Evgenios Levin nuotrauka

Kažkada garsus menininkas Andy Warholas pasakė, kad kiekvienas gali sulaukti savo penkiolikos minučių šlovės. Šiandien socialinių tinklų amžiuje kiekvienas gali sulaukti ne šlovės, bet penkiolikos gėdos minučių. Ir nebūtinai jis ką nors blogo turi padaryti. Tiesiog visi mes darome klaidų. Kiekvienas iš mūsų daro klaidų. Tai neišvengiama. Jų darome ir darbe, ir privačiame gyvenime. Socialiniams tinklams įsiskverbus į visas gyvenimo sritis bet kuris paklydimas gali tapti viešas. O pasekmės gali būti milžiniškos.

Nereikia, kad būtum garsus, žinomas, turintis galią žmogus. Bet kuris iš mūsų gali patekti ant viešumos ešafoto.

Šiandien, kai visi turi mobiliuosius telefonus, kurais galima įrašyti, nufilmuoti, tai, kas anksčiau buvo privatu, gali tapti vieša. O jei iš įrašo paliks tik kelias frazes be konteksto, apskritai gali virsti dideliu skandalu.

Tikriausiai žinote Vakarų pasaulio košmarą apie Didįjį brolį. Valdžia stebi kiekvieną pilietį, viską apie jį žino ir todėl gali kontroliuoti. Tas košmaras jau išsipildė. Mes vienas kitą stebime. Ir su piktdžiuga parodome kito klaidas, suklydimus. Ir pradedame visuotinę smerkimo kampaniją. Taip vyksta socialiniuose tinkluose. O pagal jų nuotaikas gyvena ir žiniasklaida.

Akivaizdu, kad mes privalome neužsimerkti prieš blogus dalykus, kad aiškiai turėtume brėžti, kas yra moralu ir kas yra amoralu. Tačiau kur yra riba, nuo kurios prasideda tyčiojimasis, persekiojimas?

Kad ir ką kalbėtume, žmogaus prigimtis yra tokia, kad mes norime kitą pasmerkti, – tuomet patys sau gražesni ir geresni atrodome. Mums patinka, kai kas nors tyčiojasi iš tų, kurie mums nepatinka. Ir tuo džiaugiamės, skatiname tas patyčias. Juk tai taip smagu, „blogiečiai“ bent jau sugėdinti.

Kaip mes džiaugiamės, kai tyčiojamas iš Seimo narių. Puiku, jiems taip ir reikia, jie politikai, jie turi už viską atsakyti. Be to, juk yra žodžio laisvė, kiekvienas gali išsakyti savo nuomonę. Tačiau pamirštama, kad jie taip pat kažkieno sūnūs ar dukros, kad jie yra tėvai, broliai, seserys. Ar jiems malonūs jų artimųjų atžvilgiu laidomi prakeiksmai? Juk iš karto pakeičiame savo nuomonę, kai penkiolika minučių gėdos aplanko mus ar mums artimus asmenimis. Tuomet pamirštama ir žodžio laisvė ir kitos teisės. Prisimenamas žmogiškumas, atlaidumas, pagarba ir tolerancija.

Karuselė užsukta, jai vien politikų nepakaks, per šią mėsmalę pereis visi. Ir čia tikrai nieko nepakeisi. Nėra jokio recepto. Reikia išmokti gyventi.

Didysis brolis jau stebi kiekvieną. Tas Didysis brolis išsisklaidė kiekviename iš mūsų. Mes esame kolektyvinis Didysis brolis. Su savo skirtingomis pažiūromis, su savo simpatijomis ir antipatijomis, su savo kompleksais ir ydom. Mes vienas kitą stebim ir kiekvieną rytą laukiam – o ką šį kartą aplankė penkiolika minučių gėdos.

Virginijaus Savukyno komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.


lrt