Daan Stevens/Unsplash nuotrauka

Visuomenės dėmesį pritraukė medikų algų didinimo ir darbo sąlygų gerinimo klausimas. Ar iš tikrųjų vien didesni atlyginimai specialistams išspręs visus klausimus. Apie savo kelią sveikatos sistemoje ir medikų sąjūdžio reikalavimus pasakojo jaunas traumotologas, nenorėjęs viešinti savo vardo, nes dėl medicinos skaudulių iškėlimo jau yra nukentėjęs.

Kodėl nusprendei tapti gydytoju? Kaip tuomet įsivaizdavai medikų darbą?

Tiesiog patiko gamtos mokslai, kai reikėjo rinktis pakraipą mokykloje, spręsti, kuo nori būti, sugalvojau studijuoti mediciną. Darbo neįsivaizdavau, gal tik tiek, kiek teko pačiam susidurti su šeimos gydytoja, matyti įvarių videoklipų, ir tiek. Pati specialybė atrodė viliojanti ir perspektyvi. Kadangi tėvai buvo paprasti darbuotojai, tai norėjosi ir juos pralenkti, tapti kai kuo daugiau. Šeimoje nuo mažens buvo įskiepyta pagarba gydytojui, gal tai irgi prisidėjo.

Daug kalbama apie rezidentų ir jaunų gydytojų emigraciją. Kodėl nusprendei ne tik likti Lietuvoje, bet net ir grįžti į savo gimtąjį miestą?

Į Alytų labiausiai panorau grįžti po internatūros metų Alytaus ligoninėje. Ten beveik visąlaik dirbau su ortopedais-traumatologais. Visi mane laikė kolega, gydytoju, nors dar net licencijos neturėjau. Todėl su didele viltimi išvažiavau į rezidentūros studijas Vilniuje. Per rezidentūrą mano planuose atsirado emigracija, ir, sakyčiau, nedaug reikėjo, kad palikčiau Lietuvą, nes pati rezidentūra, profesorių, docentų elgesys su rezidentais, darbas Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje parodė, kad Lietuvos medicinoje vyrauja sistema kaip kalėjime ar rusų kariuomenėje – dedovščina.

Tu esi kažkieno vergas.  Kadangi save laikau laisvu žmogumi ir visada toks jaučiuosi, tai mane labai morališkai ir psichologiškai žlugdė, niekaip negalėjau pritapti ir prisitaikyti. Vėliau, rezidentūros metais, pradėjau dirbti Alytuje, priėmimo skubios pagalbos skyriuje. Tai buvo vieni iš geriausių metų, nes atvėrė akis, kokia yra medicina ir kodėl reikėtų išvykti iš Lietuvos. Buvau Alytaus ligoninės direktoriaus pavaduotojo Kačiūrino apkaltintas tuo, dėl ko buvau visai nekaltas. Komisijos viską išnagrinėjo ir nerado mano kaltės nė lašo, bet kadangi buvau niekas, tai lengviausia buvo suversti kaltę man, nes juk nekaltinsi draugų, partijos narių... Gerai, kad viskas gerai baigėsi ir buvo įrodytas mano nekaltumas. Dar dirbau apie tris mėnesius ir nusprendžiau baigti karjerą ligoninėje. Nors ir palaikė kolegos, tai nė kiek nelengvino situacijos. Tai labai paveikė mane, todėl net ir dabar nenoriu grįžti dirbti į ligoninę.

Kitas žingsnis valstybinėje įstaigoje buvo Druskininkų ligoninėje. Bandžiau įsitvirtinti, bet ten taip pat prasidėjo savi niuansai. Turėjau operuoti po darbo valandų, kartais atimdavo mano pacientus, kiti chirurgai pradėjo šmeižti girdint pacientams ir kolegoms...

Tarkime, atsiveži pacientus operuoti iš Alytaus, o tau nukelia operacijas 16 val. ir vėliau (po darbo valandų, dėl to anesteziologas kelią triukšmą, kad jis nedirbs). Taip ir kovodavau, kol pavargau ir atsibodo. Arba turi vieną smulkią operaciją, trunkančią iki 30 min., o tavęs neįleidžia į operacinę, ir tu lauki, lauki ir padarai operaciją tvarstomajame 18 val., nes pacientas atvykęs nuo ryto, nevalgęs. Atsiveži pacientą endoprotezuoti, o jį iš tavęs „pavagia“ kolega. Vedėjas leidžia tą daryti, ir tu lieki it musę kandęs. Viską lemia pinigai ir sovietinis mentalitetas. Dėl to medicina dar ilgai sirgs Lietuvoje. Pasidarė gėda prieš pacientus, todėl atsisakiau planinių operacijų. Vedėjas niekada nederindavo grafiko, kas atrodo normalioje darbovietėje turi būti savaime suprantamas dalykas. Paskutinis lašas buvo, kai nemokėjo sutarto atlyginimo. Jis buvo nuo dviejų iki 3 kartų mažesnis. Dirbdavau, kad galėčiau atvažiuoti į darbą, nes daugiau niekam nelikdavo pinigų.

Šiuo metu dirbu Alytaus poliklinikoje. Esu patenkintas. Jaučiu, kad manęs jiems reikia, pas direktorių galiu nueiti su pasiūlymais, jis visada išklauso, pasitariame.  Taip pat kaip pagrindinėje darbovietėje dirbu reabilitacijos centre UPA. Tenka važinėti į Druskininkus, bet nesu turėjęs geresnio, draugiškesnio kolektyvo. Per dvejus metus nebuvo taip, kad būtų grafikas nesuderintas ar nebūtų atsiklausta, ar galėsiu dirbti. Visąlaik problemos sprendžiamos greitai ir operatyviai. Nebepatiriu tiek streso dėl kolegų, pacientų. Dirba tikrų profesionalų komanda, todėl visada gali pasiklausti, kas blogai, ką reiktų taisyti. Iš esmės nuo emigracijos išgelbėjo UPA ir Alytaus poliklinika. Kita svarbi priežastis, kodėl likau, tai – žmona, pradėtas statyti namas. Žmona – matematikos mokytoja, mums būtų visai nesunku iškeliauti svetur, bet kol kas nusprendėme dar padirbėti čia.  

Ar daug Tavo aplinkoje medikų, kurie nutarė emigruoti? Kokie pagrindiniai jų motyvai?

Tiksliai pasakyti negaliu, nes ne su visais bendrauju. Bet, kiek stebiu elektroninėje erdvėje, tai skaičiai nemaži. Iš mūsų metų ortopedų-traumatologų rezidentų – trys iš 15 tikrai.  Du išvyko dar rezidentūros metais, vienas – po jų. Išvykimo priežastys tos pačios – maža alga, nepagarba gydytojui (tiek administracijos, tiek pacientų), darbas per kelias darbovietes, noras gyventi oriai, matyti savo šeimą.  Gal kas pasakys, kad dauguma gydytojų ir taip gyvena gerai, turi namus, prabangias mašinas... Bet ar kas nors susimąsto, kad „kabo“ paskola 30 metų?

Kas darbe Tau yra sunkiausia, o kas teikia didžiausią džiaugsmą?

Šiuo metu darbovietėse man viskas labai patinka. Džiaugsmą teikia tai, kad jaučiuosi reikalingas, kad esu kolega, kad sugebu padėti ne vien medicininiais klausimais. Nepatinka popierizmas, kuris yra ne dėl manęs, ne dėl paciento, o dėl SODROS, ligonių kasų. Dėl praktiškai dviejų įstaigų, kurios neneša jokio pelno valstybei ir yra apskritai nereikalingos, nors joms išlaikyti skiriama daug milijonų per metus. Labai nepatinka ESIS programa (sveikatos apsaugos informacinė sistema), kuri yra tokią baisi ir tokia nepatogi, o mus verčia ja dirbti. Ta programa tokia nepatogi, kad aš greičiau ranka viską parašau.

Pagrindinis naujai susibūrusio medikų sąjūdžio reikalavimas – didesni atlyginimai. Ar tai ir galėtų būti pagrindinis būdas, kaip išlaikyti šalyje jaunus specialistus?

Mano nuomone, didesnis atlyginimas yra išvis prastas reikalavimas. Ne tik algas reikia kelti, bet ir drastiškai reformuoti visą sistemą. Jei pakels atlyginimą iš sveikatos fondo, tai kas bus kitais metais, jei nebus toks sukauptas? Dabar jau pasigirsta teisingų kalbų, kad reikia tikros reformos, o ne pseudoreformos.

Mano nuomonė dėl reformos tokia: pirmiausia reikia panaikinti ligonių kasas, tada labai greitai atsisijos, kuri ligoninė gali išsilaikyti, kuri – ne. Ligonių kasų panaikinimas ir mokamos medicinos atsiradimas išspręstų procedūrų įkainių klausimą, o kartu dingtų dirbimas į minusą. Panaikinti pirminius, antrinius ir tretinius lygius – išmokos už tą pačią procedūrą turi būti vienodos. Turi atsirasti mokama medicina, nemokamo nieko nėra.

Kitas žingsnis yra nereikalingų ligoninių uždarymas, perkvalifikavimas į slaugos, reabilitacijos specializaciją. Vadovauti ligoninėms turi ne gydytojas, o sveikatos paslaugų administratorius, o gydytojas gali būti kaip patarėjas, pavaduotojas. Reikia rezidentūros kontrolės, nes dabar ruošiame ne pagal poreikius. Už kontrolę atsakingi profesoriai, bet jiems tai naudinga. Nemokama darbo jėga rezidentūros metais ir papildomos pajamos, o kas vėliau bus, jiems nerūpi. Vien dėl tokių savanaudiškų tikslų visa sistema yra iškreipiama. Suskaičiuoti, kiek ir kokių reikės gydytojų, yra vieni juokai, nes gydytojų skaičius yra valstybės mastu mažas, o įstaigų – ribotas. Įvykdžius visus punktus, manau, sistema susibalansuotų ir būtų galima kalbėti apie algas. Tada pradėtų ir šeimos gydytojas dirbti, o ne kaip dabar – rašinėti. Ir algos turėtų būti vienodos specialistams visoje Lietuvoje, galima nebent įvesti kažkokį koficientą nuo pacientų ar atliktų procedūrų skaičiaus. Dar gal pridėčiau, kad SODRA yra niekam nereikalingas perskirstytojas, kurio vaidmenį gali atlikti Valstybinė mokesčių inspekcija.

Kitas medikų sąjūdžio reikalavimas – nebausti už netyčines administracines sveikatos paslaugų teikimo klaidas. Ar tokie atvejai gydytojų praktikoje dažni?

Kasdieniai. Ypač tarp šeimos gydytojų, kada ligonių kasos dar atgaline data nubaudžia, nors ir negalima to daryti. Ir man taip buvo. Gydytojas turi viską koduoti, rašyti pats. Nors mes nesam koduotojai. Užsienyje tam yra atskiri asmenys. Jau, kiek žinau, turi būti ir kai kur didžiosiose įstaigose. Yra tokie ACHII kodai. Bekoduodamas vieną operaciją, atrodo, įrašiau tinkamą ACHII kodą, bet ligonių kasoms pasirodė, kad netinkamas, ir už jį ligoninė gavo per daug išmokų, tai turėjo sumokėti skirtumą. Iš mano algos neatskaitė, pasisekė, o kitiems nepasiseka. Tai  ir kyla klausimas, ar aš gydytojas, ar kodutojas, ar raštininkas?

Medikų sąjūdis reikalauja ir to, kad įstatymai ir teisės aktai būtų derinami su jų bendruomene. Ministerija dažniausiai atsako, jog bendrauja su Lietuvos gydytojų sąjunga (LGS) kuriai jau šeštą kadenciją vadovauja Liutauras Labanauskas. Ar medikai jaučia, kad jų balsas yra girdimas?

Viskas turėtų būti derinama su medikais, nes tai gana siaura sritis ir turi daug savo niuansų, ko teisininkas ar ekonomistas negali suprasti. Jei mus girdėtų, kas nors keistųsi, bet jau 27 metai, kai niekas nesikeičia. Niekas rimtai į tą profsąjungą nežiūrėjo ir iki šiol. Būdavo joje dažniausia dėl medicininio draudimo, tesininko paslaugų. LGS yra kaip supūliavęs apendiksas ir, manau, tuoj bus pašalintas.

Kokios reformos, Tavo nuomone, būtų pačios svarbiausios, gerinant gydytojų darbo sąlygas? Ar tiki, kad medikų sąjūdžio reikalavimai bus įvykdyti?

Labai noriu tikėti, kad reikalavimai bus įvykdyti, kad kas nors keisis, bet iš tikrųjų manau, jog bent jau kol kas permainų nebus. Yra kas dirbs už tokias algas, kokios yra (medikai, kurie tuoj išeis į pensiją, ar jau pensininkai, jaunimas, kuris nori dirbti III lygio klinikose ir tikisi, kad ateityje viskas pagerės, medikai, kuriuos tenkina juodi pinigai), todėl niekada negalėsi protestuoti, nes kas nors kitas padarys tavo darbą, o tu liksi blogas pacientams, valdžiai. Nėra vienybės. Sako, eikim visi dirbti po vieną etatą. Galime eiti, bet greičiausiai po antro mėnesio teks vėl pradėti arti, nes reikės uždirbti pinigų šeimai ir mokėti paskolas.