Seth Doyle/Unsplash.com nuotr.

Mūsų smegenų vingiuose darniai gyvuoja maždaug 86 mlrd. nervinių ląstelių, kurios, bendraudamos per trilijonus sinapsių, bendromis pastangomis siekia įgyvendinti vieną unikaliausių gyvam organizmui būdingų gebėjimų – pamiršti. Apie tai, kodėl tam tikrus dalykus pamiršdami galime tik džiaugtis, – neurologijos profesoriaus ir knygų autoriaus Richardo E. Cytowico straipsnis portale psychologytoday.com.

Žmogaus galvos smegenys – tai elgesio, homeostazės, asmenybės, vaizduotės ir proto epicentras. Jos gali pažinti skaičius ir skaičiuoti, įsiminti receptą ir leisti mums pagaminti patiekalą, atskirti, kurios rūšys vietinės, o kurios – ne. Visa tai užima nemažai atminties.

Įsiminimas ir užmiršimas – du skirtingi procesai

Kiek informacijos gali aprėpti žmogaus atmintis, kol kas tiksliai nežinoma, tačiau drąsiai galima teigti, kad mūsų smegenų pajėgumo toli gražu neišsemtų nei į 19 mln. Kongreso bibliotekoje laikomų leidinių suguldyta informacija, nei televizoriaus žiūrėjimas 300 metų iš eilės. Milžiniškas kiekis informacijos į mūsų smegenis patenka, yra užšifruojamas, o vėliau atgaminamas neuronų tinkluose vykstant sudėtingoms cheminėms ir elektrinėms reakcijoms. Čia susiformuojantys ir įsitvirtinantys ryšiai yra būtent tai, iš ko susikuria atmintis.

Dar visai neseniai vyravo įsitikinimas, kad kažko užmiršimas – tai šio proceso nesėkmė, klaida, tačiau nauji tyrimai rodo, kad gebėjimas užmiršti yra smegenų apsauginė funkcija, neleidžianti joms patirti pernelyg didelio krūvio. Esama duomenų, įrodančių, kad užmiršimas – tai ne atminties sutrikimas, o atskiras ir su tuo nesusijęs procesas. Dirbtinai susilpninus sinapses, kuriose užkoduoti seni prisiminimai, atsiranda galimybė juos pakeisti naujais. Suprantama, dėl to mums tampa sunkiau atkurti senąją atmintį, tačiau kartu įgyjame galimybę sprendimus priimti pasinaudodami naujausia ir aktualiausia informacija.

Kitaip tariant, rašo R. E. Cytowicas, jei pamiršome, kur pasidėjome raktus, vadinasi, smegenyse vyksta labai svarbus procesas, didinantis mūsų nuovokumą. Kai prieš priimdami sprendimą stengiamės viską gerai apgalvoti ir pasverti, mūsų smegenys mums nuolat meta prieštaringus atsiminimus. Vakar ryte raktus pasidėjote ant lentynos, užvakar vakare pasikabinote juos prie durų, o dar kiek anksčiau palikote striukės kišenėje. Daugybės skirtingų praeities scenarijų filtravimas neduoda jokios naudos, jei raktai guli virtuvėje ant stalo. Kuo būsime nuovokesni, tuo greičiau gebėsime priimti teisingą sprendimą. Kad tai taptų įmanoma, sinapses reikia „praretinti“, t. y. kai ką iš atminties ištrinti.

Pravartu susitvarkyti lentynėles

Smegenys veikia greičiau už bet kokį superkompiuterį. Nuo kompiuterių iš esmės skiriamės ne tuo, kad gebame įsiminti, kas 1999-aisiais tapo „Pasaulio serijos“ nugalėtojais ar kas rašė knygas apie Nensę Driu. Svarbiausias skirtumas yra tai, kad gebame įsivaizduoti priemonę, kuri galėtų tai padaryti už mus. Prietaisas, kuriame skaitote šį tekstą, yra mūsų pačių sukurta priemonė. Ji naudinga tuo, kad talpina daugybę faktų – tokią daugybę, kurią atlaikyti mums patiems būtų be galo sunku. Šį prietaisą, kuris dabar yra priešais jus, kūrė ištisos pačių protingiausių inžinierių kartos. Įsiminti šiam darbui reikalingą programavimo kalbą ir atlikti visą sudėtingą matematiką jie sugebėjo tik dėl to, kad kai kuriuos dalykus užmiršo.

„Pasaulio seriją“ 1999-aisiais laimėjo „The New York Yankees“, o istorijos apie Nensę Driu, kurias metų metus kūrė įvairūs autoriai, pasirašytos Carolyn Keene vardu. Buvo laikas, kai ši informacija buvo labai svarbi. Tačiau dabar kur kas svarbiau yra prisiminti, ką tos rungtynės leido mums suprasti ir ko Nensės Driu istorijos mus pamokė, ir šiuos prisiminimus pritaikyti naujose situacijose. Iš atminties ištrynę nereikšmingas praeities detales, galėtume geriau susikoncentruoti į dabartinį varžybų sezoną ir laisviau pasinerti į dabar skaitomas knygas. Tai taip pat leistų prisiminti, kur padėti raktai.

Kaip lavinti atmintį?

Žinoma, jei į susitikimą jau vėluojate, o raktų vis dar nėra, mintis apie smegenų lentynėlių susitvarkymą niekuo nebegelbės. Tad kaip prisiminti dalykus tada, kai to reikia?

Faktus į atmintį susidedame juos užšifruodami. R. E. Cytowico teigimu, tai santykinai paprasta: kuo dažniau dalykus įsimename, tuo lengviau juos paskui prireikus atgaminti. Taip lavinama ir procedūrinė atmintis (ką mes žinome), ir deklaratyvioji atmintis (kaip kas daroma). Būtent todėl socialinių ryšių plėtojimo ekspertai pataria pakartoti žmogaus vardą, kai jis prisistato: „Malonu susipažinti, Ričardai“. Tokiu būdu Ričardo vardą pasidedame į ilgalaikę atmintį. Panašiai galime lavinti ir daugelį kitų įgūdžių – kuo dažniau vartosime kalbą, kurią norime išmokti, ar mušinėsime teniso kamuoliuką, tuo labiau mūsų gebėjimai tobulės.

Kas dar galėtų padėti? Atsakymas, autoriaus teigimu, nieko nenustebins: subalansuota ir saikinga mityba, fizinis aktyvumas ir visavertis miegas. Tinkamai maitindamiesi, suteikiame smegenims energijos, kurios jai labai reikia. Mankštindamiesi gaminame hormonus, kurie aktyvina ir kūną, ir smegenis. Miegodami leidžiame smegenims pailsėti ir „suvirškinti“ visą per dieną įsisavintą informaciją, kad vėliau prireikus jos leistų ją atkurti.

Tačiau jei kitą sykį raktelius nukišite taip, kad visos pastangos prisiminti, kur jie yra, pasirodys bergždžios, atminkite – smegenyse vyksta natūralus ir labai svarbus procesas, darantis jus nuovokesniu žmogumi.

lrt