Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Septyniose Europos šalyse atlikta apklausa atskleidė, kad įvairiose šalyse seksualinis priekabiavimas vertinamas skirtingai, tačiau kai kurių veiksmų – grabaliojimo, seksualinių paslaugų reikalavimo – netoleruoja niekas. Kas antra Europos moteris yra asmeniškai susidūrusi su seksualiniu priekabiavimu. Su psichologe Gražina Sapiegiene kalbamės apie seksualinį priekabiavimą: jo apraiškas bei būdus, kaip į jį reaguoti.

Kaip pasireiškia seksualinis priekabiavimas darbe: kokie veiksmai ar žodžiai laikytini tokio pobūdžio priekabiavimu?

Gražina Sapiegienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Seksualinis priekabiavimas dažniausiai neturi nieko bendra su seksu, tai savotiškas būdas parodyti savo galią, jėgą. Bendraujant su kitais, ypač darbo vietose, asmeninės galios pajautimas suteikia pranašumo pojūtį, o tai skatina ieškoti būdų, kaip tą pojūtį išlaikyti, nes jaustis viršesniam, svarbesniam, stipresniam labai malonu, tai glosto savimeilę... Čia kaip tame paveiksle, kur mažas katinėlis žiūrėdamas į veidrodį mato ne savo atvaizdą, o didelį liūtą...

Visuomenėje vis dar išlikusios nuostatos, vadinamieji introjektai, jog „vyras stipresnis nei moteris“, „vadovas yra aukščiau už darbuotoją “, „jėgos struktūrų atstovams reikia paklusti“, „turtingiesiems viskas galima“ ir pan. Dažniausiai priekabiauja vyrai prie moterų, bet pasitaiko atvirkštinių variantų. Tai – savo pranašumo, palyginti su kitu, pajautimas, laikymas savęs stipresniu, negu yra iš tiesų. Iš kur tai kyla? Tai savivertės klausimas. Prisipažinti sau, jog „aš savimi nepasitikiu, abejoju savo gebėjimais“ sunku, ypač jei žmogus eina vadovaujančias pareigas. Tuomet kompensuoti savam įvaizdžiui pasirenkamas jėgos santykis, kai bendraudamas su pasirinktu „menkesniu už save objektu“ asmuo elgiasi taip, kad jis būtų priklausomas.  

Tai tam tikru atžvilgiu tinka ir patyčioms. Tačiau seksualinis priekabiavimas turi seksualinę potekstę, o seksualiniai dalykai asocijuojasi su intymumu, priartėjimu prie asmeninių žmogaus ribų, t. y. siejami su „apnuoginimu“. Apnuoginimas, išrengimas yra skausmingiausias žmogų žeminantis būdas, todėl preikabiavimas su seksualine potekste leidžia priekabiautojui pasijusti itin stipriam ir galingam.

Procesas dažniausiai prasideda nuo švelnesnės priekabiavimo formos žodžių, frazių. Kokie tie žodžiai? Tai nepageidaujami, užgaulūs, žeminantys žodžiai, kurie gali būti išsakyti tiesioginiai arba pateikti raštu (žinutė telefone, laiškas). Pvz., gali būti aptariamos seksualinės ypatybės, kūno formos, fiziologinės funkcijos, girdint asmeniui ir jo kolegoms, įvairūs seksualinio pobūdžio pasiūlymai, gašlios užuominos ar pokalbiai, žeminančių ar nemalonių juokelių laidymas, pornografinio pobūdžio kalendorių kabinimas darbo vietoje, kur tam visiškai ne vieta, kur žmogus pastatomas į nemalonią situaciją ir t. t. Tai situacijos, kai tarsi nėra fizinio kontakto, tačiau jos jau primena, kad į asmenį reaguojama su tam tikra potekste. Kalbant apie veiksmus, kurie gali pasireikšti kartu ir su žodžiais, tai būtų į asmenį nukreipti geidulingi žvilgsniai, švilpčiojimai, tiesioginis fizinis kontaktas su kito žmogaus kūnu (pliaukštelėjimai, prisilietimai, įžnybimai, apkabinimai, glostymai), plaukų uostymas ir t. t.

Kaip reikėtų reaguoti į seksualinį priekabiavimą? Kokių situacijų reikėtų vengti?

Savo gyvenime žmogus turi daugybę tarpasmeninių kontaktų ir iš anksto numatyti, kurie iš jų bus seksualinio pobūdžio, sudėtinga. Kontakto pobūdis paaiškėja proceso metu. Kaip elgtis įžvelgus seksualinio priekabiavimo potekstę? Pirmiausia reikia žinoti, kokie veiksmai traktuojami kaip seksualinis priekabiavimas. Ir ne tik. Dažniausiai pradžioje būna nekalti juokeliai, pasišaipymai bendrąja prasme, kas dažnai įvardijama kaip žaidimas, kvailiojimas. Vėliau pereinama prie intymesnių frazių ir elgesio formų, todėl būtina atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta asmens aplinkoje, kaip jis joje jaučiasi. Pvz., lyg ir nėra tiesioginių frazių ar veiksmų asmens atžvilgiu, tačiau nesinori sėdėti šalia kurio nors kolegos, nesinori užeiti į vadovo kabinetą. Tai jau signalai, jog žmogus, bendraudamas su tam tikrais asmenimis, jaučiasi nepatogiai.

Nemalonių situacijų ignoravimas, t. y. kai į nemalonų ar įkyrų veiksmą nereaguojama arba nutylima (pvz., kolega gan dažnai pirštais perbraukia kolegės merginos plaukus, o ši tyli ir jam nepasako, jog jai tai nepatinka), arba įsitraukimas į žaidimą (pvz., kolegų vyrų aptarinėjama merginos figūra, o ši juokaudama dalyvauja tame aptarinėjime) situacijos nepakeičia, tik laikinai atitolina kitus priekabiautojo žingsnius, o jo noras „pasiekti savo“ išlieka gana stiprus. Kai jaučiama galima ar jau esama seksualinė potekstė, svarbiausia apsisaugojimo priemonė yra aiškiai įvardyti, pasakyti, kokie konkretūs kito asmens veiksmai nepatinka, kokių jausmų tai sukelia. Reikia tvirtai ir užtikrintai tai išsakyti konkrečiam asmeniui. Tokiu būdu galima priekabiavimo auka parodo, jog save gerbia ir neleidžia bet kam peržengti jos asmeninių ribų. Kai gerbsime save ir kiti mus gerbs. Žinoma, kartais geriau iš kai kurių situacijų tiesiog pasitraukti, tačiau pasipriešinimas, pareiškiant nepasitenkinimą kito asmens veiksmais, priekabiautoją „išderina“, nes toks aukos žingsnis jo planuose nenumatytas ir prireikia laiko, kol jis tai „suvirškina“. Tokiu būdu parodoma, jog asmuo, kuris pasirinktas priekabiavimo objektu, gali priešintis ir nepasiduoti.

Deja, bet dažnai išgirstame tokias nuomones: „Pati to norėjo, ko ji ten ėjo, kodėl taip ar kitaip apsirengė...“ Ar iš tiesų tas, prie kurio priekabiaujama, pats būna išprovokavęs tokius veiksmus savo atžvilgiu?

Mes visada su kuo nors susiduriame – su žmonėmis, situacijomis, problemomis, mintimis, pagaliau su savimi. Tapasmeninio kontakto kokybė priklauso nuo abiejų bendraujančių asmenų norų ir poreikių. Labai dažnai mes, palaikydami santykius, tikimės, jog kita pusė turi tokias pat intencijomis, kaip ir mes. Deja, mes nežinome, ką kitas asmuo galvoja, kokie jo norai ir tikslai. Net ir pastebėję, jog tas bendravimas nėra malonus, kad kitas kontakto dalyvis mums kelia diskomfortą, dažnai naiviai tikimės „o gal tik man taip atrodo, gal jis neturi kažkokių neaiškių tikslų“ ir laukiame, kol situacija pasikeis. Taigi, tam tikru atžvilgiu palaikome susidariusias sąlygas ir leidžiame priekabiautojui toliau elgtis taip, kaip jis nori.

Vyrai mėgsta sakyti, jog juos „išprovokavo moterys“, tačiau tai tik juokingi pasiteisinimai, nes kaltas tas, kuris atliko tam tikrus veiksmus, o ne tas, kuris tai neva išprovokavo.

Dėl nuomonės, jog „pati kalta“, galima dviprasmiškai atsakyti. Taip, jei asmuo turi tikslą (pvz., atkeršyti, šantažuoti) – kaip priemonę savo tikslui pasiekti jis gali pasirinkti seksualinį priekabiavimą, pats jį išprovokuodamas (pvz., studentė, nepatenkinta dėstytojo įvertinimais, dėvės gana atvirus drabužius, atkeipdama į save dėmesį ir, „pagavusi“ dėstytojo tam tikrą frazę savo atžvilgiu, ja pasinaudos atkeršydama už akademinius įvertinimus). Vyrai mėgsta sakyti, jog juos „išprovokavo moterys“, tačiau tai tik juokingi pasiteisinimai, nes kaltas tas, kuris atliko tam tikrus veiksmus, o ne tas, kuris tai neva išprovokavo. Manant, kad seksualinį priekabiavimą inicijuoja tik aukos, reikia uždrausti mini sijonukus, moteris apmuturiuoti kalnais audeklo, neleisti joms rodyti vasarą nuogų kojų ir pan.

Kaip turėtų reaguoti aplinkiniai, pastebėję, kad priekabiaujama prie kolegos?

Apie tai, kaip reaguoja aplinkiniai, galime kalbėti analizuodami pavyzdį. Sakykime, kokiame nors x kolektyve prie vienos iš darbuotojų merginų seksualiai priekabiauja kolega. Kolektyve dirba dar keletas vyrų ir moterų. Kokius vaidmenis šioje situacijoje užims kiti kolektyvo nariai? Užimama pozicija priklauso ne nuo lyties (lyg ir savaime suprantama, jog, priekabiaujant prie moters, kitos moterys turėtų būti kolegės pusėje), o nuo to, kokias asmenines asociacijas kelia priekabiautojo veiksmai ir pasirinktos aukos reakcijos, t. y. kuri pozicija dėl tam tikrų priežasčių artimesnė. Išskiriamos kelios pagal intensyvumą pasirenkamos pozicijos: šalininkas – pats neinicijuoja priekabiavimo, tačiau aktyviai dalyvauja jau pradėtame priekabiavimo procese; galimas priekabiautojas – mėgsta priekabiavimą, bet atvirai to nerodo; pasyvus priekabiautojas – remia, pritaria priekabiavimui, bet jame aktyviai nedalyvauja; neutralus stebėtojas – atsitraukęs stebi, kas vyksta, tačiau niekaip nereaguoja, nesikiša; galimas gynėjas – nemėgsta priekabiavimo, mano, jog reikėtų padėti, tačiau nieko konkretaus nedaro; aukos gynėjas – pats nepriekabiauja ir realiai stengiasi padėti ar jau padeda aukai. Taigi tik paskutinioji pozicija yra reali pagalba aukai. O ta pagalba panaši į pačios aukos pagalbą sau, kai garsiai pasakoma, koks konkretus elgesys yra netinkamas ir kas vyksta su neakivaizdžiai priekabiautojo ir aukos kontakte dalyvaujančiais kitais asmenimis. Aukos gynėjo poziciją pasirinęs asmuo turi platesnę erdvę paviešinti, garsiai pasmerkti tai, kas vyksta. Priekabiautojas jausis stipresnis tuomet, kai žinos, kad turi palaikančiųjų jo pasirinkimą, tačiau jei bent vienas kolektyvo narys užima gynėjo poziciją – priekabiautojo įsivaizduojamas vieningo kolektyvo prieš kažkuo neįtikusią, kitokią kolegę vaizdas susvyruoja, priekabiautojas jau nesijaučia absoliučiai stiprus.

Kuo seksualinis priekabiavimas skiriasi nuo flirto?

Esminis skirtumas – elgesio nepageidavimas. Tai reiškia, jog flirto atveju veiksmai atliekami abipusiu sutarimu ir nesukelia diskomforto. Tai tam tikra bendravimo forma, laisva ir žaisminga. Aišku, svarbu ribos, nes nuo flirto galima nepastebimai pereiti ir į priekabiavimą. O seksualinis priekabiavimas turi seksualinį atspalvį, jo metu auka nejaučia tokių pačių jausmų ar poreikių priekabiautojui. Seksualinio pobūdžio elgesys yra nepageidaujamas, jis sukuria asmeniui nemalonią, priešišką, bauginamą ar žeminamą aplinką. Dažnai girdimas pasiteisinimas, kad seksualiniu priekabiavimu įtariamas asmuo nenorėjęs nieko blogo, tiesiog rodė palankų dėmesį kitai pusei, o elgesiu buvo siekiama išreikšti susidomėjimą, komplimentą, parodyti simpatiją. Taip, priekabiautojui gal taip ir atrodo, tačiau žodis žodžiui nelygu, nes prasmę tiek pasakytai frazei, tiek atliktam veiksmui suteikiame mes patys pagal savo vidinius įsitikinimus, pagaliau pagal pasitikėjimą savimi. Taigi, kas vienam skambės kaip komplimentas, kitas išgirs įžeidimą...