Poetas, vertėjas, literatūros kritikas Marius Burokas. Andriaus Ufarto / BFL nuotrauka

Poetas, vertėjas ir literatūros kritikas Marius Burokas LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Vido Poškaus „Menininko dirbtuvė: 42 istorijos“ ir Rūtos Oginskaitės  „Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose“. 

Vidas Poškus „Menininko dirbtuvė: 42 istorijos“

Man visados labai rūpėjo menininko kūrybos aplinka. Buvo smalsu, kur ir kaip jie kuria, kas juos supa, kas padeda ir trukdo. Žinoma, visų pirma rūpėjo rašytojų aplinka – jų stalai, kabinetai, vaizdas pro langą ar į sieną (kad reginys neblaškytų). Buvo smalsu, kokios jų bibliotekos, virtuvės.

Tą smalsumą iš dalies patenkinta neparėpiamas internetas, kuriame sandėliuojama nemažai pasaulio autorių gyvenamųjų ir darbo erdvių. Su lietuvių autoriais – prasčiau. Kiek žinau, rašytojų darbo aplinką yra fiksavęs, fotografavęs nedaugelis. Buvo keletas bandymų, bet nieko sistemiško ar to, ką galima būtų surinkti į knygą. Rašytojo aplinka dažniausiai tik pateikiama kaip fonas jo paties portretui ar asmenybei.

Visai kita situacija menininkų, dailininkų, tapytojų pasaulyje. Tapytoją ar dailininką supanti aplinka sudėtingesnė: jų dirbtuvėse visada yra kur paganyti akis, yra ką pamatyti, jose pilna keisčiausių daiktų ir dalykų. O kur dar spalvos, stovintys, kabantys ar gulintys paveikslai ir kiti kūriniai. Albumų su juose įamžintomis menininkų dirbtuvėmis pasaulyje išleista nemažai. Yra ir lietuvių bandymų: menininkų erdvę savo fotografijose įamžino Algimantas Kunčius, Gintautas Trimakas, keletas kitų. Tačiau tai daugiau albumai ar serijos, gana monumentalūs darbai, įamžinantys, o ne aiškinantys, vedžiojantys ar atskleidžiantys. O juk vadovas po menininkų dirbtuves, sudarytas dėl panašaus tikslo ir pagal principą, kaip vadovas po kokią nors šalį ar miestą būtų puikus sumanymas. Smagu, kad toks sumanymas pagaliau įgyvendintas Lietuvoje. Tai menotyrininko, dailės kritiko, tapytojo Vido Poškaus sudaryta knyga „Menininko dirbtuvė: 42 istorijos“, kurią išleido „Tyto Alba“.

Kaip teisingai ir atvirai prisipažįsta pats sudarytojas ir autorius, tai knyga, „skirta smalsumui patenkinti“.  Kita priežastis – menininkai neįsivaizduojami be savo darbinės aplinkos. Pasak autoriaus, menininko studija „yra ne tik darbo vieta, tapybos ar skulptūros cechas, bet ir kūrybinė laboratorija, galop paties meno, kūrybos namai, kuriuose tai aiškiausiai suvokiama ir suprantama“.

Knygos struktūra paprasta: reportažai, kuriuose fotografijomis ir tekstu supažindinama su konkrečiu menininku, nusakoma jo kūryba, pavedžiojama po jo dirbtuves, kūrybos ir gyvenimo aplinką. Pasak autoriaus, kelionė po menininkų dirbtuves prasidėjo 2010 m., kai jis su fotografu Karoliu Sabeckiu užfiksavo ir aprašė Kazio Varnelio kūrybines erdves.

Taigi ši knyga – keleto metų lankymosi po įvairias dirbtuves rezultatas. Didžioji dalis knygoje surinktos medžiagos jau buvo skelbta puikiame Vido Poškaus tinklaraštyje hurdada.blogspot.lt, kuriame publikuojami ne tik šie dalykai, bet ir architektūrinė Vilniaus, kitų miestų istorija, pasakojimai apie architektūrą. Čia derėtų priminti, kad Vidas Poškus yra ir kitos puikios knygos „Nedingęs Vilnius“ autorius. Kaip sako pats Vidas Poškus, „daugeliu atvejų šis veikalas yra „Nedingusio Vilniaus“ tęsinys – tik jau ne vaikščiojant gatvėmis ir aikštėmis, o užeinant vidun ir pažvelgiant į tą patį miestą truputėlį kitomis akimis – per kūrybą“. Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad Vilniumi knygoje nepasiribojama, lankytasi ir dirbtuvėse Kaune, Alytuje, Rokiškyje.

Bet grįžkime prie menininkų. Autorius teigia, kad menininkas ir jo aplinka turi labai stiprų abipusį ryšį, jie pasirenka vienas kitą. Tą simbiozę autorius ir bando savo knygoje atskleisti, pagauti, apibūdinti. Jį domina viskas: kur stovi molbertas, kaip krinta šviesa dirbtuvėje, kokiais laiptais ir pro kur patenkama į dirbtuvę, kokiame rajone ji yra ir kodėl. Jam įdomu, kur dailininkas verdasi arbatą, kaip saugo savo darbo įrankius, kur laiko kūrinius, kaip ir kada tapo.

Vidas Poškus įeina į dirbtuvę tarsi koks seklys ar kriminalistas: skvarbiu žvilgsniu stengiasi aprėpti kiek įmanoma daugiau detalių ir iš jų rekonstruoti ar sukurti tiek autoriaus, tiek jo kūrybos portretą. Jis daro išvadas iš dailininkų skaitomų knygų, iš dažais nutaškytų arba švarių (labai retai) grindų, iš lentynose saugomų niekniekių. „Nomedos Saukienės studija – gėlynas, panoptikumas ir oranžerija su lapių kailiais, paukščių iškamšomis. Ne dirbtuvė, o pieva. Tikras Arcimboldo portretas.“ Arba štai kaip apibūdinama Eugenijaus Antano Cukermano studija ir tapyba: „Tiek jo tapybos, taip pat jo studijos simboliu ir metafora būtų galima įvardyti kampe kabančią špagą: gestai ir taisyklės, gracija ir aristokratizmas.“

Skaitant ir apžiūrinėjant nuotraukas junti Vido Poškaus entuziazmą ir smalsumą – daugelį aprašomų menininkų jis pažįsta, yra ne kartą pas juos lankęsis, bet sugeba knygoje pateiktą apsilankymą pateikti įdomiai, pagauliai ir naujai.

Menininko studija ar studijos (kurios, kaip mums, paprastiems žmonėms, atrodo ir atrodo teisingai) dažnai nepatyrusiam žvilgsniui yra chaotiškos, užverstos, kuo tik papuola. Tačiau tas chaosas – suvaldytas, tikslingas, kurtas daugelį dešimtmečių, nusistovėjęs. Čia ir slypi dirbtuvės ir paties menininko paradoksas – suvaldyti chaosą, išplėšti iš jo kažką, priversti jį dirbti sau.

Pasakojimai apie menininkus ir jų dirbtuves knygoje susipina su pačių menininkų pasakojamomis istorijomis, replikomis, komentarais. Vidas Poškus palieka erdvės jiems atsiskleisti jų pačių studijose arba, gamtininko žodžiais tariant, „natūralioje gyvenamojoje aplinkoje“. Ir jie atsiskleidžia. O autorius dirbtuves analizuoja kaip paveikslus, kaip kūrinį (nepamiršdamas, aišku, ir tikrosios kūrybos). Tos dvi analizės susipina ir papildo viena kitą. Apie menininkus autorius kalba be patoso ar kokio apsimestinio rimtumo, bet ir nenusileidžia į familiarumą. Išlaikoma pusiausvyra tarp pagarbos autoriui, simpatijos, švelnios ironijos ir šalto tyrėjo susidomėjimo. Tai geras mišinys.

Aišku, ne visi čia ras savo mėgstamo ar mylimo menininko dirbtuvę, tam galima būtų išleisti dar bent keletą panašių knygų. Tik nežinia ar reiktų – tokių albumų virtinė gali tapti gražia serija, o gali virsti ir beprasmiu katalogu. Kol kas pasivaikščiojimo po 42 skirtingas dirbtuves visiškai pakanka.

Rūta Oginskaitė „Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose“

Kaip dar galima atskleisti menininką, rašytoją patraukliai ir įdomiai? Ogi kalbantis su juo, susėdus ilgo, išsamaus pokalbio. Čia, žinoma, slypi tam tikri pavojai. Visų pirma, pokalbio iniciatorius, klausėjas turi gerai pažinoti menininką, jo kūrybą, jaustis jei ne lygiaverčiu, tai bent jau suprantančiu, ko nori tiek jis, tiek kalbinamasis, tiek skaitytojai. Reikia mokėti palaikyti pokalbį, žinoti, ko ir kaip klausti. Kai dialogas ar pokalbis užsimezga ir ima vyniotis, kai jis suvaldomas, kai į jį įdedama daug darbo, pagarbos ir supratimo, tuomet pavyksta atskleisti tiek kalbinamo menininko biografiją, tiek jo kūrybą.

Šiemet mums su tokiomis knygomis pasisekė. Turime net tris. Visų pirma pasirodė istoriko Aurimo Švedo pokalbių knyga „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“, vėliau – JAV poetės ir mokslininkės Ellenos Hinsey pokalbių su Tomu Venclova knyga „Nelyginant šiaurė magnetą“, o dabar, ką tik, leidykla „Tyto Alba“ išleido ir žurnalistės, kino ir teatro kritikės Rūtos Oginskaitės  knygą „Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose“.

Per šias asmenybes, jų požiūrį ir gyvenimą mes galime pažinti visą XX a., su jo tragedijomis, virsmais, katastrofomis ir pakilimais. O svarbiausia tai, kad visi šie minimi žmonės yra savotiškas moralinis, etinis, intelektualinis kelrodis. Aišku, jų nereikia skaityti kaip vadovėlių ar, neduokdie, instrukcijų, kaip gyventi ir elgtis, bet šiais visa ko reliatyvumo ir pakrikimo laikais minėtosios knygos – tarsi gelbėjimosi ratas, užuovėja.

Bet grįžkime prie knygos apie Kanovičių šeimą. Autorė pratarmėje sako, kad ši biografinė knyga – ne garbės lenta ar paminklas, o bendravimas, praėjusių laikų priminimas. Ir išties, knyga aprėpia visą garsaus rašytojo, Nacionalinės premijos laureato Grigorijaus Kanovičiaus gyvenimą: nuo vaikystės Jonavoje iki pasitraukimo iš Lietuvos, gyvenimo prie Uralo kalnų, nuo grįžimo į Vilnių, pirmųjų knygų, darbo Kino studijoje iki išvykimo į Izraelį.

Rūta Oginskaitė iš karto pabrėžia, kad ši knyga yra pašnekesys, bandymas kartu pasinerti į prisiminimus – ir skaudžius, ir mielus. Ir tai nėra dvipusis rašytojo ir klausėjos dialogas ar pokalbis. Kalbama trise: Grigorijų Kanovičių, jo prisiminimus ir pasakojimus vis papildo, pratęsia žmonos Olgos pasakojimai, pastabos, detalės. Pasak Rūtos Oginskaitės, „šito rašytojo žmona – ne jo šešėlis, o bendradarbė, bendraautorė, redaktorė, archyvarė, mylimoji“. Ir iš tiesų – per visą knygą it ta raudona gija  juntamas gražus ir šiltas Kanovičių rūpinimasis vieno kitu. Jie darniai papildo vienas kitą kalbėdami, ir knygoje tai jautriai išsaugota ir perteikta.

Knyga prasideda pasakojimu apie rašytojo senelius ir tėvus, apie negrįžtamai pradingusią žydiškąją Lietuvą, tapusia pamatu rašytojo kūrybai. Pats autorius sako, kad literatūra – tai gydymo priemonė. „Vaistai nuo užmaršties, pykčio, kitų žeminimo.“ Kanovičius sako, kad rašydamas jis norėjo priminti tai, kas užmiršta ir sunaikinta, priminti nutautėjusiems žydams jų kultūrą ir šaknis, taip pat viską pamiršusiems ir nenorintiems prisiminti lietuviams – didžiulį sunaikintą bendrą pasaulį. „Aš atkuriu žydų gyvenimą žodyje“, – sako jis.

Ir iš tiesų knyga atskleidžia, kaip rašytojas, pradėjęs nuo poezijos ir pajutęs, kad jo rašomos eilės neateina iš giliai, nekabina širdies, atsigręžė į savo vaikystę, savo šeimą ir žmones. Kaip perėjo prie prozos ir žodžiu „atkūrė, kad liktų“. „Manau, kad atlikau gana didelį darbą ne tik žydams, bet ir dabar gyvenantiems praeities paveldėtojams, rodydamas, kaip buvo gyventa, kaip galima gyventi, draugauti ir pyktis be kraujo ir žudymo (...) tikrai didžiuojuosi ir esu laimingas, kad tai padariau.“

Knygoje rasime nemažai to meto rašytojų, menininkų, draugų portretų – Justino Marcinkevičiaus, Vytauto Žalakevičiaus, Sauliaus Šaltenio. Skaitytojams bus įdomūs garsių kino režisierių portretai, tuometinė kino „virtuvė“. Literatūros mylėtojams – Grigorijaus Kanovičiaus pastabos apie savo romanus, jų rašymą, apie vertėjus ir tokius įvairius knygų likimus.

„Gib a kuk“ šviečia šiltu humoru, supratimu ir atjauta. Joje niekas nesmerkiamas, neskubama teisti ar klijuoti etikečių. Ir tikra atgaiva ją skaityti, kai socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje viena po kitos siautėja įvairios pasmerkimo, patyčių kampanijos, eskaluojamos tarpusavio rietenos ir vaidai.

Knygoje ne kartą paliečiama skaudi lietuvių ir žydų santykių tema, Holokaustas, lietuvių bendradarbiavimas žydų žudynėse. Grigorijus Kanovičius sako nenorįs būti teisėju. Jis ieško supratimo ir siekia, kad nebūtų pamiršta. O ko tam reikia? „Šviesti žmones nuo mokyklos. Patiems šviestis. Patiems lietuviams daugiau gilintis, žinoti, vertinti.  (...) Nebėra ko kaltinti. Tik žinios ir pozicija.“ Atrodytų taip paprasta. O taip sunku to pasiekti. Iki šiol sunku.

lrt