Evgenios Levin nuotrauka

Ne, šis tekstas nėra apie į kairę pasukančius vyrus, kurių gausa Lietuvoje ir pasaulyje galėjome įsitikinti ir per #metoo kampaniją Lietuvoje ir pasaulyje. Tai – apie Lietuvos politinę sistemą, kur kairumo ilgesys yra labai didelis.

Kai Lietuvos gyventojai prašomi identifikuoti savo pažiūras kairės-dešinės skalėje, daugelis to nesugeba padaryti arba renkasi centristinius įverčius. Dažniausiai statistiškai reikšmingų skirtumų tarp save kairiaisiais ir dešiniaisiais laikančiųjų nėra. Tai rodytų, jog kairiosios politikos poreikis Lietuvoje egzistuoja bent jau ne mažiau negu dešiniosios.

Kairieji istoriškai turėtų būti tie, kurie labiausiai rūpinasi skurdžiausiųjų interesais. Lietuvoje vis dar nemažai gyventojų – penktadalis – gyvena žemiau skurdo ribos. Lietuva viena iš Europos Sąjungos šalių, kur pajamų nelygybė yra didžiausia, be to, dabartinės jos apimtys yra didžiausios per pastarąjį dešimtmetį. 90 % lietuvių sutinka arba visiškai sutinka, kad valdžia šios problemos turėtų imtis iš esmės. Taigi, ne tik teorija, bet ir gyvenimiška realybė rodytų, jog kairiosios politikos poreikis Lietuvoje egzistuoja.

Lietuva viena iš Europos Sąjungos šalių, kur pajamų nelygybė yra didžiausia, be to, dabartinės jos apimtys yra didžiausios per pastarąjį dešimtmetį.

Daugelyje Europos šalių padėtis yra kitokia. Gerovės valstybės apimtys čia gerokai didesnės. Socialinės išmokos didelės, įvesti progresiniai mokesčiai, netgi kyla diskusijų apie visuotines bazines pajamas. O kairiųjų pozicijos silpnėja. Dešimtmečiais karta iš kartos darbininkai buvo jų natūralūs rinkįėjai. Dabar šis sluoksnis Europoje nyksta – pereinama prie paslaugų sektoriaus. O kairiosios partijos vis daugiau dėmesio skiria ne žemesnėms ekonominėms klasėms, bet įvairioms mažumoms – tautinėms, seksualinėms, neįgaliesiems ginti. Be to, daugelyje šalių apskritai vis sunkiau kalbėti apie klasikines kairės ir dešinės sąvokas – politinio spektro centre atsiranda grūstis, kuria naudojasi radikalai.

Atsižvelgiant į politines realijas, didžiosiose Europos šalyse tradicinei kairei atėjo sunkūs laikai. Vokietijoje – ketvirta kadencija be kanclerio posto. Jungtinėje Karalystėje – radikalus ir partiją skaldantis lyderis, opozicija nuo 2010 m. Prancūzijoje šiemet antrą kartą modernioje Socialistų partijos istorijoje partijos kandidatas nepateko į antrą prezidento rinkimų turą ir pirmą kartą nesurinko nė dešimtadalio balsų. Italija? Laukia įtempta kova dėl pirmos vietos rinkimuose, kur ant kulnų mina populistinis 5 žvaigždučių judėjimas. Ispanijos socialistai opozicijoje nuo 2011 m.

Lietuvoje kairiųjų 2019–2020 m. gali laukti apokaliptinės antraštės žiniasklaidoje mininčios istorinius pralaimėjimus. Tačiau tai bus tada, jeigu jie bus tai, kas yra dabar, tik nominalūs kairieji.

Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) dabartiniu savo pavidalu buvo politinių jungtuvių su gerokai stipresne ir politiniu požiūriu sėkmingesne Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP) rezultatas. LDDP tai iš esmės tėra Lietuvos komunistų partijos (LKP) nauja iškaba. Tad nereiktų stebėtis, kad per tris dešimtmečius skaičiuojančią pagrindinių kairiųjų jėgų istoriją, nuo sovietinio paveldo per daug nenutolta.

Sovietmečiu LKP užduotis buvo puoselėti savo narių ir šalies elito gerovę, o nepriklausomybės logika atnešė kitą užduotį. Aptarnauti naują elitą – stambųjį verslą. Kairieji Lietuvą valdė didžiąją nepriklausomos Lietuvos istorijos dalį, tačiau vykdė neoliberalią ekonominę politiką. Taip, 2001–2008 m. spartaus ekonominio augimo laikotarpis leido sukurti iki tol šalyje nematytą gerovę, o Vilijai Blinkevičiūtei (kuri, beje, politinę karjerą pradėjo kaip Naujosios sąjungos narė) sukurti pensininkų širdžių valdovės reputaciją. Gerumo proveržių būta ir vėliau, ypač prieš rinkimus – pavyzdžiui, padidintos išmokos tėvams, auginantiems vaikus.

Tačiau partijos veikimo filosofiją geriausiai atspindi diskusijos dėl koalicijos nutraukimo. Iš pasiliekančiųjų koalicijoje stovyklos skambėdavo samprotavimai, jog LSDP istoriškai yra valdančioji partija, nebijanti prisiimti atsakomybės už valstybės ateitį. Tačiau kartu su ta atsakomybe ateina ir nemažas kiekis politinio pasitikėjimo pareigybių ar kitų šiltų vietų bičiuliams, kaip meiliai vieni kitus vadina partijos nariai.

Pokyčių partijoje laukta, kai jos vadovu tapo Algirdas Butkevičius. Jis buvo ne iš LDDP stovyklos, skirtingai negu buvę jungtinės partijos pirmininkai. Tačiau neįvyko net ir rimtesnis kėdžių perstūmimas partijos vadovybėje. Ką jau kalbėti apie tikrą kairiąją politiką – idėją įvesti progresinius mokesčius socialdemokratai istoriškai prisimena tik prieš rinkimus arba tuomet, kai dirba opozicijoje ir neturi realios įtakos.

Idėją įvesti progresinius mokesčius socialdemokratai istoriškai prisimena tik prieš rinkimus arba tuomet, kai dirba opozicijoje ir neturi realios įtakos.

Šių metų partijos pirmininko rinkimai buvo reali galimybė atlikti posūkį į kairę. Veikiausiai tai bus įgyvendinta, bet labai didele kaina – skilimo. Naujieji atskilėliai, susibūrę Lietuvos socialdemokratų darbo (LSD) frakciją veikiausiai toliau atstovaus senosios LDDP ir tokios LSDP, kokią mes matėme pastaruoju metu, tradicijoms. Visgi, atsižvelgiant į tai, kad socialdemokratų tradicijai visą laiką buvo būdingas lojalumas partijos vadovybei ir aštrūs nuomonių skirtumai netrukdydavo dirbti kartu, vargu ar LSD projektas sužavėtų rinkėjus. Tuo labiau kad dauguma iš nuo partijos atsiskyrusių maištininkų yra politikai, kurių auksiniai laikai jau yra praeityje, o partijos skyrių pozicija vienareikšmiška – koaliciją palikti reikia.

Lojaliesiems socialdemokratams pereiti prie kairuoliškenės politikos ir įtikinti rinkėjus savo nuoširdumu lengva nebus. Tuo labiau kad dalį savo politinio kapitalo Gintautas Paluckas, spręsdamas krizę, jau iššvaistė, o reitinguose kol kas populiarumas siekia kiek daugiau negu 7 % (Spinter tyrimai). Visgi, esminis klausimas bus tai, kokie bus „valstiečių“ (LVŽS) valdymo rezultatai.

LVŽS rinkimų programa buvo įvairių pasiūlymų kratinys, tačiau, kalbant apie ekonominę ir socialinę politiką, ją būtų galima vertinti kaip kairuolišką. Rezultatus vertinti dar labai anksti, kad ir kaip LSD nariai girtų ateinančių metų biudžetą kaip pirmą socialdemokratišką šalies istorijoje. Jeigu LVŽS pavyktų pasiekti reikšmingų rezultatų kovojant su skurdu ir nelygybe, jie galėtų ilgam okupuoti kairįjį politinio spektro langą ir net reformuotiems socialdemokratams būtų sunku su jais kautis.

Kairiąja kartais laikoma ir Darbo partija (DP), bet kol kas apie juos šiame kontekste kalbėti anksti. Dėl jos politinės ateities aiškus vienintelis dalykas – pirmininkas bus Viktoras Uspaskichas. DP prisikėlimu iš numirusiųjų tikėti sunku, tačiau žvelgiant į V. Uspaskicho politinę praeitį, to visiškai atmesti nėra įmanoma. Galbūt netgi būtų įmanomos politinės jungtuvės su LSD frakcija?

Žalioji politika? Po Lino Balsio skandalo ir taip įspūdingų rezultatų niekada nepasiekusi Lietuvos žaliųjų partija dar labiau netenka galimybių artimoje ar tolesnėje ateityje būti reikšminga politinio lauko dalyve.

Tiesa, šiais laikais, kai politinė realybė vis sunkiau atitinka tokias klasikines formas kaip politinis spektras, nebūtinai atsitiks taip, jog Lietuvos socialines problemas ims ir išspręs būtent kairieji. Tačiau kairiosios (klasikine to žodžio prasme) politikos poreikis Lietuvoje yra akivaizdus. Tie, kurie sugebės (jeigu tokių bus) pasiekti realių rezultatų mažindami skurdą, nelygybę, kovodami su prastėjančia demografine padėtimi, rinkėjų tikrai bus apdovanoti.