Nicolas Prieto/Unsplash.com nuotr.

„Apsisprendimas turėti vaiką – esminis. Jis reiškia, kad tavo širdis amžinai vaikščios atskirai nuo kūno“ (E. Stone).

Ta akimirka, kai sužinojai, kad tavo vaikas rimtai serga, tave ištiko kaip žemės drebėjimas. Tu iškart supratai, kad jei Dievas apdovanojo tave motiniškumo genu, tai būtent šis genas padės viską ištverti. Adrenalinas tavo kūne pasirūpino, kad pirmomis dienomis po sunkios žinios kojos neštų tave, plaučiai nepamirštų, kaip kvėpuoti, o burna – kaip kalbėti. Atrodo, stebi viską iš šalies, lyg ši istorija būtų visai ne apie tave, o apie kažką kitą.

Jauti, kad kiti žmonės negali suprasti, kas vyksta. Jie sako: „Tu tik neverk.“ Bet tavo kūnas žino: ašarų reikia, kad išplautų tą gniužulą iš gerklės. Jie sako: „Nerodyk savo skausmo vaikui.“ Bet juk tavo skausmą vaikas pažįsta iš prisilietimo, nuo jo nieko negali nuslėpti. Jie nori paguosti žodžiais: „Viskas bus gerai.“ Bet iš kur jie gali žinoti? Juk ir šios diagnozės niekas nesitikėjo išgirsti.

Dabar tu pažinai baimę. Pagalvojai apie tai, apie ką negalima galvoti. Bet blogiausiam pasiruošti neįmanoma, tad ruoštis tiesiog neverta.

Džiaukis kiekviena ramia diena, kurią dangus dovanoja. Uostyk savo miegančio vaiko plaukus. Geriausias vaistas jam yra tavo pasitikėjimas, prisiglaudimas, buvimas kartu. Ir jei egzistuotų linijinė džiaugsmo įvertinimo skalė, visa širdimi džiaugtis verta vien dėl to, kad jis atsirado tavo gyvenime. O visa, ką turėsi padaryti dėl jo sveikatos, tu padarysi. Juk esi mama.