Rež. Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Cinkas“ repeticija. Lauros Vansevičienės nuotr.

Praėjusią savaitę į Jaunimo teatro Didžiąją salę persikėlė režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Cinkas“ repeticijos. Beveik tris mėnesius „Meno forto“ salėje spektaklį kūrusio režisieriaus darbai jau eina į pabaigą. „Cinko“ premjera – lapkričio 29 ir 30 dienomis. Šį kartą E. Nekrošiaus pasirinkta medžiaga yra dvi dokumentinės baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič knygos „Cinko berniukai“ ir „Černobylio malda“. Jose pasakojamos skaudžios žmonių patirtys Afganistano kare ir po Černobylio atominės elektrinės sprogimo. Tragiškas istorijas režisierius nusprendė papasakoti į sceną įvesdamas pačios rašytojos personažą. Kalbamės su šį vaidmenį spektaklyje kuriančia aktore Aldona BENDORIŪTE.

Aktorė Aldona Bendoriūtė rež. Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Cinkas“ repeticijoije. Lauros Vansevičienės nuotr.

Dirbti su Eimuntu Nekrošiumi sugrįžtate po trylikos metų pertraukos. Esate vaidinusi dviejuose jo spektakliuose: „Trys seserys“ ir „Giesmių giesmė“. Kaip atrodo darbas su režisieriumi po tiek metų? Kas pakito?

Nežinau, ar kas nors pakito. Skirtumas tikriausiai tik tas, kad man nebe dvidešimt penkeri, o keturiasdešimt penkeri. O tai režisieriui reikėjo priminti ne kartą, nes reikalauja iš manęs tiek, tarsi aš būčiau dvidešimt penkerių. Kai ką atlikti man tikrai yra per sunku. Bet jis manimi labai pasitiki, o jo nuvilti nenoriu.

Ne paslaptis, kad E. Nekrošiaus repeticijos labai savitos, specifinės. Kaip jas matote jūs? Ką jums, kaip aktorei, yra svarbu per jas atlikti? Ar E. Nekrošiaus aktoriai yra labiau atlikėjai, ar kūrėjai?

Svarbiausia – suprasti tai, ką E. Nekrošius sako. O iš tikrųjų suprasti nėra lengva. Bet man visad norisi kokiam jaunam režisieriui pasakyti, kad jam būtų labai sveika nueiti į E. Nekrošiaus repeticijas ir pamatyti, ko jis turėtų reikalauti iš savęs, kaip iš režisieriaus. E. Nekrošius į repeticijas ateina visada pasiruošęs. Jis jau visada yra sugalvojęs sceną, iš anksto turi viziją. Tada ją pasakoja aktoriams. O mes, aktoriai, turime ją suprasti, suvokti. Paskui tai bandome kažkokiu būdu perteikti scenoje. Paprastai – etiudais. Tuomet režisierius sako „taip“ arba „ne“. Tai yra tarsi vaikščiojimas užmerktomis akimis tamsoje, vaikščiojimas nuojautomis. Labai skauda, kai nepataikai, nesupranti...

O ar iš viso įmanomas baigtinis vaidmens rezultatas?

Dėl baigtinio vaidmens yra tvirtas pamatas. Bet erdvė, laisvė improvizuoti visada yra. Tam reikalingas labai tvirtas piešinys, kuriame tu nepasiklysi. Manau, kad E. Nekrošius tą piešinį pateikia labai puikiai.

Trijose seseryse“ kūrėte konkretų personažą, „Giesmių giesmėje“ jūsų vaidmuo buvo labiau planinis, o būsimoje premjeroje „Cinkas“ vėl sugrįžtate prie konkretaus personažo – įkūnijate pačią rašytoją Svetlaną Aleksijevič. Įdomi jūsų personažų transformacija. Vaidmenys labai skirtingi.

Nemanau, kad pastarasis personažas yra labai konkretus. Vis dėlto tai nėra pjesė, mes kuriame visiškai naują vaidmenį – knygų autorės paveikslą. Bet medžiagos apie autorę yra labai nedaug. Kiek žinau, ji labai uždaras žmogus, todėl, su režisieriumi kurdami vaidmenį, mes daugiau vadovaujamės ne faktais, bet savo fantazija. Daugeliu atvejų šis vaidmuo yra abstraktus, o ne konkretus. Mes tiesiog kalbame apie rašytoją ir kūrėją, taip pat apie kūrybą.

Rež. Eimuntas Nekrošius spektaklio „Cinkas“ repeticijoje. Lauros Vansevičienės nuotr.

Mes galime tik nujausti, kokia iš tikrųjų yra Svetlana Aleksijevič. Bet, logiškai mąstant, žmogus, kuris surinko šitiek istorijų, išleido tiek knygų, juk turėjo daug nukeliauti ir įveikti įvairiausių kliūčių.

Spektaklyje „Cinkas“ jums patikėtas pagrindinis vaidmuo. Nors režisierius spektaklį stato besiremdamas dviem S. Aleksijevič knygomis, jūsiškis personažas visai naujas. Būtų įdomu išgirsti, kaip gimė šis vaidmuo. Ar režisierius šią idėją nešiojosi nuo pat spektaklio kūrimo pradžios, o galbūt personažas atsirado per repeticijas?

Režisierius jau iš anksto buvo nusprendęs Svetlanos Aleksijevič užrašytas istorijas sujungti šiuo personažu – suverti į vieną vėrinį visus šiuos pasakojimus. Svetlana eina pas savo pašnekovus, klauso jų istorijų, jas renka ir sudeda į knygas, spektaklį.

Į S. Aleksijevič personažą žvelgiama biografiškai, jaunos Svetlanos vaidmenį kuria E. Nekrošiaus studentė Ieva Kaniušaitė, o jūs – jau suaugusi Svetlana, kurios kūrybinis kelias buvo tikrai nelengvas. Kokią Svetlaną stengiatės atskleisti? Ir apskritai kaip manote, kokia yra jūsų kuriama Svetlana?

Mes galime tik nujausti, kokia iš tikrųjų yra Svetlana Aleksijevič. Bet, logiškai mąstant, žmogus, kuris surinko šitiek istorijų, išleido tiek knygų, juk turėjo daug nukeliauti ir įveikti įvairiausių kliūčių. Manau, kad tam reikalingas tvirtas charakteris. Sakyčiau, tai galbūt net labiau vyriškas charakteris, temperamentas. Ji – žmogus, tvirtai siekiantis savo tikslo, žinantis, ko nori iš gyvenimo. Tokį žmogų tikriausiai būtų sunku sulaikyti ar sustabdyti.

Pasauliniame kontekste rašytoja vertinama kontrastingai: literatūros kritikai, kultūros, meno atstovai S. Aleksijevič kūrybą palaiko, o paprasti skaitytojai autorės poziciją dažnai smerkia. O ką apie autorę manote jūs? Kaip manote, ar ši Svetlana labiau ieško teisybės, ar galbūt mina ant visuomenės skaudulių, žaizdų?

Manau, kad ir taip, ir taip. Juk tai gyvas žmogus. Manau, kad kartais tenka užminti ant žaizdos. Turbūt daugelis iš jos pašnekovų po to gailėjosi papasakoję savo istorijas. Juk ne veltui vyko ir teismas. Ji buvo apkaltinta, neva padarė karjerą iš nukentėjusių skausmo... Nors aš nemanau, kad ji turėjo tokį tikslą – padaryti karjerą tuo metu, kai tas istorijas rinko. Kiek žinau, S. Aleksijevič neturi šeimos. Taigi tarsi neturi ko prarasti, todėl gali rizikuoti. Galbūt istorijų rinkimas ir yra šios autorės gyvenimo prasmė. Asmeniškai man kelia nuostabą, iš kur ji, kaip moteris, turi tiek daug jėgos.

Įdomu tai, kad medžiagos apie pačią S. Aleksijevič yra neįtikimai mažai. Beveik visur, net pačiuose skirtingiausiuose šaltiniuose, informacija kartojasi, ji – beveik identiška. Jausmas toks, tarsi autorė ir savo pačios gyvenimo istoriją yra pasiryžusi sutalpinti į kelias nedideles pastraipas, už kurių slypi nežinia.

Manau, kad to ji nori ir siekia. Galbūt tokiu būdu ji stengiasi save apsaugoti. O iš tiesų: kam save dalinti? Manau, kad šiai autorei labai trūksta privatumo. Ji – protinga moteris. Bet ką dar svarbu pasakyti, kad mūsų spektaklyje kuriamas Svetlanos vaidmuo nėra dokumentinis. Jis yra nerealistinis, fikcinis personažas. Bent toks yra mūsų tikslas. Ir aš tikiuosi, kad spektaklyje mums tai atskleisti pavyks. Tai yra personažas, truputėlį pakilęs virš žemės. Jį pavadinčiau poetiniu.

Rež. Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Cinkas“ repeticija. Lauros Vansevičienės nuotr.

Aš perskaičiau S. Aleksijevič knygas. Tos istorijos yra viena už kitą liūdnesnės. Sunku jas skaityti, jų klausytis. Bet apie spektaklį kalbėtis taip pat labai sunku. Vis dar vyksta repeticijos, ir aš jaučiuosi taip, kad vis dar tebesivilkčiau savo kuriamo personažo rūbą.

E. Nekrošiaus pasirinktose S. Aleksijevič knygose „Cinko berniukai“ ir „Černobylio malda“ pasakojamos skaudžios žmonių patirtys Afganistano kare ir po Černobylio atominės elektrinės sprogimo. Knygose – šimtai žmonių liudijimų ir kraupių istorijų. Atrodo, kad visa tai sudėti į vieną spektaklį beveik neįmanoma. Kaip šios istorijos atsispindi spektaklyje?

Iš tiesų kai kuriuos pasakojimus pasirinko patys aktoriai. O režisierius mums pasakojo apie pačią spektaklio viziją. Aš perskaičiau S. Aleksijevič knygas. Tos istorijos yra viena už kitą liūdnesnės. Sunku jas skaityti, jų klausytis. Bet apie spektaklį kalbėtis taip pat labai sunku. Vis dar vyksta repeticijos, ir aš jaučiuosi taip, kad vis dar tebesivilkčiau savo kuriamo personažo rūbą. Bandau atvira širdimi, atviromis akimis ir ausimis suvokti, kas svarbu režisieriui.

Rež. Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Cinkas“ repeticija. Lauros Vansevičienės nuotr.
Rež. Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Cinkas“ repeticija. Lauros Vansevičienės nuotr.
Rež. Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Cinkas“ repeticija. Lauros Vansevičienės nuotr.
Rež. Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Cinkas“ repeticija. Lauros Vansevičienės nuotr.