Kaizerio kareivis Lietuvoje: Ivero Henningseno laiškai ir piešiniai, sudarytojai Kaj Henningsen, Lars N. Henningsen, Martin Bo Nørregård, iš danų kalbos vertė Aurelija Bivainytė, serija I pasaulinis karas, Vilnius: Briedis, 2017, 296 p., iliustr. Dizaineris Simas Stonkus.

Per pastaruosius kelerius metus Lietuvos knygynų lentynose pasirodė ne vienas leidinys, susijęs su įvairių kariškių atsiminimais, dienoraščiais ir įspūdžiais, subrandintais žygiuojant dabartinės Lietuvos teritorijoje, kartu su Grand Armée (Napoleono armijos seržanto Burgonės atsiminimai, 2002), ar kariaujant Pirmąjį arba Antrąjį pasaulinį karą. Kalbėdami apie XX a. turime pasakyti, kad ši memuarinė medžiaga dažniausiai susijusi su Vokietijos kariuomenės atstovų potyriais, pradedant Bruno Sutkaus Snaiperiu (2002) ir baigiant Armino Scheiderbauerio Mano jaunystės nuotykiai, arba Vokiečių pėstininkas Rusijoje 1941–1947 m. (2015). Apskritai naujausia verstinė (o ir sava) karinė istorinė lektūra, memuarų ir dienoraščių pavidalu, galėtų užpildyti jau ne pačią trumpiausią lentyną. Šio žanro knygynėlio atsiradimą Lietuvoje jau yra įvertinęs Paulius Jakucevičius („Karas arba tai, ko nepažįstame“, in: Knygų aidai, 2011, Nr. 1), o akademiniu kampu vokiečių karių impresijas apie Lietuvos žemę 1915 ir 1941 m. yra lyginęs vokiečių istorikas Joachimas Tauberis („The View from the Top: German Soldiers and Lithuania in the Two World Wars“, in: Forgotten Pages in Baltic History: Diversity and Inclusion, Amsterdam: Brill Academic Publishers, 2011). Jis, nežiūrint skirtingų lietuvių istoriografinių vertinimų bei kolektyvinės atminties pozicijų abiejų karų vokiečių kariuomenių atžvilgiu, konstatavo, kad patiems vokiečiams įžengimas į lietuviškas teritorijas, kuris sutapo su jų pirmomis karo Rytų fronto fazėmis, abiem atvejais tebuvo tas pats susidūrimas su savotiškais laukiniais rytais.

Knygoje Kaizerio kareivis Lietuvoje sudėta didelė dalis Ivero Henningseno, dano iš Šiaurės Šlėzvigo, laiškų ir piešinių, kuriuos jis sukūrė tarnaudamas sanitaru Rytų fronte 1915 m.

Iš informacinių-reklaminių pranešimų spaudoje, knygos pavadinimo ir jos apipavidalinimo turėtume suprasti, kad ši knyga kalba apie karą, karius ir Lietuvą. Tačiau taip nėra. Be to, glumina ir knygos formatas, iš pirmo žvilgsnio sufleruojantis, kad tai nuotraukų ir piešinių, o gal net ir kelionių, rekonstrukcinės ekspedicijos albumas. Knygoje yra šiek tiek tekstinės painiavos, nes vizualiai maišosi puslapiuose pateikiami istoriniai komentarai ir publikuojama epistolinė medžiaga. Leidinio sudarytojai, remdamiesi gana paprastais kriterijais iš viso rašytinio ir pieštinio Ivero Henningseno palikimo (keli šimtai laiškų, dienoraščių ištraukų bei piešinių ir atvirukų), į leidinį sudėjo ne visą kario palikimą, todėl matyti, kad kruopštesnis tekstologinis įdirbis šiai knygai būtų suteikęs daugiau memuarinio solidumo. Atrinktą autentišką tekstą ir publikuotus piešinius sustiprina ne tik istoriniai komentarai, bet ir asociatyvios Pirmojo pasaulinio karo nuotraukos, tačiau dalis jų niekaip nesusijusios su Lietuva ir Henningsenu, todėl yra perteklinės ir galbūt užimančios sudarytojų neatrinktos autentiškos medžiagos publikavimui skirtą vietą.

Tad apie ką ši knyga, jei ne apie karą, karius ir Lietuvą? Gali nuskambėti keistai, bet pirmiausia memua­rinė medžiaga liudija apie nepaprastus pagyvenusio kario jausmus žmonai ir santykį su savo šeima. Karas tėra tik pasikeitusi aplinkybė, kuri glaudų ryšį su savo artimaisiais perteikia kitomis formomis. Henningsenas iš fronto savo mylimajai (o ir vaikams ar net uošviui) rašė daugybę laiškų, ne tik atpasakodamas nuotykius ir rūpesčius, bet ir nuolatos teiraudamasis apie savo artimuosius, jų džiaugsmus, savijautą ir kasdienio gyvenimo smulkmenas. Kiekvienas laiškas žmonai liudija jų artimą ir glaudų ryšį, kuris išsprūsta įvairiomis, kartais net intymiomis malonybėmis ir detalėmis. Karas čia – tiesiog kita santykių būsena, kuri keičia aplinką ir atstumus, bet ne jausmus. Tai įdomus pasakojimas apie vieną šeimą: vyrą fronte ir žmoną su trimis mažamečiais sūnumis namuose. Todėl pastabiam skaitytojui verčiant publikuotų laiškų puslapius veriasi dvi perspektyvos – ne tik vokiečių kariuomenės kasdieniai rūpesčiai, bet ir kiek subtilesnė eilinės Danijoje gyvenančios šeimos istorija. Ir tai visiškai nenuostabu, nes pagrindinis kaizerio armijos sanitaro rašytų laiškų adresatas yra ne karo tyrinėtojai ateityje, o mylima žmona Ingeborga rašymo metu, laiškuose meiliai vadinama „Paukštele“.

Knygoje nerasime dažnai skaitiniams apie karą būdingų perdėm gilių apmąstymų apie ginkluotų konfliktų prasmę ar juo labiau beprasmybę. Henningsenas laiškuose artimųjų nevargina fronto filosofijomis – karys tiesiog tiki Hindenburgu, Kaizeriu ir vokiečių gink­lo bei civilizacijos pranašumu ir nori kuo greičiau grįžti pas savo šeimą. Apskritai jo požiūris į konfliktą gana realistiškas, Henningsenui darbas fronte nėra itin malonus užsiėmimas, tačiau savo veiklą jis traktuoja kaip elementarią pareigą, kurią privalo atlikti – keliasdešimtyje laiškų nerasime nei perdėm militaristinės, nei naiviai pacifistinės ar nihilistinės nuotaikos, apraizgančios daugelį tokio žanro kūrinių. Karas čia vis dar turi seną-gerą tikslą – aktyviomis priemonėmis pratęsti valstybės politiką, pasiekti pergalę ir taiką savo šaliai.

Lietuvos skaitytojus ši knyga pirmiausia domina dėl kaizerio kario impresijų ir nuotykių, nutikusių Lietuvoje. Ką pamatė ir ką patyrė danas, tarnaujantis Reichsvere 1915 m. Lietuvoje? Ieškant atsakymų į šį klausimą, galima ir kiek nusivilti – knygoje Lietuva ir lietuviai nėra suvokiami kaip atskiras nacionalinis, kultūrinis, juo labiau politinis objektas. Visa šalis – tai tik Rusijos imperijos pasienio kraštas, karo zona, o jos gyventojai – rusai (panžos) ir žydai. Lietuva, kiek gebame rekonstruoti jos vaizdą pagal Henningseno plunksną, – tai skurdus, purvinas ir kiek dvokiantis kraštas, išsiskiriantis tik dvarų turtais, vyrų tinginyste ir moterų darbštumu. Nors knyga jokio tikro kvapo, išskyrus spaudos dažų, neskleidžia, tačiau kartu su kaizerio sanitaru pasisukioję po Augustavo, Marijampolės, Raseinių ar Zarasų apylinkų gyventojų trobas galime ne tik nemaloniai nustebti, bet ir pajusti besismelkiantį bei kartkartėmis žiaukčiojimą iššaukiantį šimtmečio kvapą. Žinoma, kaizerio armijos sanitaro kiek užriestos nosies santykį su aplinka formuoja ne tik įgimta fiziologija ir lietuviškas dvokas, bet ir pati XX a. pirmos pusės germaniškos civilizacijos aukštybė (savigyra) bei kolonijinių varžybų mados išugdyta uoslė. Be to, kartais stebina ir paties sanitaro nesusivokimas vertinant aplinką. Kaip ir savo piešiniuose, taip ir aprašymuose Henningsenas pateikia su perspektyva prasilenkiančius peizažus: vieno nuo kito neskiria įvairių konfesijų maldos namų, jų dvasininkų, veikiausiai nesupranta kokiomis kalbomis šneka skirtingos „laukinių Rytų“ teritorijų tautinės grupės, neadekvačiai vertina atskirų miestų ir miestelių populiacijos dydžius (jo manymu, Troškūnuose galėjo gyventi apie 20 000 gyventojų). Tačiau prie tokių geografinių ar kultūrinių nesusipratimų pridėjus net ir galimą išankstinį norą už rytinių Vokietijos imperijos sienos ribų nematyti nei civilizacijos, nei kultūros, tai nepaneigs kartais šokiruojančio skurdaus lietuviškų žemių vaizdo. Tiesa, neturėtume kelti pernelyg didelių akademinių pažinimo standartų vokiečių armijos kariui, žinodami, kad pagrindinis šios knygos herojus yra 1874 m. gimęs paprastas amatininkas iš Šiaurės Šlėzvigo, be to, į Rytus atvykęs ne krašto pažinimo ir atostogų reikalais.

Daugelį skaitytojų taip pat gali nustebinti ne aprašomos karo apimtos šalies skurdo peizažai (fronto linijomis toli gražu negalima paaiškinti visos netvarkos), o laiškuose pabirusių žinių apie Lietuvos miestų ir kaimų gyventojus smarkus disonansas su mūsų populiariąja etnografine savimone, kurioje neretai XX a. pradžia (kaip ir visi laikai iki tol) yra savotiškas ir sunkiai chronologiškai apibrėžiamas aukso amžius – žilos, gražios, dorovingos ir Rumšiškių tipo sodybomis nusėtos senovės pavyzdys. Skaitytojas Henningseno laiškų pagalba vis nusikeldamas į 1915 m. gali skaudžiai pajusti, kad šlovingosios Hindenburgo armijos sanitaras kartu su savo kovos draugais griauna ne tik tuometinę Rusijos imperiją, bet ir šiandienę, mediniais šaukštais paremtą, gražios lietuviškos praeities iliuziją. Vokiečiams Lietuvoje pavojai tykojo ne tik dėl gausios ir kartais desperatiškai besipriešinančios rusų kariuomenės, bet ir dėl nejaukios kasdienybės – utėlių, purvo klampynių, amžiais nevėdintų trobų, nesiprausiančių ir bet kur besituštinančių vietinių gyventojų. Kaizerio sanitaras ne kartą atkreipė dėmesį (kartu savo laiškuose konsultuodamas žmoną dėl vonios kambario įrengimo), kad Rusijos imperijos pakraščio gyventojų supratimas apie plačiosios higienos reikalus buvo itin prastas. Tokie sanitariniai šedevrai kaip lauko tualetai, kuriuos šiandien bandome įveikti pasitelkdami net europines investicijas, to meto Rusijos imperijos pakraščių teritorijose buvo sunkiai įtvirtinama civilizacinė oazė, kurią vokiečių armija kai kur diegė net ir ginklo pagalba.

Nekvepia Henningseno laiškuose ir jokiu Lietuvos nepriklausomybės priešaušriu, todėl verčiant vieną laišką po kito kaskart verta susimastyti ir apie tai, kad Vasario 16-oji buvo ne tik ilgų ir tikslingų politinių pastangų rezultatas ar tam tikros tautinio atgimimo epochos produktas, bet ir sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių išdava, puikiai išnaudotos akimirkos viražas. Be to, modernaus valstybingumo šimtmečio išvakarėse skaitydami dano Henningseno rašytus laiškus, galime prisiminti ir visus vėlesnius (iki šiol besitęsiančius) simbolinius Lietuvos ekonominės raidos pa(si)-lyginimus su Danija, kurie, žvelgiant iš 1915 m. perspektyvos, verčia net šiandien kiek parausti, susiimti ir galutinai atsisveikinti su tam tikrais amžiaus senumo reliktais.

Naujasis židinys