Šv. Elžbieta Vengrė gimė privilegijuotoje šeimoje, ji buvo Vengrijos karaliaus duktė, tačiau nuo ankstyvos vaikystės atsisakė naudotis naudą teikiančiomis prigimtinėmis teisėmis. Nors mažuma mūsų gali pasigirti aristokratišku krauju, daugelis turime materialaus turto, darbą lengvinančių patogumų ir viešą pripažinimą, dėl ko varžėsi viduramžių karaliai ir karalienės.

Būdama mažametė, Elžbieta padėjo savo karūną ant pilies koplyčios altoriaus, parodydama, kad Dievas yra išskirtinė jos meilės ir gyvenimo kryptis. Ši ne pagal amžių dvasiškai brandi mergaitė pasirinko dalytis Tėvo meile, užuot kabinusis į prestižą, jėgą ir turtus.

Elžbieta Vengrė – Evangelinio gyvenimo pavyzdys

Magistras Konradas patvirtino, kad ji davė viešus Trečiojo ordino įžadus Didįjį penktadienį, kovo 24 dieną, 1228 m. pranciškonų koplyčioje. Šiame iškilmingame akte dalyvavo mažesnieji broliai, jos giminaičiai ir vaikai. Prieš juos visus laisva valia, sudėdama rankas ant pliko altoriaus, Elžbieta atsisakė pasaulio tuštybės. Kaip išorinį ženklą ji užsivilko pilką atgailos rūbą. Tai buvo tuo metu vilkėto brolių ir Trečiojo ordino narių vienuoliško abito spalva.

Pranciškonų ordino istorijoje Annales Minorum Lukas Wadingas rašo, kad, pasiūlius kardinolui Hugolino, šv. Pranciškus nusiuntė Elžbietai dovanų savo gaubtą. Žinoma, šventoji tai priėmė kaip daugiau nei drabužį. Ji priėmė šv. Pranciškaus dvasinį neturto, atgailos ir meilės mažutėliams apsiaustą, kurį dėvėjo iki mirties. Šv. Elžbieta perdavė šį apsiaustą mums. Dabar mes turime įausti jį į savo kasdienio gyvenimo audinį.

Kai broliai pranciškonai atkeliavo į Tiuringiją apie 1224 metus, šv. Elžbieta su jais susidraugavo. Dokumentuose, remiančiuose jos kanonizaciją, pažymima, kad artimas ryšys su šv. Pranciškaus idealais, maldos gyvenimas, atgaila ir gailestingumo darbai buvo įprasta jos gyvenimo dalis, dar vyrui Liudvikui esant gyvam.

Elžbieta žinojo, kokia yra kaina mylėti Dievą visa širdimi, visa siela, protu ir jėgomis. Ji atidavė viską, ką turėjo, kad tik įgytų Jį, brangų perlą. Ji buvo išvaryta iš savo pilies, neteko žemiškų turtų, ir net vaikai buvo atskirti nuo jos. Nors ji brangiai kentėjo dėl Dievo meilės, tačiau visa širdimi įsipareigojo evangeliniam gyvenimui ir, kaip Evangelija žada, davė vertingų atgailos vaisių.

Ji nepataikavo sau į visišką save dovanojo Viešpačiui. Maldos gyvenimas ir kontempliacija teikė energijos, kurios jai reikėjo ilgomis dienomis patarnaujant ligoniams ir vargšams. Jos įsipareigojimas atstumtiesiems padarė gyvenimą pakeliamą daugeliui žmonių, kurie nebūtų jo turėję apskritai.

Po Liudviko mirties 1227 m. ir jos išmetimo iš rūmų, Elžbieta nuėjo pas mažesniuosius brolius, sudėjo rankas ant altoriaus pranciškonų koplyčioje ir davė amžinuosius įžadus, apsivildama pilką atgailos drabužį.

Elžbieta gyveno Evangelija tokiu pat būdu, kaip ir šv. Pranciškus Asyžietis. Ji atsidėjo nuolatiniam atsivertimui ir atgailai, laikė save visų žmonių seserimi, ypač mažiausiai apdovanotų, ir kasdien sekė neturtėlį, Nukryžiuotąjį Kristų. Kanonizacijos dokumentuose daugybė pasakojimų pabrėžia, kad nepaisant aktyvaus gyvenimo, ji buvo pati kontempliatyviausia moteris. Ji pasiekė tai, ko daugelis mūsų trokštame, – kontempliatyvaus gyvenimo veikloje.

Elžbietos dvasingumas buvo pasaulietinis, todėl ji apaštalavo savo gyvenvietėje ir jos žmonėms. Romumas, džiaugsmingumas, nuolankumas, meilė, ištikimybė ir maldingumas – tai dorybės, esmingiausiai apibūdinančios šv. Elžbietą Vengrę.

Šv. Elžbieta Vengrė – broliško gyvenimo idealas

Ji galėjo tapti atsiskyrusia atgailautoja, bet taip neįvyko. Kaip ir šv. Pranciškus, ji taip pat turėjo keletą kompanionių, su kuriomis dalijosi savo pirmuoju atgailos gyvenimo planu. Po antrųjų viešų atgailos brolių ir sesių (dabartinio Pasauliečių pranciškonų ordino) įžadų 1228 m. Didįjį penktadienį, susiformavo seserų bendruomenė, kurios pasižadėjo, kaip ir Elžbieta, apsirengė tuo pačiu rūbu ir įsipareigojo skleisti Dievo gailestingumą. Mažutę broliją sudarė Elžbieta, dvi buvusios jos tarnaitės Izentruda ir Guda bei dvi neturtingos miestelio moterys. Buvo daugybė darbo: rūpintis vargšais, ligoniais, piligrimais, užsiimti mokymu ir švietėjiška veikla. Jos lankydavo vargšų namus ir dalindavo maistą, kurio turėdavo. Po vyro mirties Elžbieta dirbo slauge vargšų ligoninėje, kurią įkūrė Marburge. Būdama dvidešimt ketverių, ji mirė vargšė, lygiai tokia pat kaip tie, kuriuos slaugė.

Šv. Elžbietos gyvenimas mums liudija, kad mokomės veikdami. Būdama nuskriausta, ji išmoko atleidimo. Tapdama vargšė, ji išmoko neturto. Netekdama savo šeimos, ji išmoko sielvarto. Rūpindamasi paliegusiais ir skurstančiais žmonėmis, išmoko gailestingumo. Įstodama į broliją, išmoko broliškos meilės. Su kiekvienu praradimu ji tapo šventesnė ir su kiekvienu džiaugsmu ji šlovino Dievą, viso gėrio dovanotoją.

Pagal Generalinio Pasauliečių pranciškonų ordino dvasinių asistentų parengtą dokumentą apie šv. Elžbietą Vengrę: http://www.ciofs.org/Koinonia/bka5enic.htm
parengė Monika Midverytė
OFS