pexels.com nuotrauka

Skaitymu nesiekiame „užmušti“ laiko ar pabėgti nuo pasaulio. Tai būdas susitikti ir mąstyti drauge su autoriais, kuriems pritariame arba ne, kurie mus juokina, virkdo, guodžia, atveria naujus pasaulius ar kviečia į tuos pačius pažvelgti naujai. Štai ką skaitėme lapkritį.

Rasa Baškienė, žurnalistė

Joseph Frank „Vilnius XIX amžiuje: atsiminimai“, Mintis, 2013, iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė.

Jozepho Franko „Atsiminimai“ yra nepaprastai įdomus ir autentiškas liudijimas apie XIX a. pradžios Vilnių. Garsūs to meto mokslininkai ir gydytojai praktikai Johanas Peteris Frankas ir jo sūnus Jozefas Frankas į Vilnių iš Vienos atvyko 1804 m., pakviesti Vilniaus universiteto. Tėvui išvykus į Peterburgą, kur jis tapo caro šeimos gydytoju, sūnus ėmėsi vadovauti Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Patologijos, vėliau – Terapijos katedrai. Jo sumanymu buvo įsteigti Vilniaus medicinos institutas ir Vilniaus medicinos draugija, kurios nariai propagavo skiepų idėją. 1808 m. Jozephas Frankas Vilniuje įsteigė Vakcinacijos institutą, kuriame buvo gaminami skiepai nuo raupų.

Dar vienas Jozepho Franko nuopelnas – 1809 m. įkurtas pirmasis Europoje Motinystės institutas, teikęs pagalbą neturtingoms gimdyvėms. Profesoriaus iniciatyva prie Terapijos klinikos pradėjo veikti pirmoji ambulatorija, kurioje jis nemokamai gydydavo neturtingus vilniečius. Jo iniciatyva Vilniuje atsirado ir Labdarių draugija. Jozephas Frankas kartu su žmona Kristina Frank, puikia dainininke, organizuodavo koncertus ir operas, surinktas lėšas skirdavo labdarai. Tai buvo neeilinė šeima, palikusi gilų įspaudą Vilniaus istorijoje. „Atsiminimuose“ ypač įdomiai aprašytas Napoleono armijos traukimasis iš Maskvos per Vilnių, kuriame nuo šalčio, ligų ir žaizdų mirė apie 20 tūkst. Napoleono karių.

Rosita Garškaitė, vyr. redaktoriaus pavaduotoja 

Nadezhda Mandelstam „Hope Against Hope: A Memoir“, 1970, iš rusų į anglų k. vertė Max Hayward.

„Skėlęs Aleksejui Tolstojui antausį M. tučtuojau sugrįžo į Maskvą“. Tokiu sakiniu prasideda Osipo Mandelštamo, vieno ryškiausių XX a. rusų poetų, žmonos Nadeždos prisiminimai. Jų negali įvertinti kokiu nors epitetu, nes vertintum patį aprašomą gyvenimą – devyniolika metų nuo poros pažinties 1919 m. iki Osipo mirties lageryje 1938-aisiais.

Ši knyga yra vertingas liudijimas apie menininkų persekiojimą Sovietų Sąjungoje ir Stalino terorą. Taip pat tai neįkainojamos vertės talentingo poeto biografija, kad ir netipiška. Galiausiai tai viltį teikiantis pasakojimas – meilę, meną ir sąžinę galima išsaugoti net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis. Net gyvenant valstybėje, sekančioje, verbuojančioje, draudžiančioje, kalinančioje, tremiančioje, žudančioje kūrėjus ir jų artimuosius, valdant režimui, kurio negali paklausti „už ką“, nes atsakymu gali tapti bet kuris tavo veiksmas, žodis ar jų nebuvimas.

Nors Mandelštamų šeimoje rašytojas buvo Osipas, Nadeždos prisiminimai – aukšto lygio literatūra ir turiniu, ir stiliumi. Anot ją pažinojusio Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio, moters mąstymą formavo du žmonės – vyras ir bičiulė Anna Achmatova. Jų eilės davė toną jos prozai. Nadežda tapo rašytoja, nes mintinai mokėsi Osipo eiles, kad jas išsaugotų laikais, kai už eilėraščius galėjai netekti laisvės, sveiko proto ir gyvybės. „Jei kas gali pavaduoti meilę, tai tik atmintis. Atsiminti reiškia sukurti artimumą“, – rašė J. Brodskis nekrologe Nadeždai, kuri išgyveno 81 metus, iš jų 42 buvo O. Mandelštamo našlė. Mano galva, į lietuvių kalbą išversti jos prisiminimai rastų savo skaitytojus.

Matas Baltrukevičius, visuomenės temų redaktorius

Janosch „Panama labai graži. Visos Tigriuko ir Meškiuko istorijos vienoje knygoje“, Garnelis, 2017, iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė.

Tai buvo viena iš mėgstamiausių mano vaikystės knygų. Į mūsų namus ji pakliuvo jau gerokai padėvėta – prieš tai ją skaitė kiti vaikai, o kai paskutinį kartą ją turėjau rankose, knyga buvo dar labiau nuvargusi. Tad labai apsidžiaugiau, kai parduotuvėje pamačiau naują gražiai išleistą knygą, kurioje jau yra nebe trys, o visos šešios istorijos.

...ir vėl perskaičiau su dideliu malonumu. Janoscho kūrinys man šiek tiek primena Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“. Nesu tikras, knygą jis rašė galvodamas apie vaikus ar suaugusius, nes knygoje daug linksmų detalių, kurių būdamas vaikas visiškai nesupratau, kaip ir gilių poteksčių. Tad apie Meškiuką ir Tigriuką sužinojau daug naujų nuostabių dalykų.

Donatas Puslys, vyr. redaktorius

David Grossman „Falling Out of Time“, 2011

Kai vieną popietę Tel Avivo priemiestyje Bat Jame šnekučiavomės su rašytoju Grigorijumi Kanovičiumi, jis užsiminė, kad šiandien Izraelyje yra keturi hebrajiškai rašantys literatūriniai milžinai – Y. B. Yehoshua, Amosas Ozas, Meiras Shalevas ir Davidas Grossmanas. Pirmuosius du jau turėjau džiaugsmo sutikti ir pakalbinti. Liko dar du. Ta proga griebiau D. Grossmano „Falling out of Time“ (liet. „Iškristi iš laiko“). Iki tol buvau skaitęs tik Booker apdovanojimą jam atnešusią knygą „A Horse Walks Into a Bar“ („Arklys žengia į barą“).

2006 metais, vykstant karui, Libane žuvo D. Grossmano dvidešimtmetis sūnus Uri. Jo tėvas buvo vienas aktyviausių šio karo oponentų. Minėtoji knyga „Iškristi iš laiko“ atspindi šią skaudžią autoriaus netektį. Eilėmis surašytas kūrinys yra tarsi epas, apdainuojantis ir apraudantis skaudžią skirtingų tėvų kelionę į susitaikymą su žiauria netektimi. Kaip išmokti gyventi, kai rodos nebėra vardan ko? Kaip nelikti įkalintam praeities? Kaip žvelgti į ateitį be baimės, kad kiekviena prabėgusi diena vis labiau trina atsiminimus apie amžinybėn iškeliavusį vaiką? Nesakau, kad šioje knygoje rasite atsakymus į minėtus klausimus, nors jie ir paliečiami. Tačiau tikrai rasite jautrų liudijimą apie sužeistos sielos kelionę pagijimo link.