XIX a. pradžioje Lauksargiai buvo nuošalus žemdirbių kaimas Mažosios Lietuvos pakraštyje. Gyvenvietės raidą visiškai pakeitė 1830–33 m. per Lauksargius nutiestas plentas Karaliaučius-Tilžė-Tauragė-Sankt Peterburgas. 1836 m. įsteigtas Lauksargių parapijos kūrimo ir bažnyčios statymo fondas. 1854 m. nupirktas sklypas kunigo namui statyti, o 1864 m. iš Tilžės kilęs dvarininkas Johannas Samuelis Habedanckas parapijai padovanojo sklypą bažnyčiai statyti. Pamaldas laikinuose maldos namuose laikė diakonas Adolfas Ansaitis. Bažnyčia statyti pradėta 1886 m., o pašventinta 1887 m. spalio 6 d. Šiemet jai sukako 130 metų.

Jubiliejiniais 500-aisiais Reformacijos metais savo bažnyčios pastatymo ir pašventinimo 130 metų jubiliejų mininčią Lauksargių evangelikų liuteronų parapiją pasveikino Skaudvilės kultūros namų literatų klubo atstovai, po pamaldų praturtinę jubiliejinę šventę savos kūrybos pasirodymu, bei Tauragės savivaldybės tarybos narė Rita Grigalienė, dovanėlėm pagerbusi ir jaunuosius Skaudvilės artistus. Daugiau svečių, tiesą sakant, niekas ir nekvietė, nes ne itin kuo turėta pasigirti... Šventovės vidus neatrodo šventiškai...

Jubiliejinės pamaldos vyko spalio 8 d. Po pamokslo kunigas Edikas Šulcas trumpai apžvelgė laikmetį nuo 1864 metų, kai atskyrus nuo Vilkyškių parapijos 16 kaimų buvo įkurta Lauksargių parapija. Buvo prisiminti čia tarnavę kunigai, daugelis jų buvo vokiečių kilmės, bet privalėjo mokėti lietuviškai, nes pamaldos vyko atskirai vokiečiams ir lietuviams. Dabartinė bažnyčia buvo statoma tarnaujant kunigui Emiliui Notzeliui. Iškilmingai pašventinta ji 1887 spalio 6 d. Pažymėtina, kad bažnyčios pastatymo metais registruojama 2200 parapijiečių, iš jų apie 1600 lietuvninkų. Tarpukariu parapijiečių sumažėjo iki 1800, sumažėjo ir lietuvių. Nuo 1937 m. iki sovietų okupacijos parapijoje tarnavo kunigas Joachimas Hansas Kilius (1910–1995), su šeima iš Lauksargių pasitraukęs paskutiniu traukiniu 1944 m. spalio 8 d.

Lauksargių evangelikų liuteronų parapija švenčia savo bažnyčios sukaktį. Nuotraukos autorius Jonas Dikšaitis

Galima tik įsivaizduoti, kaip šioje bažnyčioje buvo giedama ir kokių giesmininkų čia būta, kad vargonininkas Štalis prieš 120 metų ėmėsi užrašinėti čia giedamų giesmių melodijas. Net septynios yra išlikusios ir naudojamos dabartiniame mūsų giesmyne. Viena jų skambėjo pradedant pamaldas („Mana širdis, Dieve, geidauja“). Kita giesme „Kristau, Viešpatie brangus“ šventinės pamaldos baigtos.

Lauksargių šventę pratęsė Skaudvilės kultūros namų literatų klubo „Laiko lašai“ atstovai Rasa Bartkuvienė ir Artūras Maurius. Švelniai, ne džiazo ritmu, aidėjo smuiko ir gitaros stygos. Skambėjo intelektuali ir dvasinga dainuojamoji klubo narių poezija, atliekama gitara pritariant muzikos autoriui. Kelios įstrigusios atmintyje frazės: ...kalbėti paprastas mintis – daug nepaprastai, o iš tikrųjų tiek mažai... Dainose ir meilė gimtajam Skaudvilės miesteliui, ir rudens spalvos, ir apie gyvenimą, kasdieną baudžiantį už klaidas...o kam ir iš Dangaus trykštanti gyvenimo versmė... Artimi kaimynai, pasirodo, gali būti mielesni, suprantamesni ir labiau dera prie sakralinės šventovės aplinkos nei pasaulinio garso atlikėjai, dainuojantys ar giedantys ne visiems suprantama kalba.

Lauksargių evangelikų liuteronų parapija švenčia savo bažnyčios sukaktį. Nuotraukos autorius Jonas Dikšaitis

Po dainuojamosios poezijos laukė vaidinimas „Pavogtas varpas“. Ir mums aktualus Skaudvilės kultūros namų režisierės Zitos Jurevičienės darbas, skirtas Reformacijos 500 metų jubiliejui, – Skaudvilės ev. liuteronų bažnyčios patriotės Eugenijos Babkinaitės (1907–1999) istorijos prikėlimas ir perkėlimas į sceną. Skaudvilės miesto šventės metu rugsėjo 16 d. evangelikų liuteronų bažnyčioje po pamaldų Zita, į savo spektaklį pritraukusi ir vaikus, sugrąžino žiūrovus į pokario laikus. Sovietų valdžia Skaudvilės ev. liuteronų bažnyčią buvo pavertusi grūdų sandėliu ir tik Eugenijos, paprastos moterėlės, bažnyčios sargės, apsigyvenusios bažnyčioje, drąsos ir užsispyrimo dėka šventovė buvo išsaugota ir grąžinta po karo audrų sumenkusiai parapijai.

Kun. Petro Knispelio kapas Joniškės kapinėse Tauragėje. Nuotraukos autorius Jonas Dikšaitis

Zitos Jurevičienės sukurtas Ženios (taip Eugeniją, matyt, vadino saugumiečiai, o paskui ir visi skaudviliečiai) personažas kiek aikštingas ir impulsyvus, susapnavus pavogtą bažnyčios varpą ir ją erzinančius vaikus. Tai tik šiuolaikinio teatro detalė, nes Eugenija buvo taikaus pasipriešinimo sovietų valdžiai pavyzdys. Kitoje scenoje ji renka aukas, o važnyčiotojo pavėžėjama į valsčių naiviai tikisi gauti paramos bažnyčiai iš sovietų valdžios pareigūnų. Kunigas Edikas Šulcas, įvertinęs skaudviliečių pasirodymą, pakvietė juos šią istoriją papasakoti ir lauksargiškiams, kad primintų, jog ir Lauksargių parapija turi panašią asmenybę – kantorių Petrą Knispelį (1900–1990), atkovojusį parapijai bažnyčią, kuri sovietams buvo tapusi arklide.

Po karo, kai buvo nacionalizuota klebonija, trejetą metų nutilęs Lauksargių bažnyčios varpas, šventoriuje apsigyvenusio kantoriaus – vėliau kunigo diakono – dėka, vėl suskambo 1947 metais. Tai dar vienas vertas paminėjimo – 70 metų jubiliejus. Amžininkai prisimena jų kunigą gyvenus vargingai, tarnavus nuoširdžiai, iš idėjos. Norint išlaikyti atgautą bažnyčią, reikėjo valdžiai mokėti didelius mokesčius. Todėl Petras Knispelis lankė parapijiečius ir, nesilaikydamas sovietų įstatymų, neteisėtai rinko lėšas bažnyčios išlaikymui. Šis kuklus Lauksargių parapijos tarnas nepamištas. Jo kapas deramai prižiūrimas Joniškės kapinėse.

Tokių žmonių būta ir kitose parapijose. Plaškiuose tebeturime Irmgard Gerulytę... Tikriausiai ne viena bažnyčia turi savo pokario drąsuolius, nuo kurių biografijų dar derėtų nušluostyti laiko dulkes. Dėl parapijų išlikimo pasiaukojamai tarnaujančių paprastų parapijiečių ir kunigų yra ir dabar. Deja, pasigendama Konsistorijos palaikymo, jos sprendimai arba nesprendimai ne vienam sukelia abejonių. Atsiranda nereikalingi praradimai...

Lietuvos evangelikų kelias“, 2017 Nr.10-11, Autorius: Jonas Dikšaitis

„Lietuvos evangelikų kelias“