Evgenios Levin nuotrauka

Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto dėstytojai buriasi į iniciatyvą „Paskutinis prioritetas“, siekdami, kad būtų didinami mokslininkų atlyginimai. Apie akademinės bendruomenės lūkesčius, „protų nutekėjimą“ ir kitas menko finansavimo keliamas problemas kalbėjomės su VU Filosofijos fakulteto docente, dr. Rūta Žiliukaite.

Kaip kilo iniciatyvos „Paskutinis prioritetas“ idėja? Kodėl šio klausimo ėmėtės būtent dabar?

Šių metų spalio 12 d. Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete surengėme neformalų susitikimą, kuriame dalyvavo įvairių mūsų fakulteto studijų programų dėstytojai. Jo metu diskutavome, kokių veiksmų galėtume imtis, siekdami sustabdyti prasidėjusį ir vis didesnį pagreitį įgyjantį mokslo ir universitetinių studijų sektoriaus nykimą. Diskusijoje drauge ieškojome būdų, kaip perteikti tai, ką politikai labai gerai žino, tačiau jiems visiškai dėl to neskauda. Sutarėme, kad turime parengti kreipimąsi, o formą, kurią šis kreipimasis įgijo, nulėmė konkrečios veiksmo sąlygos, susijusios su mūsų turimais laiko ir kitais ištekliais. Kodėl tik dabar ėmėmės šio klausimo? Šio klausimo ėmėmės prieš gerus metus. Reikėjo laiko, kad išsiaiškintume, perprastume susidariusią padėtį mokslo ir studijų srityje, išsinarpliotume, kiek ją lemia vidiniai universitetų valdymo veiksniai, o kiek išoriniai – šio sektoriaus finansavimas. Kita vertus, į klausimą, kodėl dabar pradėjome veikti, galime atsakyti ir kitaip: būtent dabar akademinė bendruomenė pasiekė tą kritinę pasipiktinimo ribą, pastūmėjusią veikti nedelsiant.

Kokių rezultatų davė laiškų siutimas Seimo nariams? Kokių reakcijų sulaukėte? Ar gaunate pažadų padėti?

Seimo nariams laiškų siuntimą norėčiau paminėti pirmiausia, nes mes susitelkėme šiam veiksmui. Galime būti tikri, kad turime branduolį ir tinklą žmonių, kurie yra pasirengę imtis veiklos siekiant užtikrinti prielaidas tvariai visuomenės raidai. Kalbant apie tiesioginį rezultatą – Seimo nariai tikrai atkreipė dėmesį į aukštojo mokslo problemas. Dabar, kalbant sporto terminais – kamuolys jų aikštės pusėje. Jei dėmesio atkreipimo neužteks, imsimės kitų veiksmų. Pažadų padėti sulaukėme iš kai kurių Seimo frakcijų ir atskirų Seimo narių. Tikimės, kad užteks politinės valios šiuos pažadus įgyvendinti.

Seimas žada 22,6 milijono didinti dėstytojų atlyginimų finansavimą. Ar mėginote skaičiuoti, kiek tai galėtų lemti keliant darbo užmokestį?

Pagal mums prieinamą informaciją, numatytos sumos nepakaks vidutiniškai 20 proc. padidinti dėstytojų ir mokslininkų algas. Be to, šie milijonai iš esmės tikrai nekeičia situacijos: jaunas mokslininkas, dabar gaunantis 500 eurų, po padidėjimo geriausiu atveju gaus 600 eurų. Net nesilygindami su kitomis Europos šalimis, o tik atsižvelgdami į tai, koks yra vidutinis atlyginimas Lietuvoje, kiek šiuo metu viešajame sektoriuje Lietuvoje uždirba mažesnės kvalifikacijos specialistai, klausiame, kaip tai galima pavadinti „mažų mokslininkų ir dėstytojų atlyginimų problemos sprendimu“ ir „esminiu proveržiu aukštojo mokslo srityje“? Be to, mūsų valstybėje susiduriame su keliolikos metų tendencija mažinti finansavimo proporciją mokslui (finansavimas absoliučias skaičiais šiek tiek didėjo, tačiau vertinant BVP augimą, mes matome sistemingai ir smarkiai mažėjančią valstybinio finansavimo dalį mokslui ir studijoms). Iš mokslo ir studijų sektoriaus nurėžtų lėšų kontekste tie 22,6 mln. yra lašas jūroje.

Seimo narys Eugenijus Jovaiša teigia, kad atlyginimų klausimas turėtų būti adresuotas universitetams, o ne Seimui. Turbūt jau ne kartą girdėjote argumentą, kad pačios aukštosios mokyklos turėtų racionaliau naudoti lėšas. Kokios aukštųjų mokyklų galimybės savo nuožiūra disponuoti finansavimu?

Tai yra visuomenę klaidinantys pareiškimai, manipuliuojant skaičiais taip, kaip paranku politikams, siekiant pateisinti savo sprendimus dėl mokslo ir studijų sektoriaus skurdinimo. Baksnojama, kad aukštųjų mokyklų išlaidos ūkiui, administravimui, infrastruktūrai viršija net 30 proc. Tačiau padėtis universitetuose pagal išlaidų proporcijas ūkiui ir administravimui skiriasi, o atlyginimai yra vienodai maži visuose.

Be to, visuomenė yra klaidinama apie neva iššvaistomas lėšas į šį procentą įtraukiant išlaidas tiesiogiai mokslinei veiklai būtiną universitetų mokslinę infrastruktūrą. Pavyzdžiui, Vilniaus universitetas ūkiui ir administravimui išleidžia 12 proc. Ar Vilniaus universitetas galėtų dar ką nors sutaupyti, kad padidintų dėstytojų algas? Galbūt... Bet suma būtų tokia menka, kad dėstytojai visiškai nepajustų algos padidėjimo. Kita vertus, Vilniaus universitetas galėtų daug sutaupyti, jeigu parduotų šiuo metu naudojamą universitete mokslinę infrastruktūrą, kurios išlaikymas suryja didelę biudžeto dalį: Gyvybės mokslų centrą, Mokslinės komunikacijos ir informacijos centrą ir t. t. Kokią įtaką tai turėtų universiteto pasiekimams studijų ir mokslo srityje, galima nesunkiai numanyti... Ar pabrėždamas išlaidų mažinimą ūkiui, administracijai ir infrastruktūrai, būtent tai ir turi omenyje Seimo narys Eugenijus Jovaiša? 

Lietuvoje dėstytojų ir tyrėjų algos vienos mažiausių ES. Ar vyksta „protų nutekėjimas“? Kuriose mokslo srityse tai labiausiai juntama?

Neturime konkrečios statistikos dėl krypčių, bet „protų nutekėjimas“ tikrai vyksta ir juntamas visose srityse. Kiekvieną pusmetį kiekviename fakultete sužinome apie dar vieną kolegą dėl ekonominių priežasčių išvykstantį dirbti į užsienio mokslo institucijas ar išeinantį dirbti į verslo sektorių. Ši išsivaikščiojimo nuotaika psichologiškai gniuždo visus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad darosi vis sunkiau į mokslo sferą pritraukti gabų jaunimą – karjera ir atlygio perspektyvos tikrai nėra viliojančios.

Jau ir anksčiau kalbėta apie tai, kad kai kurie dėstytojai imasi ir papildomų (net ir nekvalifikuotų) darbų. Kokia padėtis šiuo atžvilgiu yra jūsų aukštojoje mokykloje?

Apie papildomus darbus niekas daug nesigiria, bet tai paslaptis, kurią žino visi. Pagal tai, kaip atrodo dėstytojas, – nuolat neturintis laiko, balansuojantis ties fizinio ir psichologinio išsekimo riba, dažnai kažkur skubantis, nuolat nespėjantis, – nesunkiai galime numanyti, kad beveik visi yra priversti imtis vienokių ar kitokių, daugiau ar mažiau su jų mokslinių interesų sritimis susijusių papildomų darbų.

Kokį Seimo sprendimą jau galėtumėte laikyti savo laimėjimu?

Norint sustabdyti mokslo ir studijų sektoriaus nuosmukį Lietuvoje, būtina, kad dėstytojų ir mokslininkų atlyginimai dar 2018 metais didėtų ne mažiau kaip 50 proc. Be to, Vyriausybė ir Seimas prisiimtų įsipareigojimas juos žymiai didinti (bent dvigubai) per artimiausius dvejus metus, siekiant išspręsti neveiksmingos švietimo ir mokslo politikos sukeltą mokslo ir studijų krizę Lietuvoje.