Žurnale „Naujasis židinys-Aidai“ Nr 5. publikuota kard. Francesco Coccopalmerio knygos ištrauka, analizuojanti garsųjį „Amoris laetitia“ 8 skyrių. Siūlome susipažinti su pirmąja teksto dalimi.

*  *  *

2016 m. balandžio 4 d. Vatikano spaudos salėje buvo pristatytas popiežiaus Pranciškaus posinodinis apaštališkasis paraginimas Amoris Laetitia (vyskupams, kunigams ir diakonams, vienuoliams ir vienuolėms, susituokusiems krikščionims ir visiems Kristų tikintiems pasauliečiams apie meilę šeimoje; liet. vert. Bažnyčios žinios, 2016, Nr. 4–7).

Pats dokumentas, pabrėžtinai dedikuotas Gailestingumo jubiliejui (AL, 5), pirmiausia, žinoma, reflektavo dvejus metus rengto neeilinio Vyskupų Sinodo santuokos, šeimos ir šios sielovados klausimais (2014-10 – 2015-10) kraitį.

Ir pats jis susilaukė nepaprastai plačios ir turiningos recepcijos nuo Katalikų Bažnyčios hierarchų visame pasaulyje iki pasaulietinės žiniasklaidos komentarų (Lietuvoje antai bernardinai.lt per šiuos pusantrų metų būta 20 tekstų, vienaip ar kitaip komentuojančių AL). 

Tekstą iš italų kalbos (Francesco Card. Coccopalmerio, Il capitolo ottavo della esotazione apostolica postsinodale Amoris Laetitia, Vatican: Libreria Editrice Vaticana, 2017) vertė Jogilė Teresa Ramonaitė.

Šiame tekste AL skyrelių citatos pateikiamos pagal Bažnyčios žiniose (Nr. 7/433) publikuotą vertimą, tačiau kai kuriose vietose, į kurias autorius gilinasi išsamiau, pateikiamas originalui artimesnis vertimas. Tekste tai pažymima [*].

Į pagalbą skaitytojui

Posinodinio apaštališkojo paraginimo Amoris Laetitia 8 skyrius pavadintas reikšmingai: „Lydėti, įžvelgti ir įtraukti silpnumą“. Ši dokumento dalis nėra labai plati, nes ją sudaro tik dvidešimt du skyreliai, Nr. 291–312, bet ji labai sudėtinga ir todėl kelia nemenkų analizės ir supratimo sunkumų. Prie to dar reikia pridėti tam tikrą neorganiškumą, t. y. aptariamos temos ne visur išdėstytos tvarkingai.

Dėl turinio ir dėl formos šis skyrius buvo įvertintas iš dalies nepalankiai ar bent nuosaikiai. Dėl šios priežasties jis buvo tam tikra prasme atidėtas į šalį, nedaug nagrinėjamas ir todėl ne taip atidžiai ir analitiškai aiškinamas. Tad čia ir bus siekiama nuodugniai apsvarstyti ypač svarbų 8 sk. tekstą, stengiantis apčiuopti jo turiningą doktrininę ir sielovadinę žinią.

Vis dėlto manau, kad būtų naudinga pradėti ne nuo teorinio apmąstymo, o nuo paties teksto skaitymo. Viena vertus, tai mums leis teoriškai apmąstyti įvairias dokumento vietas, kita vertus – tiesiogiai pažinti ir dėl to skonėtis paties dokumento originaliu tekstu.

Taigi tekstas bus skaitomas su palydėjimu, ne sekant 8 sk. skyrelių numeracija, o pagal toliau išvardijamų temų seką. Perpratus skyriaus fragmentus pagal temų logiką, turėtų būti lengviau skaityti juos ir suvokti jau iš eilės.

Atsižvelgiant į tai, man regis, naudinga išskirti ir įvardyti šešias temas:

1) Bažnyčios mokymo apie santuoką ir šeimą išdėstymas; 2) Bažnyčios sielovadinė pozicija žmonių, esančių nereguliariose situacijose, atžvilgiu; 3) skirtingų asmenų, gyvenančių skirtingose nereguliariose situacijose, subjektyvios ar sąžinės sąlygos ir su tuo susijusi galimybės leisti jiems priimti Atgailos ir Eucharistijos sakramentus problema; 4) santykis tarp doktrinos, bendros normos ir atskirų asmenų individualiose situacijose; 5) integracija arba asmenų, gyvenančių nereguliariose situacijose, dalyvavimas Bažnyčios gyvenime ir tarnystėse; 6) popiežiaus Pranciškaus asmens hermeneutika.

Bažnyčios mokymo apie santuoką ir šeimą išdėstymas

1.1. Man regis, mokymas išdėstytas visas ir aiškiai šioje vietoje:

Krikščioniškoji santuoka, atspindinti Kristaus ir jo Bažnyčios sąjungą, pilnatviškai įgyvendinama vyro ir moters, abipusiškai dovanojančių save išskirtine meile ir laisva ištikimybe, priklausančių vienas kitam iki mirties ir atsiveriančių gyvybės perdavimui, pašventintų sakramento, kuris suteikia jiems malonę būti namų Bažnyčia ir naujo gyvenimo raugu visuomenei, sąjungos. Kitos sąjungos formos iš pagrindų prieštarauja šiam idealui, tačiau kai kurios jį įgyvendina bent iš dalies ir analogiškai. Sinodo tėvai pareiškė, jog Bažnyčia teigiamai vertina konstruktyvius elementus tokiose situacijose, kurios dar neatitinka ar jau nebeatitinka jos mokymo apie santuoką (Relatio Synodi, 2014, 41–43; Relatio finalis, 2015, 70). (Nr. 292)

Akivaizdu, kad cituotame tekste visiškai aiškiai išdėstomi santuokos doktrinos elementai visiškai atitinka ir yra ištikimi Bažnyčios tradiciniam mokymui. Ypač galime pabrėžti teiginį apie neišardomumą, pasakomą veiksminga fraze: „priklauso vienas kitam iki mirties“. Doktrinos teiginys toliau patvirtinamas žodžiais: „Kitos sąjungos formos iš pagrindų prieštarauja šiam idealui, tačiau kai kurios jį įgyvendina bent iš dalies ir analogiškai“.

Baigiamoji teksto dalis pradeda tai, apie ką kalbėsime kitame skyriuje (plg. 2.2). Tačiau paminėtina, kad cituotas skirsnis yra ne sudurstytas iš dviejų citatų, o naujas, tiesiogiai Amoris Laetitia (AL) parašytas tekstas.

1.2. Po mokymo apie santuoką ir šeimą pristatymo seka sielovadinis susirūpinimas, ar jį suvokia daugelis jaunų žmonių:

Kita vertus, kelia nerimą tai, kad daugelis jaunų žmonių šiandien nepasitiki santuoka ir bendrai gyvena neapibrėžtam laikui atidėję santuokinį įsipareigojimą, o kiti prisiimtą įsipareigojimą nutraukia ir iškart pradeda naują. Tiems, kurie priklauso Bažnyčiai, „būtinas gailestingumo bei padrąsinimo kupinas pastoracinis dėmesys“ (Relatio Synodi, 2014, 26). (Nr. 293)

  1. Bažnyčios sielovadinė pozicija žmonių, esančių nereguliariose situacijose, atžvilgiu

Galime sakyti, kad AL siūlo du atspirties taškus: pakartotinai išreiškiant tvirtą valią likti ištikimiems Bažnyčios mokymui apie santuoką ir šeimą; Bažnyčios, ganytojų ir tikinčiųjų, žvilgsnis į nereguliarias sąjungas, ypač į civilines santuokas ar tik faktines sąjungas.

2.1. Tvirta valia likti ištikimiems Bažnyčios mokymui apie santuoką ir šeimą išreiškiama ne vienoje vietoje:

[P]o nesenos ištuokos sudaryta nauja sąjunga, kelianti vaikams ir visai šeimai skausmą bei sumaištį, arba situacija, kai asmuo pakartotinai nevykdo savo pareigų šeimai. Turėtų būti aišku, tai nėra Evangelijos santuokai ir šeimai siūlomas idealas. (Nr. 298)

Kadangi pačiame įstatyme nėra laipsniškumo (plg. Familiaris consortio, 34), tas įžvelgimas neskatins atmesti Bažnyčios siūlomų tiesos ir Evangelijos meilės reikalavimų. […] Tokios nuostatos pamatinės siekiant išvengti didelio pavojaus, keliamo klaidingų pranešimų. […] Kai sutiks ganytoją, gebantį suvokti iškilusių klausimų rimtumą, atsakingas ir diskretiškas asmuo, kuris neturi pretenzijų savo troškimus iškelti aukščiau nei Bažnyčios bendrasis gėris, išvengs tam tikrų įžvalgų, verčiančių manyti, kad Bažnyčia laikosi dvigubos moralės, pavojaus. (Nr. 300)

Norint tinkamai suprasti, kodėl tam tikromis vadinamosiomis „nereguliariomis“ situacijomis galima ir būtina ypatinga įžvalga, yra vienas dalykas, į kurį privalu atsižvelgti, kad niekada nekiltų mintis, jog siekiama sumažinti Evangelijos reikalavimus. (Nr. 301)

Norėdamas išvengti klaidingų aiškinimų, primenu, kad Bažnyčia niekaip negali atsisakyti pilnatviško santuokos idealo, Dievo plano visu jo didingumu. […] Drungnumas, bet kuri reliatyvizmo forma ar perdėtai jam rodoma pagarba jį siūlant rodytų ištikimybės Evangelijai stoką ir Bažnyčios meilės patiems jaunuoliams stygių. Suprasti ypatingas situacijas nereiškia pilnatviškesnio idealo šviesos slėpimo ar siūlymo mažiau, nei žmonėms siūlo Jėzus… (Nr. 307)

Galime perskaityti dar kartą ir atkreipti dėmesį į kai kuriuos pasakymus, kurie patvirtina visišką ištikimybę tradiciniam Bažnyčios mokymui: „šis įžvelgimas niekada negalės nepaisyti Bažnyčios siūlomų Evangelijos tiesos ir meilės reikalavimų [*]1, […] išvengs tam tikrų įžvalgų, verčiančių manyti, kad Bažnyčia laikosi dvigubos moralės, pavojaus“ (Nr. 300); „kad niekada nekiltų mintis, jog siekiama sumažinti Evangelijos reikalavimus“ (Nr. 301); „Bažnyčia niekaip negali atsisakyti pilnatviško santuokos idealo, Dievo plano […], bet kuri reliatyvizmo forma ar perdėtai jam rodoma pagarba jį siūlant rodytų ištikimybės Evangelijai stoką […] nereiškia pilnatviškesnio idealo šviesos slėpimo […] nei [žmonėms] siūlo Jėzus…“

Tai pasakymai, kuriems papildomų komentarų nereikia.

2.2. Bažnyčios, ganytojų ir tikinčiųjų žvilgsnis į nereguliarias sąjungas, ypač civilines santuokas ir tik faktines sąjungas. Pakaks paskaityti kai kurias ištraukas:

Sinodo tėvai taip pat apsvarstė ypatingą grynai civilinės santuokos ar – atsižvelgiant į skirtingumą – tiesiog bendro gyvenimo nesusituokus situaciją: „Jei santuoka pakankamai sutvirtinta viešuoju saitu ir paženklinta didelės meilės, atsakomybės už atžalas, gebėjimo įveikti sunkumus, tai šitai gali būti pagrindas lydėti ją kelyje į Santuokos sakramentą“ (Relatio Synodi, 2014, 27). […] „Ganytojams tenka pareiga ne tik skatinti krikščioniškąją santuoką, bet ir „skirti daugelio žmonių, nebegyvenančių šia tikrove, situacijas“, siekiant „užmegzti su tokiais žmonėmis dialogą ir jų gyvenime pabrėžti tuos elementus, kurie gali labiau atverti juos pilnatviškos santuokos Evangelijai“ (Relatio Synodi, 2014, 41). Pastoracijai privalu įžvelgti tai, „kas padėtų puoselėti evangelizaciją ir žmogiškąjį bei dvasinį augimą“ (ibid.). (Nr. 293)

Apsisprendimą sudaryti civilinę santuoką ar įvairiais atvejais tiesiog bendrai gyventi nesusituokus labai dažnai lemia ne išankstinis nusistatymas ar priešinimasis sakramentinei sąjungai, bet kultūrinės ar atsitiktinės situacijos“ (Relatio finalis, 2015, 71). Tokiais atvejais galima teigiamai vertinti meilės ženklus, kaip nors atspindinčius Dievo meilę (ibid.). […] „Kartu gyventi dažnai pasirenkama laikantis visuotinės mąstysenos, priešingos institucijoms bei galutiniams įsipareigojimams, tačiau taip pat ir tikintis egzistencinio saugumo (darbo ir stabilių pajamų). Galop faktinės sąjungos trečiose šalyse labai gausios ne todėl, kad atmetamos šeimos ir santuokos vertybės, bet pirmiausia dėl to, kad ten vedybos dėl visuomeninių priežasčių laikomos prabanga, tad į tokias faktines sąjungas žmones stumia materialinis vargas“ (Relatio Synodi, 2014, 42). Todėl „visų šių situacijų reikia imtis konstruktyviai mėginant paversti jas keliu į santuokos ir šeimos pilnatvę Evangelijos šviesoje. Priimti bei lydėti būtina kantriai ir jautriai“ (ibid., 43). Taip su samariete elgėsi Jėzus (plg. Jn 4, 1–26): savo žodžius nutaikė į jos jaučiamą tikros meilės troškimą, kad išlaisvintų ją iš visko, kas temdė jos gyvenimą, ir atvestų į pilnatvišką Evangelijos džiaugsmą. (Nr. 294)

Aptardami, kaip traktuoti įvairias vadinamąsias „nereguliarias“ situacijas, Sinodo tėvai pasiekė visuotinį sutarimą, [kurį palaikau *]: „Vykdydama vien civilinę santuoką sudariusių arba išsituokusių ir vėl susituokusių, arba tiesiog be santuokos kartu gyvenančių asmenų pastoraciją, Bažnyčia turi atskleisti malonės dieviškąją pedagogiką jų gyvenime ir padėti jiems suvokti Dievo plano pilnatvę“ (Relatio Synodi, 2014, 25) – tai visada įmanoma Šventosios Dvasios galia. (Nr. 297)

Man atrodo, kad pacituotos ištraukos perteikia svarbią išskirtinai sielovadinę žinią. Išties, esant nereguliarioms sąjungoms, antai civilinei santuokai ar faktinei sąjungai, ganytojai turi užimti teigiamą ir konstruktyvią poziciją, o tai, man regis, reiškia tris svarbias nuostatas.

Pirma, objektyviai ir ramiai, tai reiškia be išankstinių nuostatų, be skuboto vertinimo, atpažinti priežastį, lėmusią konkrečių tikinčiųjų pasirinkimą nesudaryti kanoninės santuokos, o kartu gyventi kitu būdu: ta priežastis ne visuomet (ar dažnai) yra kanoninės santuokos vertės neigimas, o koks nors atsitiktinumas, kaip antai darbo, taigi užtikrintų pajamų, stoka.

Antra, sielų ganytojo nuostata turi būti susilaikymas nuo staigaus nereguliarių sąjungų pasmerkimo ir pripažinimas, kad daugelyje jų esama teigiamų elementų, pavyzdžiui, stabilumas, užtikrintas ir viešuoju saitu, tikra meile partneriui ir vaikams, įsipareigojimu visuomenei ar Bažnyčiai.

Trečioji siūloma nuostata tikrai yra dialogas su šiomis poromis, o tai reiškia, kad sielų ganytojai neturi pasitenkinti nereguliaria situacija, bet turi veikti, kad tikintieji, kurie gyvena tokioje situacijoje, apmąstytų galimybę, išties apmąstytų grožį ir galimybę prieiti iki pilnavertės santuokos šventimo Bažnyčios požiūriu.

(Bus daugiau)

Naujasis židinys