Sėdėdama ant Juozo Miltinio skulptūros postamento pastebėjau porą. Elegantiškas žilagalvis švelniai paėmęs už parankės vedėsi smulkutę moterytę ryškiai apelsinine suknele. Lėtai tipendami Panevėžio Laisvės aikšte jie artėjo prie manęs. „Jūs tokie gražūs!“, – užkalbinau. Ir tada sužinojau, kad 86 metų Veronika ir 92 metų sulaukęs Vytautas Rutkauskai tądien ėjo švęsti savo 66-ųjų vestuvių metinių.

Detektyvas: kas jie tokie?

Spontaniška pažintis miesto aikštėje buvo labai trumpa. Pora ėjo kelti šampano taurės už savo laimę, todėl atrodė nemandagu juos trukdyti tokią ypatingą dieną. Per kelias mūsų pokalbio minutes spėjau tik paklausti poros vardų ir paprašiau kartu nusifotografuoti.

Asmenukę su šia pora būtinai norėjau parodyti savo vyrui. Mes buvome ką tik atšventę savo devintąsias vestuvių metines, todėl dabar skaičiai, kurie man atrodė labai dideli ir reikšmingi, virto mažu taškeliu, palyginti su šios elegantiškos poros meilės istorija.

Kurį laiką negalėjau išmesti Veronikos ir Vytauto iš galvos. Pykau ant savęs, kad nepaklausiau pavardės. O tada sugalvojau, kad atėjo metas patikrinti socialinių tinklų galią. Sukurpiau trumpą istoriją ir įkėlusi nuotrauką iš susitikimo, paprašiau: „Padėkite surasti šią dinozaurų porą!“ Jaučiau, kad būtinai turiu su jais pasikalbėti ir sužinoti daugiau.

Paieška įsibėgėjo. Atsiliepė poros kirpėja, būrys buvusių mokinių, keli buvę ir esami kaimynai. Veronikos ir Vytauto marčios telefono numerį gavau iš moters, gyvenančios Londone. Juokavau, kad mano paieška tapo tarptautine.

Poros marti Marina pažadėjo paklausti, ar jos uošviai sutiktų su manimi pasikalbėti. Netrukus gavau teigiamą atsakymą, tačiau Veronikos ir Vytauto telefono numerio taip ir nesulaukiau. Pasirodo, mano tarpininkė netyčia sumaišė numerius ir kontaktą išsiuntė ne man.

Įsisukau į darbus, kasdienę rutiną ir porą kuriam laikui pamiršau. Ir tik paskutinį spalio penktadienį, ruošdamasi kelionei į Panevėžį, vėl nutariau pabandyti susisiekti su poros marčia. Šį kartą telefono numeris nebepasiklydo ir kitame laido gale Vytauto ištarti žodžiai mane dar kartą privertė išsižioti: „Koks sutapimas, kad paskambinote! Šiandien mes kaip tik švenčiame 70-ąsias savo pažinties metines.“

Viskas. Dabar jau būtinai turėjau su jais susitikti.

Slaptos vestuvės

Nešina gėlių puokšte ir tortu lietingą šeštadienio popietę jaudindamasi stoviniavau prie man visiškai nepažįstamų žmonių durų. Tą pačią akimirką, kai jas atvėrė, pasijutau ypatinga viešnia. Ponas Vytautas vilkėjo kostiumą su liemene ir ryšėjo mėlyną kaklaraištį. Jo žmona, smulkioji ponia Veronika, buvo pasipuošusi sijonu, bliuzele su gėlėmis, o po kaklu ryšėjo ryškiai geltoną skarelę.

Tiesdama ant stalo baltą staltiesę, ji ragino vyrą kaisti arbatinį ir paruošti vaišes. Tėtuk – taip gražiai ji kreipėsi į vyrą, o šis kitaip žmonos ir nevadino – tik Verute.

Paprastas ir nuoširdus bendravimas mane įtraukė nuo pirmųjų akimirkų. Porai buvo labai keista, kaip juos suradau, žinodama tik vardus. Dar pasijuokėme, kad socialiniai tinklai šiais laikais yra galingesni nei KGB (Sovietų Sąjungos specialioji tarnyba – Valstybės saugumo komitetas – aut. past).

Juokas juokais, bet būtent dėl šios institucijos persekiojimų ir partizaninio pasipriešinimo kovų Veronika ir Vytautas negalėjo iškelti triukšmingų vestuvių. Tuoktuvių dieną, kurios vyko 1951 metų rugpjūčio 4-ąją, nuotaka nevilkėjo baltos vestuvinės suknelės su nuometu, neturėjo puokštės gėlių ir nebuvo nė vieno liudininko. 

Baimindamiesi pavydžios ir plepios kaimynės, į Surgailiškių bažnyčią jie vyko kitu keliu, nei įprasta, slapstydamiesi. Tuoktis bažnyčioje mokytojams buvo griežtai draudžiama. Už tokį poelgį jie galėjo visiems laikams prarasti darbus.

„Nebuvo jokių iškilmių. Atsimenu, mus tuokęs kunigas buvo su labai stipriais akiniais, todėl jo akys atrodė didelės ir išsprogusios. Uždėjo antspaudą pase, apsikeitėme žiedais ir viskas – mokytoja Repčytė tapo ponia Rutkauskiene“, – šyptelėjo Vytautas.

Iš karto po kuklios ceremonijos Veronika sėdo į antros valandos traukinį ir išvažiavo namo, į Juostininkų kaimą. Žiedą, tą patį, kurį tebenešioja ir šiandien, ji įsikišo į švarkelio kišenę. Vytautas parodo savąjį. Jį vyras nešioja nuo pat vestuvių dienos.

Pora nejaučia nuoskaudos, kad neturėjo prabangių vestuvių. Sako – buvo tokie neramūs laikai, kad niekada negalėjai žinoti, kuo baigsis linksmybės. Veronikos sesuo Stasė ištekėjo pirmoji, žiemą, sausio mėnesį. Ji santuokos įžadus davė vilkėdama balta suknele su nuometu, o Veronika ir Vytautas buvo pirmoji pora.

Linksmybių įkarštyje, pamatę iš namo rūkstančius dūmus, nes jaunosios mama virė alų, užėjo miškiniai ir jaunosios tėvą pasivedę atokiau pareikalavo, kad iki ryto pirtelėje būtų jiems paruošta paltis lašinių, skilandis, kailiniai, auliniai batai ir 500 rublių.

„Jie pasakė, kad, matyt, visko per daug turime, jeigu keliame linksmybes. Mano tėvas pakluso, duoklę atidavė, bet niekam apie tai neprasitarė. Mes sužinojome tik daug vėliau. Mama norėjo pasiaiškinti, kodėl nekėlė vestuvių kaip seseriai. Bet mums viso to ir nereikėjo, ne puotos buvo galvoje“, – prisimena moteris.

Išsipildžiusi svajonė

Veronika yra kilusi iš Juostininkų kaimo, įsikūrusio šalia Panevėžio. Vytautas – tikras panevėžietis. Baigęs šešias klases Panevėžio pradžios mokykloje, vėliau mokslus jis tęsė Panevėžio berniukų gimnazijoje, o 1944 metais baigė Panevėžio prekybos mokyklą.

„Po mokslų nenorėjau papulti ten, kur spjaudosi karo ugnis, todėl įsidarbinau geležinkelyje. Traukiantis frontui buvo susprogdintas siauruko viadukas, todėl reikėjo darbininkų jam atstatyti. Paskui manė priėmė į eismo tarnybą, kurį laiką dirbau stoties budėtoju, taip pat konduktoriumi. Apie traukinius nemažai išmaniau, tačiau po kurio laiko atsibodo“, – pasakoja Vytautas.

Buvo neramūs pokario metai, todėl vyras nusprendė stoti į Panevėžio mokytojų seminariją. Vytautas prisipažįsta, kad didelio profesinio pašaukimo nejautė, tačiau buvo pramokęs vokiečių kalbos, o užsienio kalbos mokėjimas tuo metu buvo didelis privalumas. Mokytojo darbas taip pat garantavo, kad jis nebus siunčiamas į kariuomenę.

Kai Vytautas įstojo mokytis, Veronika jau buvo antrakursė. Priešingai nei vyrui, pedagogės profesija buvo jos didžiausia svajonė nuo pat vaikystės. Tačiau ji galėjo ir neišsipildyti, jei ne apsukrus Veronikos brolis.

„Mano mama labai norėjo, kad tapčiau gailestingąja sesele, todėl ji nuvežė ir pridavė mano stojimo dokumentus į medicinos mokyklą. Atsimenu, kaip grįžusi namo verkiau“, – moters akys net dabar, po tiek metų, sudrėksta.

Veronikos svajonę tapti mokytoja išgelbėjo jos brolis Vaclovas. Pamatęs, kaip sesuo liūdi, jis sėdo ant dviračio, numynė 30 kilometrų iki Panevėžio ir, atsiėmęs dokumentus iš medicinos mokyklos, pridavė juos į mokytojų seminariją.

Stojamojo egzamino užduotis buvo rašyti lietuvių kalbos diktantą. Jam pasibaigus vertintojas paklausė, kuri mergina yra Repčytė. Veronika nedrąsiai atsistojo.

„Tu vienintelė gavai penkis. Kad visi tokie raštingi būtų! Sėsk – priimta“, – pasakė komisijos pirmininkas, ir Veronikos laimei nebuvo ribų.

Lemtingasis laiškas

Mokytojų seminarijoje buvo tradicija, kad antrakursiai spalio paskutinį savaitgalį turi paruošti visiems studentams vakaronę su specialia programa. Vytautas buvo ką tik įstojęs pirmakursis, o antrakursė Veronika su kolegomis rūpinosi šventės pramogomis. Viena iš jų buvo „Skrajojantis paštas“.

Visiems į vakaronę atvykusiems seminarijos studentams buvo dalinami specialūs numeriukai. Matydami juos, įsegtus atlapuose, jie vieni kitiems galėjo parašyti laiškus. Prie didelės lentos stovėjo paštininkas, kuris ant jos parašydavo numerį žmogaus, kuriam skirtas laiškas. Veronika pamena kaip šiandien – išvydusi lentoje penketą, savo numerį, abejingai numojo ranka: „Dar ko, neskaitysiu!”

Tačiau smalsios draugės nepaliko jos ramybėje. Viena iš jų nubėgo, paėmė laišką ir atnešė Veronikai. Merginos netruko išsiaiškinti, kad jį parašė balsingasis Rutkauskas.

„Buvau visiškai ne jos skonio. Verutė turėjo tokį nusistatymą, kad jos vyras turės būti tamsus, garbanotas ir mokėti groti kokiu nors instrumentu, mažų mažiausiai akordeonu. O aš buvau liesas, išblyškęs ir geltonas kaip viščiukas. Ką tik mokėjau – tai gražiai dainuoti“, – juokiasi Vytautas.

Veronika linksi galva. Seminarijoje ji jau buvo spėjusi pastebėti įkyrų spoksotoją. Jaunai ir kukliai merginai Vytautas ne tik kad nepatiko, bet dar ir gerokai ją erzino. Tačiau vakaronės metu gautas laiškelis vis dėklto paglostė ir suvirpino Veronikos širdį. Mergina sutiko pašokti.

„Nors buvo tikrai negražus, mane sužavėjo jo išmintis, kultūringumas ir mandagumas. Iki tol nebuvau sutikusi vaikino, kuris būtų taip gražiai elgęsis su mergaite“, – pažvelgusi į vyrą nutyla Veronika.

Vytautas linksmai pasimuisto ir nusijuokia: „Ji man to niekada nėra sakiusi. Čia tik prie jūsų po tiek metų išsidavė!“

Jokių bučinių!

Pirmąjį kartą oficialiai vienas kitą vardu pavadino bei pirmąjį savo šokį Veronika ir Vytautas sušoko 1947 metų spalio 27 dieną. Pora turi tradiciją švęsti ne tik vestuvių, bet ir pažinties metines. Nusistebiu, kaip po 70 metų jie taip gerai prisimena pirmojo susitikimo datą, o Veronika nusijuokia: „Čia tėtukas suskaičiuoja, aš tai pamirštu. Pas mus šeimoje taip yra – jis skaičiuoja, o aš dulkes valau.“

Nors pora susipažino prieš 70 metų, vestuvės įvyko kur kas vėliau. Veronika pasakoja, kad po šokių Vytautas ją lydėjo namo ir pasiūlė įsikibti į parankę.

„Griežtai atstūmiau jo ranką ir labai aiškiai pasakiau, kad neliestų. To dar nebuvo! Taip ketverius metus daugiau jis manęs ir nelietė. Labai dažnai kartu vaikščiodavome, kalbėdavomės, bet jokio artumo nebuvo, net bučinių. Manęs draugė klausinėdavo, ar Vytukas mane bučiuoja. Sakydavau: „Aišku, kad ne.“ Ji girdavosi, kad jos kavalierius ją bučiuoja, o man to visai nereikėjo“, – prisimena Veronika.

Ji net neleisdavo Vytautui palydėti jos iki namų. Po pasivaikščiojimų pora visada išsiskirdavo prie muilo fabriko.

„Toliau pareisiu pati“, – atsisveikindavo Veronika, o Vytautas paklusniai apsisukdavo ant kulno ir traukdavo namo.

„Tačiau tai nereiškia, kad nežinojau, kur ji gyvena“, – šelmiškai pamerkia akį jis.

KGB pinklės

Platoniška poros draugystė tęsėsi visus studijų metus. Metais anksčiau baigusi mokytojų seminariją, Veronika gavo paskyrimą į Sartininkų miestelį, esantį už 17 kilometrų nuo Pagėgių. Pirmąjį kartą apsidairyti į Klaipėdos kraštą ji nuvyko kartu su Vytautu. Kol Veronika bendravo su mokyklos direktoriumi, Vytautas ieškojo mylimajai būsto.

Jauną mokytoją gyventi priėmė pasiturinčių ūkininkų šeima. Vytautas išvyko tęsti mokslų, nes jam buvo likę dar vieni studijų metai, o Veronika liko mokytojauti. Netrukus ji sužinojo, kad jos šeimininkai – partizanų ryšininkai.

Vieną dieną ji gavo oficialų raštelį su nurodyta data ir laiku bei kvietimu atvykti nurodytu adresu. Raštelį moteris parodė Sartininkų mokyklos direktoriui. Jos vadovas susirūpinęs įspėjo, kad vieta, į kurią kviečia – ne pati maloniausia. Mokyklos direktorius dar patarė, kad Veronika kuo mažiau kalbėtų ir jokiu būdu nieko nepasirašinėtų.

Nurodytu laiku jauna, tuo metu vos 19-kos sulaukusi, mokytoja nuvyko į Pagėgius. Atvėrusi nurodyto pastato duris, ji ne juokais išsigando: pastate zujo vien karinėmis uniformomis apsirengę vyrai.

„Į kabinetą mane pasikvietė du karininkai. Vienas kalbėjo lietuviškai, kitas – rusiškai. Jie pradėjo klausinėti, ką žinau apie savo šeimininkus, ką kalba žmonės. Pasakiau, kad esu svetima šiame krašte, daugiausia bendrauju tik su vaikais ir nieko nepažįstu. Bet jie nesiliovė klausinėję ir galiausiai pakišo pasirašyti dokumentą, kad sutinku būti KGB informatore. Net buvo sugalvoję Rūtos slapyvardį“, – pasakoja Veronika.

Nors labai bijojo, mergina atsisakė pasirašyti dokumentą. Jos tardytojai siuto, tačiau Veronikos neskriaudė. Įkalbinėdavo ją, netekę kantrybės išeidavo, palikdavo vieną kabinete, paskui vėl grįždavo ir taip – iki antros valandos nakties.

„Labai bijojau. Verkiau ir verkiau, bet nepasirašiau, vis kartodama, kad nebūsiu jiems naudinga, nes nieko nežinau ir niekas su manim nesileidžia į kalbas. Galiausiai jie man liepė drožti lauk ir išmetė į tamsią gatvę. Naktis, aš viena, iki namų – 17 kilometrų. Atsistojau po medžiu ir verkiu“, – Veronikos balsas užlūžta ir skruostu nurieda ašara.

Išsigandusiai merginai pasisekė. Nežinia iš kur viduryje nakties pasirodė moteris. Pastebėjusi verkiančią prašalaitę, ji parsivedė ją namo: sušildė, pamaitino, o rytą išlydėjo ant vieškelio.

Kai ji grįžo į Sartininkų mokyklą, direktorius pasiteiravo, kaip sekėsi. Veronika papasakojo, kas įvyko, o direktorius pasidžiaugė, kad ji pasielgė protingai.

„Dabar kurį laiką tave seks, todėl būk labai atsargi. Gerai, kad nieko nepasirašei“, – tąkart pasakė direktorius.

Paslėptas žiedas

Klausydamas Veronikos pasakojimo Vytautas nusišypso. Nors jo simpatija patyrė didelį sukrėtimą, jam mylimosios išgąstis išėjo į naudą. Supratusi, kad vienai bus tik sunkiau, Veronika galiausiai sutiko tekėti už ketverius metus jai atkakliai dėmesį rodžiusio Vytauto.

„Kiek jis man laiškų prirašė per tuos metus, kol viena gyvenau Sartininkuose! Eidavo ir eidavo laiškai. Taip jais nuo manęs jis visus kavalierius ir nuvaikė. O kai tik grįžau vasaros atostogų – iš karto į zaksą“, – nusijuokė Veronika.

Vytautas po slaptų tuoktuvių išdidžiai užsimovė auksinį žiedą, o štai jo žmona savąjį dar kurį laiką slėpė švarkelio kišenėje. Moteriai vis dar buvo sunku apsiprasti su pasikeitusiu statusu.

„Vestuvių dieną buvo labai karšta. Tada nebuvo jokių kraujospūdžio matavimo aparatų, bet man tikriausiai nuo įtampos ir nuo saulės pradėjo labai skaudėti galvą. Buvo taip bloga, kad nieko nebesinorėjo. Vytukas tik palydėjo iki traukinių stoties ir išvažiavau į savo namus“, – pasakoja moteris.

Taip jie ir gyveno atskirai, o pasibaigus vasaros atostogoms Veronika išvyko atgal į Žemaitiją. Ji prisimena savo nuostabą, kai išlipusi Pagėgių stotyje pamatė jos laukiantį mokytoją Paulių. Jis net specialiai buvo iš ūkininko nusamdęs arklį su vežimu. Moteris sakė jautusi, kad vyras jai rodo dėmesį, tačiau jokių vilčių jam neteikė ir vis, progai pasitaikius, užsimindavo, kad turi simpatiją.

Stotyje laukiančiam mokytojui ji nedrįso pasakyti, kad tapo ponia Rutkauskiene, nes buvo labai kukli. Veronikos vestuvinis žiedas saugiai gulėjo švarkelio kišenėje. Ir tik kai susėdo iškilmingų pietų direktoriaus namuose, jo žmona paklausė, kada atvažiuos į svečius ir jos vyras.

„Atsimenu, Paulius žiūrėjo, žiūrėjo ir staiga pašoko nuo stalo. Užsidengė rankomis veidą ir verkdamas išlėkė. Nuo to karto jo daugiau nemačiau. Jis net nebegrįžo į darbą mokykloje. Man iki šiol taip negera ant širdies, kad įskaudinau žmogų“, – susimąsto Veronika.

Suprasdamas, kad žmonai su juo bus saugiau, netrukus ir Vytautas atvyko dirbti į Sartininkus. Jį priėmė ta pati ūkininkų šeima, taigi, sutuoktinių pora apsigyveno kartu po partizanų ryšininkų stogu.

Beveik po metų į jų namų duris pasibeldė kareiviai ir liepė ūkininkams ruošis kelionei traukiniu į Sibirą. Visą naktį šeimininkai krovėsi daiktus, o mokytojus prižiūrėjo ginkluotas kareivis, kad jie nesugalvotų nueiti atsisveikinti.

Kurį laiką jie su savo geradariais dar susirašinėjo laiškais, tačiau visai netrukus Veronika ir Vytautas iš KGB gavo įspėjimą nutraukti ryšį. Sartininkuose pasidarė nesaugu, todėl sutuoktinių pora pasiprašė perkeliama dirbti į kitą miestelį.

Sunkus išsiskyrimas

1952 metais pora persikėlė į Kavolius (Šilutės r.). Ten Vytautas buvo paskirtas septynmetės mokyklos direktoriumi. Uždarius šią mokyklą, jis buvo perkeltas vadovauti Griežpelkių (Tauragės r.) septynmetei.

Veronikai ir Vytautui patiko Žemaitija, tačiau ir gimtojo krašto trauka buvo stipri. O ir moters brolis vis aktyviau ėmė įkalbinėti, kad jie grįžtų ir mokytojautų arčiau namų. Taip 1957 metais sutuoktiniai persikraustė gyventi į Latavėnus, esančius Anykščių rajone.

„Latavėnuose subūriau dramos mėgėjus. Per 9 metus pastatėme net 7 didelius dramos veikalus. Aš net stebėdavausi, kaip žmonės per lietų, per sniegą eidavo repetuoti. Gyvenome labai aktyvų kultūrinį gyvenimą. Organizuodavome įvairias ekskursijas po Lietuvą“, – prisimena Vytautas.

Paskutinė mokykla, kuriai vyras vadovavo, buvo Viešintų vidurinė. Per visus santuokos metus pora visuomet dirbo kartu. Tačiau vyras žmonai jokių išimčių nedarydavo. Veronika juokauja, kad net pirmąjį padėkos raštą už gerą darbą ir iniciatyvas ji gavo po 20 metų ir ne iš savo vyro.

Nors Vytautas diplomų sutuoktinei ir neteikė, komplimentų negaili iki šiol. Tačiau Veronika tik atsainiai moja ranka: „Tėtuk, tu ir vėl su savo pliurpalais.“ Vyras atlaidžiai šypsosi: „Verutė visada taip. Aš jai sakau saulutė, o ji man – mėnesėlis.“ Abu nusijuokia, o Veronika surimtėjusi priduria: „Aš net nežinau, ar kada esu sakiusi, kad jį myliu. Man atrodo, kad ir taip aišku, kam čia be reikalo pliurpt.“

Per visus 66 santuokos metus ilgiausias poros išsiskyrimas truko keturis mėnesius. 1956 metais, per vasaros atostogas, Vytautas buvo pašauktas į kariuomenę. Privalomąją karo tarnybą jis atliko Baltarusijoje.

„Tai buvo mano juodžiausios dienos. Kai jis išvyko, sužinojau, kad esame perkeliami iš Kavolių į Griežpelkius, todėl turėjau persikraustyti visiškai viena. Buvo labai sunku. Nebuvo su kuo pasikalbėti ar pasitarti – man jo labai trūko“, – prisimena  Veronika.

Iš pedagoginio darbo Vytautas pasitraukė 1973 metais, Veronika dar kurį laiką mokytojavo Panevėžio „Žemynos“ vidurinėje mokykloje. Pora užaugino du vaikus – dukrą Snieguolę ir sūnų Vaidotą. Moteris pasakojo, kad labai laukė anūkų, todėl, gimus sūnaus pirmagimiui Mariui, ji paliko darbą mokykloje ir padėjo sūnaus šeimai. Šiuo metu Marius studijuoja doktorantūrą Leipcige. Jo jaunėlė sesuo Vaida mokosi Panevėžio J. Balčikonio gimnazijos devintoje klasėje. Poros dukra Snieguolė vaikų neturi.

Vyturys ir pelėda

Pasakodami apie savo ilgą bendrą gyvenimą, sutuoktiniai kuklinasi: „Esame paprasti žmonės – gyvename kaip ir visi.“ Tačiau sutikite, ne visi susituokę kartu gyvena 66 metus. Ir ne visi kiekvienų metinių proga, tvirtai įsikibę vienas kitam į parankę, traukia į kavinę pakelti taurės šampano už savo laimę.

„Aš tikrai žinau, kad atsisveikinti su mama ar tėvu nėra taip sunku kaip su vyru. Vytukas man yra viskas. Jeigu jis mirtų, aš žinau, kad mirčiau kartu. Mano širdis neatlaikytų“, – susigraudina Veronika. 

Namuose trumpam įsivyrauja širdį verianti tyla, tačiau ją nutraukia Vytautas: „Aš kiekvieną vakarą padėkoju Dievui, kad esu toks laimingas žmogus ir turiu puikią žmoną. Kaip pradėjau varvinti seilę prieš 70 metų į ją žiūrėdamas, taip ji ir tebevarva.“

Vytautas sako, kad jo žmona – tobula. Ir tik po dešimties bendro gyvenimo metų pastebėjo vieną trūkumą. „Ji yra baisiai nekantri“, – nusijuokia.

Veronika net ir nesiginčija. Ji labai mėgsta skaityti, todėl tomis akimirkomis jai geriau netrukdyti. Per tiek metų jie jau įprato keltis ir gulti skirtingu metu. Vytautas yra vyturys, todėl kai jis keliasi pusę penkių ryto, Veronika labai dažnai dar tik užverčia knygą.

„Vytautas labai domisi poezija ir pats gražius posmus rašo, bet namuose jis niekada nepamatys, kad rankena nulūžo ar koks varžtelis atsisuko. Tai aš esu ta, kuri tuos varžtelius prisuka“, – nusijuokia Veronika.

„Tai, kad aš nematau. Man reikia pasakyti“, – taip pat juokdamasis ginasi Vytautas. Stebėdama jų linksmą ginčą mėgaujuosi lengvu ir paprastu poros bendravimu. Nė nepastebiu, kaip už lango aklinai sutemsta. Tačiau kambaryje, bendraujant su Vytautu ir Veronika – nepaprastai šviesu ir jauku.

Gal todėl, kad tokios istorijos kaip ši sugrąžina tikėjimą meile. Meile, kuriai nereikia skambių žodžių, aistringų bučinių ir žiedų su deimantais. Meile, kuri šiuolaikinio skubančio pasaulio matais, yra sena kaip dinozaurai, tačiau, priešingai nei jie, vis dar gyvuoja.