Pirmos ypatingos iškilmės, skirtos pagerbti Aušros Vartų Dievo Motiną, surengtos po 1706 m. gegužės 18 d. Vilniaus gaisro. Nuo 1735 m. Aušros Vartuose lapkričio antrą savaitę imta švęsti Dievo Motinos Globos šventę. Ji išaugo į iškilmingus aštuonias dienas trunkančius atlaidus, kai 1773 m. popiežius Klemensas XIV suteikė Vilniuje įsikūrusiai Švč. M. Marijos Globos brolijai atlaidų privilegijas. Ir šiandien iš daugelio Vilniuje minimų Švč. M. Marijos švenčių iškilmingumu išsiskiria Gailestingumo Motinos iškilmė – lapkričio 16 d. – ir tuo laiku aštuonias dienas švenčiami Aušros Vartų atlaidai. Tai svarbiausi Vilniaus arkivyskupijos atlaidai. Jų metu, nepaisant dažnai darganoto šiuo metų laiku oro, gatvė prieš koplyčią būna pilna žmonių, atvyksta gausios piligrimų grupės iš Latvijos, Lenkijos ir kitų aplinkinių kraštų.

Lankydamasis Lietuvoje, popiežius Jonas Paulius II 1993 m. rugsėjo 4 d. Aušros Vartuose drauge su maldininkais iš visos Lietuvos ir užsienio kalbėjo rožinį. Prieš maldą popiežius pasakė: „Ši Aušros Vartų šventovė jau daugel amžių kiekvieną dieną mato daugelį maldininkų, atnešančių Gailestingumo Motinai savo gyvenimo džiaugsmus ir rūpesčius. Šie Vartai dėl to tapo susitikimų su Kristaus ir Bažnyčios Motina vieta bei viso krašto tikinčiųjų vienybės vieta. Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir kitų šalių krikščionys susiburia, kad Mergelės Marijos akivaizdoje kaip broliai ir seserys pasidalytų tuo pačiu tikėjimu, viena viltimi ir tikrąja meile.“

Šv. Jonas Paulius II aiškino „Gailestingumo Motinos“ titulą savo enciklikoje apie Dievo gailestingumą „Dives in Misericordia“:

Velykinė Bažnyčios giesmė yra aidas pranašiškų Marijos žodžių, pasakytų lankant Zacharijo žmoną Elzbietą: „Jis maloningas iš kartos į kartą“. Tie žodžiai jau nuo įsikūnijimo akimirkos atveria naują išganymo istorijos perspektyvą. Po Kristaus prisikėlimo toji perspektyva bus dar kitokia istoriškai ir eschatologiškai. Nuo tų laikų naujos žmonių kartos vis ateina nesibaigiančioje žmonijos šeimoje – jos sudaro naują Dievo tautos kartą, paženklintą kryžiumi ir prisikėlimu, „užantspauduotą“ Kristaus Velykų slėpinio ženklu, radikaliu apreiškimu gailestingumo, kurį skelbė Marija ant savo giminaitės namų slenksčio: „Jis maloningas iš kartos į kartą“.

Marija yra drauge toji, kuri ypatingai ir išskirtinai – kaip niekas kitas – patyrė gailestingumą, o drauge kilniausiu būdu jį užtarnavo savo širdies auka ir todėl galėjo dalyvauti Dievo gailestingumą atskleidžiant. Ta auka glaudžiai susieta su jos Sūnaus kryžiumi, po kuriuo ji stovėjo Kalvarijoje. Jos auka turi savitą vietą atskleidžiant gailestingumą kaip absoliučią Dievo ištikimybę savajai meilei ir tai sandorai, kurią jis nuo amžių norėjo sudaryti ir laike sudarė su žmogumi, su tauta, su žmonija, – vieną kartą visiems amžiams atskleisdamas ją per kryžių. Niekas taip artimai, kaip Nukryžiuotojo Motina, nepatyrė kryžiaus slėpinio – to sukrečiančio įvykio, kai transcendentinis Dievo teisingumas susitiko su meile, to „bučinio“, kurį gailestingumas padovanojo teisingumui[104]. Niekas taip, kaip Marija, neaprėpė širdimi to slėpinio, to tikrai dieviškojo atpirkimo, kuris įvyko ant Kalvarijos Sūnaus mirtimi drauge su jos motiniškos širdies auka ir su jos paskutiniu „fiat“.

Marijai geriausiai pažįstamas dieviškojo gailestingumo slėpinys. Ji žino, kiek tai kainavo, kokia didelė ta kaina. Ta prasme vadiname ją gailestingumo Motina: Gailestingąja Motina ir Dievo gailestingumo Motina, ir kiekvienas iš šiųdviejų titulų turi gilią teologinę prasmę. Jie byloja apie ypatingą jos sielos, visos jos asmenybės gebėjimą – per painius Izraelio, kiekvieno žmogaus ir visos žmonijos istorijos įvykius įžvelgti, kaip dalijamas gailestingumas „kartų kartoms“ pagal Švenčiausiosios Trejybės amžinąjį sumanymą.

Minėtieji Dievo Motinos titulai kalba apie ją pirmiausia kaip apie Nukryžiuotojo ir Prisikėlusiojo Motiną. Kaip apie tą, kuri išskirtiniu būdu patyrė gailestingumą ir lygiai išskirtinai užsitarnauja to gailestingumo visu savo žemiškuoju gyvenimu, o ypač po Sūnaus kryžiumi; kaip apie tą, kuri savo tyliu ir drauge neprilygstamu dalyvavimu mesijinėje savo Sūnaus pasiuntinybėje ypatingu būdu pašaukta priartinti žmonėms meilę, kurios apreikšti jis buvo atėjęs. Meilę, kuri labiausiai parodoma kenčiantiems ir vargšams, belaisviams ir akliesiems, prislėgtiesiems ir nusidėjėliams, kaip pagal Izaijo pranašystę kalbėjo Kristus Nazareto sinagogoje ir atsakydamas į Jono Krikštytojo pasiuntinių klausimą.

Tos „gailestingos“ meilės, kuri tampa akivaizdžiausia susidūrus su moraliniu bei fiziniu blogiu, dalininkė ypatingu ir išskirtinu būdu buvo Nukryžiuotojo ir Prisikėlusiojo Motina – Marija. Gailestingoji meilė ir toliau be paliovos joje ir per ją reiškiasi Bažnyčios ir žmonijos istorijoje. Tas reiškimasis nepaprastai vaisingas, nes jį palaiko ypatingas Marijos motiniškos širdies taktiškumas, jos atjauta ir galia padėti visiems, kurie mieliau priima motinos gailestingą meilę. Tai vienas didžiausių ir gaiviausių krikščionybės slėpinių, glaudžiausiai susietų su Įsikūnijimo slėpiniu.