai pasiūlydamas pasakyti savo nuomonę. Dabar net šiek tiek nejauku: vienas kitas mokinys galėjo pagalvoti, kad jam pritaikau tokius žodžius. Ar jau patikėjau Mikelandželo teiginiu? Ne, nors apie tai dažnokai mąstau. Juk ar galime skirstyti žmones į gerus ir blogus, juk tokiu atveju save įsivaizduojame kaip teigiamą asmenį, kaip galintį kitus įvertinti, kritikuoti, – visaip samprotaudavau.

Šią mintį prisimindavau galvodamas apie Motiną Teresę, Nobelio premijos laureatę. Jos geri darbai dažną stebindavo – kaip gali vienas asmuo daugeliui palengvinti gyvenimą... Labai įdomios jos nuostatos, įdomūs jos patarimai, rodantys, kad ne viskas taip paprasta, kad svarbu jausti altruistinių žingsnių prasmę bei galimus puolimus. Įsiskaitykime...

„Jeigu darote gera, žmonės jums priskiria egoistinius motyvus. Vis dėlto darykite gera!“

„Atiduodami pasauliui, ką turite geriausio, rizikuojate likti nuogi. Vis dėlto duokite tai, ką turite geriausio!“

„Gerieji jūsų darbai bus užmiršti rytoj. Vis dėlto darykite gerus darbus!“

Matyt, dažnas yra patyręs tokių patarimų įvairius kampus neretai nusivildamas žmogaus prigimtimi, jo trumpa atmintimi, blogio pergale. Visaip, labai visaip būna. Kalbėdamas su uteniškiais ir šia tema suvokiau dar vieną slenkstį: tie, kuriems padarome ką nors gero, vėliau ima mūsų nekęsti, šalintis, gal net kenkti. Galėtume išvardyti nemažai skaudžių situacijų (tarkim, kaimynas geradarį kaimyną apvagia, mokiniai apšneka savo mokytojus, vaikai – tėvus, bendradarbiai – bendradarbius). Tokiais atvejais Mikelandželo, Motinos Teresės įspėjimai tikrinami praktikoje.

Esu pastebėjęs dar štai ką: yra žmonių, mėgstančių pasišaipyti iš tokių, kuriems Motinos Teresės veikla labai priimtina. Viešumoje gal teigia tai, kas reikėtų, bet kai niekas negirdi, smagiai pasijuokia.

Kai kurie mokiniai rašiniuose ar diskutuodami žodžiu vis, būdavo, pabrėždavo: „Dabar tokie laikai – dabar kiekvienas už save. Netikiu nesavanaudiška pagalba, nes dykai tikrai nieko negausi.“ Kai paklausdavau, o kokie yra jie patys, kartais net įsižeisdavo.

Abiturientai per pamokas analizuoja ir Justino Marcinkevičiaus dramą „Mažvydas“. Labai graži galimybė darsyk (iš esmės jau galvojant apie atsisveikinimą su mokykla) pasvarstyti apie pasirinkimus, apie blogio bei gėrio prieštaras, apie altruistinio buvimo didžiąją prasmę. Bet dabar tik apie vieną aspektą. Kūrinio veikėjas Mažvydas siunčia Kristupą į Karaliaučių mokytis. Svarbi citata:

Aš duodu tau, kad duotum: do ut des.

Kad žmogui duotum... nelaimingam žmogui.

Žinai ir pats – ne linksmintis siunčiu.

Pakeist mane turėsi laikui bėgant...

Duodu, kad vėliau kitiems duotum, – graži, idealistinė siekiamybė, tačiau mes suprantame, kad gali būti visiškai kitaip: paimsiu neįsipareigodamas ir užmiršiu. Padedu ne tam, eikvoju jėgas beprasmiškai – gal ir taip tada pagalvojame. Ko gero, ši problema yra amžina. Bet vėl prisiminkime Motinos Teresės žodžius – ką sakytume įsivaizduojamoje diskusijoje? O ar derėtų prisiminti ir Mikelandželo mintį?                                                      

Per pamokas cituodavau šias poeto Alfonso Nykos-Niliūno mintis:

„Duoti nesitikint ir nereikalaujant dėkingumo yra aukščiausio rango moralinis gestas ta pačia prasme, kaip tikėtis arba reikalauti dėkingumo yra didžiausia kvailystė, nes šiame pasaulyje duodanti ranka įkandama, o atimanti bučiuojama. Nes mes visi esame gimę vergai, kurie smūgius vertina labiau nei pagalbos ranką.“

Kaip galvojame: gal tai tik momentinės nuotaikos atspindys, gal tik kategoriškas tvirtinimas, kuris provokuotų mus rimtesnei savianalizei, analizei?

Utenoje gyvena rašytojo Broniaus Radzevičiaus sesuo Birutė Surgailienė. Ji man ne sykį yra kartojusi: „Tėvas vis sakydavo, jog jeigu duodame žmogui, tai neturime laukti, kad atsilygintų. Jis paskutinius marškinius būtų atidavęs.“ Bet juk mes prisimename ir tokius (ypač pagyvenusių moterų) atodūsius: „Kaip stengiausi dėl vaikų, kaip stengiausi... O jie? Mane senatvėje užmiršo – mat esu jau nebereikalinga, nes nebeturiu pinigų...“

Šis mano tekstas – tai galimybė patikrinti save: kaip elgiamės mes, ką patartume savo vaikams, savo mokiniams. Mikelandželas, Motina Teresė, Justinas Marcinkevičius, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Broniaus Radzevičiaus sesuo Birutė Surgailienė – ar remdamiesi jų ar jų kūrinių mintimis sugebėtume pasakyti savo nuomonę, ar sugebėtume pateikti savo argumentų?