Jėzus pasakė savo mokiniams palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti. Jis pradėjo: „Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių.
    Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: ‘Apgink mane nuo skriaudiko!’ Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: ‘Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų’“.
    Ir Viešpats pridūrė: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?! Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“

Išm 18, 14–16; 19, 6–9: Štai kelias puikus per Raudonąją jūrą; lyg laigą ėriukai jie kėlė linksmybes

Ps 105, 2–3. 36–37. 42–43. P.: Atsiminkite Viešpaties nuostabius darbus.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Nerijus Pipiras

Galbūt atpažinome šios dienos Evangelijos skaitinyje kažkokią savo pačių nugyventą, patirtą akimirką, kad reikėjo ištvermės ir jėgų tikslui pasiekti? Našlė. Išgirdus šį žodį, gali kilti dvejopų minčių. Užuojauta, nes tai žmogus, atrodytų, visokeriopai atstumtas ir visuomenei neįdomus. Ir šiandienos našlė, kuri dažniausiai mums asocijuojasi su keistu gyvenimo būdu, nuolatiniu svieto lyginimu, net apkalbomis ir saldžiu veideliu, manant, jog nėra kitokių geresnių bei idealesnių žmonių. Galų gale gali asocijuotis su tokiu žmogumi, kuris saldžiai meldžiasi ir daug teisia kitus, bet ne save. Vis dėlto, palikime tokias interpretacijas kur nors šalia. Jos mums visiškai nenaudingos. Našlės įvaizdžiu Jėzus nori mus daug ko pamokyti. Gal ir įkyrokai atrodo našlė, bet ji nepaliauja kovojusi, prašiusi, reikalavusi teisingumo. Ji tiesiog nepraranda vilties. Visa tai mus tepamoko tiesiog nebijoti jokių kliūčių, nepasiduoti joms ir atkakliai Dievo prašyti to, kas mums reikalinga. Ji nenuleidžia rankų. Pasitaikius aplinkybėms, ji teisėjui vis primena savo teisėtus reikalavimus, tvirtai vildamasi, kad teisėjas, nors ir kaip būtų užimtas, ją išklausys. Tereikia tik priminti. Nuolat priminti. Be streso, grasinimų ir erzelio priminti. Toks turėtų būti ir mūsų tikėjimas: drąsus, ryžtingas ir ramus. Evangelija baigiasi nerimastingu Jėzaus klausimu: „Ar beras Žmogaus Sūnus  žemėje tikėjimą?“ Iš tiesų ar dar liko mumyse drąsos ir ištvermės melstis, ramiai ir kantriai išstovėti po To, kurį žinome išklausant maldas, langais. Tikėjimas juk nėra užsakymų knyga ar greito maisto restoranas, kurio darbuotojams galime išsakyti savo pageidavimus bei nuogąstavimus dėl lėkštės dydžio, aptarnavimo greičio, kokybės, kainos ar net muzikinio fono. Tikėjimas – ištvermė belsti ir ramybė, jog vienaip ar kitaip būsime išklausyti... Tad mokykimės iš šios Evangelijos našlės melstis ištvermingai.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai