Iš pirmo žvilgsnio viskas gražu ir paprasta. Roma ir Aurimas Juozaičiai yra ilgamečiai Bernardinų parapijos nariai. Daug kam – geri pažįstami ar artimi bičiuliai. Pora ne tik nuoširdžiai įsitraukia į įvairias krikščioniško ugdymo programas, bet ir patys aktyviai talkina suaugusiųjų sielovadoje. Tobulos katalikiškos šeimos pavyzdys? Deja, jų istorija toli gražu ne idiliška. „Bernardinai.lt“ skaitytojams Juozaičiai sutiko papasakoti ne tik apie vingiuotą savo tikėjimo kelionę, antrą santuoką, bet ir apie „Amoris laetitia“ veikimą jų gyvenimuose. Jūsų dėmesiui pasakojimas apie šių žmonių kelionę, kurią komentuoja ir jų sielovadoje aktyviai dalyvaujantys pranciškonai kunigai: brolis Evaldas Darulis ir brolis Arūnas Peškaitis.

Priešistorė

Roma. Į Bernardinų parapiją mudu su Aurimu atvedė labai skirtingi keliai. Aš esu močiučių vaikas: jos mane pamokė keleto maldelių, paaiškino, kad yra Dievulis, kad mano tėveliai negali eiti į bažnyčią, nes tokia valdžia ir panašiai. Šeimoje nešventėme nei Kalėdų, nei Velykų – suprantama, juk tėtis buvo mokyklos direktorius. Tačiau mano širdyje kažkas kirbėjo, vis kartodavau tas dvi vaikiškas maldeles, kurias išmokau būdama trejų...

Į aktyvesnį, sąmoningesnį tikėjimą atėjau būdama netoli 40-ties, kai mano dukra, patyrusi didelę avariją, panoro priimti Pirmąją Komuniją. Aš ėjau kartu su ja: priėjau išpažinties, bet kaimo klebonui nenorėjau visko papasakoti… Su tokia išpažintimi ir Pirmąją Komuniją priėmiau... Vėliau paraginta amžiną atilsį vyskupo J. Tunaičio, kuris tuo metu buvo Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas, atlikau visą išpažintį. Pradėjau sąmoningiau, iš pradžių fragmentiškai, vėliau vis reguliariau lankyti bažnyčią. Buvo Sąjūdžio iškilimo metai, atgimimo banga.

Iš pradžių vaikščiojau į Šv. Mikalojaus parapiją, bet vėliau draugė ėmė pasakoti, kaip gerai pas pranciškonus. Br. Julius man imponavo savo intelektualumu, o vėliau kažkaip svarbus buvo br. Astijaus liudijimas – labai tikras ir gyvas, vedęs į tikėjimą.

Aurimas. Mano šeimoje močiutės irgi buvo labai tikinčios. Tradiciškai švęsdavome Kalėdas, Velykas, tačiau tėvai tikėjimo nepraktikavo. Šeimoje buvo labai stipri rezistencinė, antitarybinė ir netgi antirusiška dvasia. Mama labai griežtai nepriėmė sovietinės Lietuvos. Senelis (mamos tėtis) mirė neaiškiomis aplinkybėmis 1947-siais – jis kaimo felčeris: dieną dirbo ligoninėje, o naktį talkino miške. Kitas senelis pasitraukė į Vakarus.

Sąmoningai žengti į tikėjimą pamėginau Sąjūdžio metais: savarankiškai išmokau maldų, stengiausi eiti į Mišias – visiška saviveikla, be jokio palydėjimo... Jau buvau pradėjęs dirbti, įstojęs į aspirantūrą. Tačiau taip nieko ir neįvyko: aš tuo metu trenkiau durimis ir pasakiau: „Nepasitikiu aš tais kunigais – jie veidmainiauja, daro viena, kalba kita. Gal vienuoliai ir kitokie“... Tačiau nuo institucijos, Bažnyčios, nusisukau.

Bet Dievo klausimas man visada liko mįslė. Domino filosofija, egzistencinės temos, kirbėjo: kodėl tiek protingų žmonių vis dėlto tiki? Atsakymo negavau.

Roma. Kai tekėjau (pirmą kartą) mama man sakė, kad reikia „priimti šliūbą“, tačiau, pavyzdžiui, aš negirdėjau žodžių: „Ką Dievas sujungia, žmogus teneišskiria...“ Nebuvo nei jokio pasiruošimo, nei supratimo, nei tikėjimo. Nuėjau išpažinties, atsiklaupiau, kunigas man kažką sako, o aš jam sakau: „Prašau?“ Jis man griežtai: „Sakyk, Garbė Jėzui Kristui!“ Pasakiau viską, kaip buvo pamokiusi mama, – visiškai nesuvokiau, kas vyksta. Vėliau iš tradicijos pakrikštijau vaikus – tuo viskas ir baigėsi.

Pirmoje santuokoje gyvenome nekrikščioniškai. Kai skyriausi su pirmuoju vyru, jis man tarp kitko sako: „Mes turim šliūbą, jei norėsi, gali nutraukt, nes man tai nieko nereiškia.“ Pragyvenome kartu 27 metus, ir tai nebuvo jokia krikščioniška santuoka, tačiau ji buvo užfiksuota kaip sakramentas.

Lūžis

Aurimas. Tai įvyko prieš keturiolika metų, spalio 12 dieną. Viešpats taip pastvėrė, kad man neliko jokių abejonių. Sunku tą potyrį nusakyti... Sekmadienio rytą, kaip ne kartą mankštindamasis, bėgau pro Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Nei prašiau, nei laukiau, tačiau tuo momentu įvyko: pajutau visu kūnu, tarsi esu „apvelkamas“. Šiaip esu labai praktiškas, racionalus žmogus, tad man tai buvo gana sudėtingas dalykas, bet supratau viena – tai Kristus. Be galo aiškiai. Mačiau žmones, skubančius į bažnyčią, ir jie staiga man nušvito visiškai kita šviesa, tarsi iš vidaus. Mačiau visiškai kitus veidus – asmenis. Diena nebuvo labai saulėta, tiesiog nelijo... Stipriausią įspūdį darė tai, kad tai buvo fizinis pojūtis ir nebuvo jokių klausimų – visiškas aiškumas.

Grįžęs pažadinu Romą ir sakau: „Man reikia į Bernardinus.“ Įžengęs pro bažnyčios duris aš kažkaip savaime kluptelėjau ant kelių – pirmą kartą gyvenime. Kone visą Mišių laiką išbuvau ant kelių. Man viskas buvo aišku: kas yra ir kodėl.

O po Mišių nutiko nuostabus dalykas, buvo paskelbta, jog renkama grupė suaugusiųjų, norinčių ruoštis sakramentams – į ją iškart abu ir užsirašėme. Toks buvo mūsų atėjimas į bažnyčią.

Apie savo atsivertimą ilgai slėpiau nuo savo artimųjų. Mane patį karšti entuziastai kiek trikdo, o tada to karščio buvo išties daug – tad stengiausi neišgąsdinti kitų. Įdomu tai, kad po kurio laiko žmonės ėmė sakyti: „Tu kitoks.“

Roma. Aurimo atsivertimas mūsų abipusį santykį labai sustiprino. Mes susituokėme išties iš didelės meilės, mus siejo mums svarbios bendros idėjos, bet kai pradėjome dar ir tikėjimo keliu eiti kartu – nepalyginsi gyvenimo!

Aurimas. Tas rytas atvėrė man naują dimensiją: lig tol aš gyvenau tarsi kokiam 2D pasaulyje, ir staiga ši plokštuma virto erdve, ir tokia galinga! Pradėjau ieškoti ir gilintis į savo tikėjimą – koks jis? Kaip jis „veikia“? Atradau fantastišką lobyną – krikščioniškąją mistiką. Pirmiausia – Thomą Mertoną, o po to nesuskaičiuojamus klodus, kuriuos skaitydamas pasineri į tai, kas gaivina, veda, verčia stengtis, reikalauja pastangų. Pasaulis per tai man beprotiškai išsiplėtė.

Br. Arūnas. Pažinojau Aurimą kaip savo kolegą Kultūros ir švietimo ministerijoje, kurioje abu dirbome pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Tada jis buvo netikintis. Aš jau ėjau krikščionišku keliu ir galvojau sau, kad Aurimas įtikėtų tik stebuklo dėka... Su Roma susipažinau kiek vėliau, dirbdamas Vilniaus universitete ir Atviros Lietuvos fonde. Pažintis atsinaujino, atrodo, prieš daugiau nei 10 metų, kai Aurimas man papasakojo savo atsivertimo patirtį. Man tai buvo nenusakomas stebuklo potyris.

Tada jiedu pradėjo ruoštis sakramentams, užsimezgė tikra draugystė. Jei dvasiškai kažkiek juos palydėjau, tai Romos ir Aurimo nuoširdi malda, pažanga tikėjime, mane patį labai ugdė. Ne taip dažnai sutinki krikščionių, kurie su tokia atsakomybe ir uolumu ieškotų, skaitytų, melstųsi...

„Praregėjimas“

Roma. Lankydami suaugusiųjų rengimo sakramentams grupę, sužinojome, kad neturime teisės priimti jokių sakramentų: nei Komunijos, nei Susitaikinimo, nei Santuokos.

Mums tai buvo labai didelis sukrėtimas. Aš kone per visas Mišias tiesiog verkdavau. Eidavau įvairių išpažinčių, tačiau išrišimo juk negaliu gauti... Br. Astijus kartą man tvirtai pasakė: „Nesidraskyk, sese!“, o aš tikrai labai draskiausi. Broliai labai padėjo savo priėmimu, sudrausminimu: tada mes su Aurimu pradėjome veikti parapijos labui.

Aurimas. Mes išklausėme br. Arūno kursą, skirtą suaugusiesiems pasiruošti sakramentams, bet niekur negalėjome eiti, nieko daryti. Tada aš atvirai br. Arūno paklausiau: „Ką mes čia išvis veikiam, gal esame parapijai papiktinimas, kaip išvis drįstam ateiti į bažnyčią? Juk XIX amžiuje mus net į šventorių neįleistų už tai, kas mes tokie esame.“

Br. Arūnas labai sustiprino: „Nieko panašaus, jūs kaip tik padedate ir mums, ir daliai žmonių, kad, nepaisydami visko, jūs ateinate.“ Taip, iš tikrųjų „Amoris laetitia“ dvasia jau tuomet buvo Bernardinuose. Broliai tikrai labai padėjo. Jie ne tik kad neatstūmė, bet ir drąsiai mudu traukė į parapijos veiklą. Pavyzdžiui, br. Astijus su savo sprendimais: kartą sužinome, kad esame įtraukti į parapijos tarybą (juokiasi). „O tai ar mes galime?“ – klausiam nustebę.

Br. Arūnas: Prieš baigdamas klebono kadenciją, br. Astijus dar spėjo suformuoti parapijos tarybą, kurioje darbavosi ir Juozaičiai. Per septynerius mano klebonavimo metus užsimezgė labai vaisingas bendradarbiavimas, Roma ir Aurimas vis labiau paliko savo baimes ir ėmėsi veikti.

Popiežius Pranciškus yra pasakęs tą fantastišką frazę: „Kiekvienas šventasis turi praeitį, o kiekvienas nusidėjėlis turi ateitį.“ Kai skaitau kai kurių mūsų internetinių komentatorių pasisakymus, toks įspūdis, kad yra tikri šventieji, tik praeities neturi. Nežinau, ar turi ateitį – nesu teisėjas, tačiau labai skaudu, kai žmonės užsipuolami visai jų nepažįstant.

Katalikams yra natūralu išsaugoti vienybę su popiežiumi, o kartais juokiamasi, tyčiojamai iš „Amoris laetitia“, sakoma, kokios ten erezijos, koks tai tekstas. O aš skaitydamas šį dokumentą ir galvoju, kad kaip tik apie tokius žmones kaip Aurimas ir Roma rašo popiežius.

Turime du pasirinkimus: atstumti arba apkabinti, priimti arba išvaryti. Galima ir kultūringai išvaryti, sakyti: „Nepiktinkite dorų katalikų.“ Tačiau jei bijome prisiliesti prie žmogaus, kurį laikome nuodėmingu, tai kas mes esame? Kristus ėjo pas visus, o labiausiai nemėgo puikybės ir savęs laikymo teisiu.

Bažnyčia pasaulyje jau senokai užsiima tokių žmonių pastoracija. Sakyčiau, kad dabar, pasirodžius „Amoris laetitia“, galime to imtis dar aktyviau. Tai kvietimas atsigręžti ir priimti Dievo gailestingumą sau, kad galėtum jį dalinti kitiems. „Amoris laetitia“ rodo dėmesį situacijoms, kuriose yra Aurimas ir Roma.

Roma. Esu suaugusiųjų mokytoja, žinau, kaip reikia organizuoti jų mokymą. Tačiau, kai, pakvietė prisidėti prie „Alfa“ kurso, aš vis dvejojau, vis klausdavau: ar turiu teisę? Man vis kartodavo: „Taip, tu turi teisę dirbti dėl Bažnyčios“, tačiau giliai širdyje vis dar tūnojo ši dvejonė.

Prisipažinsiu, pačioje pradžioje, man praslysdavo visokių minčių. Kad turiu bėgt lauk iš čia, pyktis – gal ne ant Dievo, bet ant Bažnyčios: „Galiu Dievą mylėti ir be Bažnyčios“, – pamanydavau. Labiausiai trikdė faktas, kad santuokoje, kurioje gyvenau, turėdama Santuokos sakramentą, aš negyvenau krikščioniško gyvenimo. O čia priešingai – toks palaikymas, toks maldos gyvenimas, – o krikščioniškos pilnatvės nėra... Man atrodė labai neteisinga.

Aurimas. Bendruomenė mus labai priėmė. Nebuvo nė karto, kad kas nors ne taip pažiūrėtų ar ką ne taip pasakytų. Sesuo Onutė Petraškaitė pakvietė mus į maldos grupę, esame nepaprastai jai dėkingi už visą maldos mokyklą. Jos dėka susiformavo mano kasdienės rytinės meditacijos praktika. Iš bendruomenės sulaukėm vien pakvietimo, įtraukimo, aktyvaus palaikymo.

Tikėjime labai svarbu ištverti, svarbi ištikimybė. Tuomet, kada nesuprasdavau ar nesuprantu Bažnyčios sprendimų, visada kartodavau ir kartoju: „Tai nepadarys iš manęs maištininko, net jei kas nors ir labai norėtų. Aš liksiu su didžiaisiais Bažnyčios reformatoriais, tokiais kaip šv. Pranciškus, šv. Jėzaus Teresė (Avilietė), šv. Kryžiaus Jonas ir dar daugybė tokių kaip jie.“ Bažnyčia keičiasi lėtai, joje staigių judesių nėra, ji gyva, todėl ir auga, o ne šuoliuoja.

Kuo toliau ėjome tikėjimo keliu, tuo labiau supratome, kad Jėzaus troškimas, gilinimasis į Dievo žodį, Švenčiausiojo adoracija maitina, sakramentalizuoja tai, kuo gyveni, kaip meldiesi, kuo gyvas tavo tikėjimas. Svarbiausia – nepaliauti eiti, ištikimai eiti. Su tikėjimu, su bendruomene.

Br. Arūnas. Tradicinis Bažnyčios mokymas skelbia, kad sąžinė yra galutinis mūsų teisėjas. Žinoma, tą sąžinę reikia ugdyti. Klausydamas išpažinčių, apibendrindamas galiu pasakyti, kad kuo žmogus labiau praktikuoja, gyvendamas bendruomenišką gyvenimą, tarnaudamas, jo sąžinė vis jautrėja, jis pastebi savyje dalykų, apie kuriuos kitas net nesuprastų, apie ką čia žmogus kalba.

Žinoma, vadovautis sąžine kur kas sudėtingiau, nei vien taikyti bendras normas ir kanonus. Tačiau, žmogus sukurtas ne aklai paklusti, o oriam santykiui, kuris skleidžiasi sąmoningai ieškant Dievo, priimant Dievo malonę.

Kun. Evaldas Darulis. Atvykęs į šią parapiją iš Klaipėdos, sutikau Juozaičius ne vien kaip parapijos tarybos narius, kurie pataria klebonui, bet ir kaip žmonės, kurie aktyviai dalyvauja įvairiuose mokymuose, konkrečiai tarnauja parapijos žmonėms.

Sekmadieniais, o neretai ir šiokiadieniais matydamas juos Mišiose, pastebėjau, kad ateina tik palaiminimo. Per vieną dvasinį pokalbį išryškėjo begalinis jų troškimas priimti patį Jėzų į savo širdį per sakramentus – sužinojau, kad jie negali to padaryti ir sąmoningai tai suvokia. Aš labai troškau, kad jie galėtų dalyvauti sakramentiniame gyvenime visiškai kitaip.

Pasaulyje yra labai daug žmonių, kurie bandė pateikti bylas Vyskupijos tribunolui, vėliau susitaiko, kad negalės priimti sakramentų, nebent sulaukę garbingo amžiaus, kai gyvens kaip brolis ir sesuo. Reikia tais žmonėmis pasirūpinti.

Kunigas ir jiems turi būti gailestingo Dievo veidrodis, net jeigu išleidžia juos po išpažinties be išrišimo, žmogus turi išeiti švytėdamas, nes susitiko su Dievo gailestingumu.

Mes neprivalome moralizuoti ar aiškinti žmonėms, kaip jie turi gyventi, – pats Dievas juk gerbia žmogaus laisvą valią. Kunigas turi perteikti asmeninę Dievo meilę būtent tam žmogui.

Svarbu, kad šie žmonės suvoktų, jog jų gyvenimas Bažnyčioje nėra kažkoks stigmatizavimas, kaip tų, kurie vieną kartą visiems laikams suklydo... Jie yra lygiai taip pat mylimi, kaip ir kiekvienas jų parapijos kunigas ar kitas žmogus.

Kartą teko kalbėti su beveik šimtamete močiute, kuri man kaip didžiausią paslaptį patikėjo, kad „50 metų gyveno mirtinoje nuodėmėje“. Ji visą gyvenimą nešiojosi tą slegiančią paslaptį. Kokį skausmą išgyveno! Joks kunigas jai nepaaiškino, kokia yra jos vieta Bažnyčioje, nors šiandien jos vyro jau nebėra gyvo. Bažnyčios mokymas ir moralė turi būti individualiai pritaikoma kiekvienam. Bažnyčia turi lydėti žmogų į atsivertimą, į gyvenimo keitimą, o ne vien pasmerkti ar priklijuoti etiketę. Kartais juk žmogų reikia tiesiog gydyti, nes gal jį kamuoja priklausomybė, ir turime reikalą su liga, o ne su nuodėme ir pan.

Kelias gilyn

Roma. Tikėjimas yra gyvenimas bendruomenėje. Todėl labai svarbi parapijiečių parama, malda vieniems už kitus. Kaip gera žinoti (o tai žinome iš pirmų lūpų), kad už tave meldžiasi, kad tau linki stiprybės, ištvermės ir gėrio. Tikrai, ten „kur du ar trys mano vardu, ten ir aš tarp jūsų“, sako Jėzus. Tą vis stipriau ir stipriau jaučiame ir išgyvename.

Aurimas. Kuo daugiau skaičiau „Amoris laetitia“, tuo labiau girdėjau popiežiaus Pranciškaus genialias įžvalgas apie tokių kaip mudu su Roma gyvenimus. Šis žmogus nepaprastai jautriai, giliai ir taip individualiai sugeba pažvelgti į kiekvieną atvejį, kad net nekyla abejonių, jog jį veda Šventoji Dvasia, kuriai jis atsiveria gilioje maldoje, kurios ištikimybėje jis taip stipriai ragina išsilaikyti kiekvieną.

Tikrai nuostabu, kad šio dokumento dvasia tokia gyva po Bernardinų skliautais, kad broliai daro didžiules pastangas kviesdami ir įtraukdami visus, kurie tik glaudžiasi ir ieško, net tokias paklydusias „aveles“ kaip kaip mudu, ir tuomet, šioje bendrystėje su suprantančiaisiais, padedančiais ir palaikančiais, tikrai susitinki Jėzų. Dėkui jiems visiems!

Užrašė Saulena Žiugždaitė