unsplash.com nuotrauka

Nojaus (Noah) Haykal tikrasis vardas yra Abdulsattar Hassan Haykal. Jis į Norvegiją atvyko prieš kiek daugiau nei trejus metus, o Siriją paliko būdamas vos septyniolikos. Gimtojoje šalyje su broliu Amiru ir tėvais gyveno Tartuso mieste, netoli Libano sienos. Nojus yra įgijęs teisę nuolat gyventi Norvegijoje, o greitu metu planuoja siekti pilietybės. Nemažą dalį Europos apkeliavęs siras labiausiai norėtų atvykti į Lietuvą studijuoti finansų ar ekonomikos. Su juo Šiene, Norvegijoje, kalbėjosi Gediminas Šalkovskis.

Nojau, kodėl jūs palikote Siriją, ar šis sprendimas buvo priverstinis ar laisva valia?

Pabėgau iš Sirijos nuo karo. Baigęs vidurinę mokyklą buvau septyniolikos, o Sirijoje sulaukus tokių metų ir turint brolį privalu užsiregistruoti į kariuomenę ir jau po metų pradėti tarnybą. Likus trims mėnesiams iki pilnametystės, Sirijoje nebegali legaliai išvykti iš šalies, tad likus pusmečiui iki aštuoniolikos nusprendžiau palikti Siriją. Tiesiog neįsivaizdavau savęs, keliančio ranką prieš kitą žmogų, ypač prieš savo tautietį.

Lietuvoje karinė tarnyba trunka devynis mėnesius, o kiek Sirijoje?

Įprastai nuo 18 iki 24 mėnesių. Tačiau karo metu aiškios ribos nėra, pabaigęs oficialius mokymus, žmogus įrašomas į rezervą. Iki šiol nė vienas mano draugas negrįžo iš kariuomenės. Kai kurie vis dar kariauja, keli žuvo. Nemažai jų paliko oficialią kariuomenę ir prisijungė prie opozicijos, t. y. sukilėlių. 

Savo kelionę pradėjote Turkijoje, tiesa? Ar buvote gerai pasiruošęs kelionės pradžiai? Ar turėjote bent minimalių santaupų? Galbūt padėjo giminės ar pažįstami, gyvenantys Turkijoje ar Europoje?

Šeimai mano sprendimas buvo it iš giedro dangaus. Tėtis, suprasdamas situaciją, neprieštaravo ir nupirko man bilietus į Turkiją, ten skridau iš Libano. Problemų muitinėse nekilo, sakiau, kad keliauju atostogauti, niekas neprikibo, nes tai įprasta Sirijoje. Kelionės pradžioje su savimi turėjau maždaug 250 dolerių. Susikroviau viską, ką sugebėjau panešti, o tėtis dar pridėjo Turkijoje gyvenančių pažįstamų kontaktus. Jis man parūpino vertėjo darbą bei pasiūlė gyventi kartu. Vertėjavau iš anglų į arabų ir vice versa, tai truko maždaug penkis mėnesius, tačiau dėl mažo užmokesčio teko išeiti iš darbo. Pamenu, kad vieną vakarą valgiau cukraus kubelius, nes nieko kito nebuvo, pinigų užtekdavo tik nuomai.

Nojus su vaikystės bičiuliu Sirijoje. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Bandydamas susitaupyti persikėliau pas kitą pažįstamą. Kadangi neturėjau pinigų, paprašiau jį atleisti mane nuo vieno mėnesio nuomos mokesčio. Norėjau patekti į Bulgariją. Tai išgirdęs, jis liepė man išsikraustyti jau kitą dieną, visiškai be pinigų. Laimei, tėtis turėjo dar vieną draugą Stambule. Be jokio įspėjimo nuvykau į jo biurą, o jis nedvejodamas mane priėmė, elgėsi su manimi kaip su sūnumi, gyvenau pas jį dar penkis mėnesius. Jis nuolat bendraudavo su mano tėvu, o šis nenorėjo, kad aš vykčiau į Europą, nes tuo metu Sirijoje žmonės tikėjo, jog karas greitai pasibaigs. Tiki ir dabar.

Mano žiniomis, Turkijoje gyvena 1.5–2 mln. sirų. Visi jie tikėjo, kad karas netruks ilgai, deja, jie klydo. Žmonės nepalieka Turkijos ne todėl, kad negali rasti būdų, kaip patekti į Europą ar kitas pasaulio šalis. Jie ten gyvena, nes tiki, kad karas greit pasibaigs, o jie galės grįžti į tėvynę. Aš tuo nebetikiu jau seniai, bet vis dar viliuosi stebuklo.

Nojau, kaip atsidūrėte Norvegijoje? Ar galite papasakoti apie šią kelionę? Esu tikras, kad ji nebuvo lengva...

Prieš išvykdamas tikėjau Europos idėja, naujos pradžios idėja. Visiškai nemąsčiau apie socialines išmokas ar panašius dalykus, tiesiog ieškojau tinkamiausios vietos pradėti gyvenimą nuo nulio, norėjau susirasti darbą ir pradėti pildyti naują gyvenimo lapą. Nuolatos klausinėdavau tėčio draugo apie galimybes išvykti, jis žadėdavo padėti, tačiau mano tėčio prašymu taip niekad nieko ir nepadarė.

Vaikystės draugo, gyvenančio ir besimokančio Graikijoje, paprašiau gauti man padirbtus graikiškus dokumentus. Internete radau informacijos, kad su Graikijos piliečio tapatybės kortele galima laisvai judėti iš ir į Turkiją – tobulas variantas. Per dešimt dienų dokumentus gavau paštu, jie kainavo apie 200 eurų. Graikijoje gyvenantis draugas juos pirko iš policijos pareigūno, dokumente buvo įklijuota mano nuotrauka, tačiau vardas buvo netikras.

Dar sykį pakalbėjau su tėčio draugu, ir jis galiausiai sutiko man padėti. Po kelių dienų jau turėjau bilietus į Barseloną. Atvykus į oro uostą viskas ėjosi kaip per sviestą, pirmąjį patikrinimą perėjau be jokių problemų ar trikdžių. Nemalonumai prasidėjo prie lėktuvo vartų. Oro uosto darbuotoja, pamačiusi mano graikiškus dokumentus, pradėjo juoktis. Klausinėjo, ar neturiu kitų dokumentų ar bent graikiškos kreditinės kortelės. Galiausiai ji išėjo pasišnekėti su kitais darbuotojais, mačiau, kaip prieš mane užsiveria lėktuvo vartai, ir tikėjausi blogiausio. Paskutinę sekundę ji grįžo ir pasakė, kad galiu skristi, jei ji būtų grįžusi sekunde vėliau – būčiau nespėjęs į lėktuvą. Man pasisekė, negalėjau tvardyti ašarų.

Iš Barselonos turėjau autobusu vykti į Paryžių, kur žadėjo laukti draugas, gyvenantis Vokietijoje. Nežinau, kodėl ir kaip, bet praleidau tą autobusą. Labai pykau ant savęs, tačiau ilgai negalvojęs įsėdau į kitą autobusą Marselio kryptimi. Ten nuvykęs pradėjau panikuoti, nes turėjau tik 40 eurų. Puikiai prisimenu panikos kupiną dieną: buvo sekmadienis, niekas nedirbo, o aš nebežinojau ką daryti, griebiausi šiaudo – paskambinau Turkijoje gyvenančiam tėčio draugui, kuris darsyk sutiko man padėti. Jis paklausė, į kokią Europos šalį noriu vykti, tačiau aš nežinojau. Išplūstas necenzūriniais žodžiais atsitiktinai pasakiau, kad noriu į Norvegiją.

Ar sunku buvo susigyventi su Norvegijos kultūra? Ar padėjo šios šalies valdžia?  

Atvykęs į Oslo oro uostą pirmiausia pasitikrinau kišenes. Prieš pasiduodamas policijai norėjau pamatyti miestą ir už likusius pinigus pavalgyti. Turėjau apie dešimt eurų, tad paklausiau atsitiktinio praeivio, kiek Osle kainuoja pietūs, jis atsakė, kad vidutiniškai apie 14 eurų. Tad iš karto besijuokdamas patraukiau į policijos būstinę. Juokiausi, nes pagaliau pradėjau tikėti, kad mano tikslas yra ranka pasiekiamas ir svajonė gali išsipildyti. Atvykęs pas pareigūnus pasakiau esąs iš Sirijos ir paprašiau suteikti man politinį prieglobstį.  

Nojus pabėgėlių stovykloje. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Nuo to momento prasidėjo įvairiausi patikrinimai medicinos įstaigose. Po kelių dienų mane išsiuntė į pabėgėlių stovyklą. Galiausiai atsidūriau Šieno mieste, čia gyvenu ir dabar. Esu gabus kalboms, tad pagal sutrumpintą programą išlaikiau Norvegų kalbos egzaminus. Su kitais pabėgėliais gyvenau apie pusantrų metų. Norvegijoje Sirijos pabėgėliams suteikiama didelė pagalba – pašalpos, padedama susirasti būstą ir t. t.

Įsikūręs naujajame bute įsidarbinau ispanų restorano virtuvėje ir padavėju kitame restorane. Tuo pat metu pradėjau mokytis Norvegijos vidurinėje mokykloje, nes čia negalioja Sirijos vidurinės atestatas, tiesą pasakius, aš jo net neturiu, tad negaliu mokytis universitete. Man liko pusantrų metų mokytis, sunku nėra, nes daugumą informacijos esu jau girdėjęs.

Atvykęs į Norvegiją nutariau, kad man pasisekė. Aš buvau pabėgėlis, vis dar esu, todėl puikiai supratau, kad viską turiu užsitarnauti sunkiu darbu. Aš čia neieškau sirų draugų, neieškau pramogų, tiesiog gavau galimybę pradėti viską iš naujo, tuo ir naudojuosi. Negaliu sakyti, kad buvo labai sunku. Buvau pasiruošęs blogiausiam, todėl niekas išties nenustebino.

Jūsų istorija yra pilna netikėtumų ir nuotykių. Vieni jų atrodo gana linksmai, kiti — niūrus. Ar galėtumėt papasakoti apie labiausiai įstrigusį įvykį kelionės metu? Galbūt sunkiausią išgyvenimą?

Prieš išvykstant iš Sirijos mane kelioms dienoms uždarė į kalėjimą, ten ėmė mano piršto antspaudus. Vienas iš policijos pareigūnų šios procedūros metu man sulaužė pirštą. Ir tai padarė tyčia, nors aš visiškai niekuo nenusikaltau. Dar sykį buvau sulaikytas Airijoje, tuomet jau turėjau oficialų leidimą gyventi Norvegijoje, tačiau Airijos pareigūnai netikėjo dokumentų tikrumu, tad kelias dienas teko praleisti kalėjime.

Tačiau tai niekis, palyginti su mano brolio Amiro istorija. Jį sulaikė Sirijos pareigūnai neva už įskilusį asmens tapatybės dokumentą. Kalėjime praleido kelis mėnesius. Ten iš jo tyčiojosi, kankino. Policininkai jam išrovę barzdą, žymekliu užrašė nešvankių žodžių ant krūtinės, bet baisiausia – jį plakė rimbu. Sunku prisiminti jo grįžimo namo dieną. Mačiau, kad jam sunku net atsisėsti, bet jis bandė neišsiduoti. Tėvui išvykus iš namų, jis parodė man savo nugarą, iki dabar ten yra didžiuliai randai, o tą dieną jo nugara buvo kruvina. Pamatęs tokį vaizdą iškart puoliau į ašaras, o broliui reikėjo daug laiko, kad atsigautų nuo tokio baisaus išgyvenimo.

Mus pasiekia naujienos, kad Sirijos konflikte dalyvauja daugybė žaidėjų, tarp jų ir tokios užsienio valstybės kaip JAV, Rusija, Turkija ar Kataras. Ką apie tai manote jūs?

Aš manau, kad kitos valstybės bando išnaudoti šią tragišką situaciją savo naudai. Jos Sirijoje veikia siekdamos savų interesų, o ne dėl taikos. Niekam nerūpi, kas išties dedasi Sirijoje, jiems rūpi savos valstybės ir jų ekonomikos, dujos, nafta ir t. t. Greičiausiai viskas baigsis panašiai kaip Irake. Šalis jau dabar yra susiskaldžiusi į daugelį dalių, kontroliuojančiųjų grupių. O žmonės vis dar engiami ir žudomi.

Ar matote nors menkiausių galimybių grįžti į Siriją?

Šiuo metu tokių galimybių tikrai nėra. Žinoma, norėčiau grįžti, tačiau tik vieną vienintelį kartą. Norėčiau pažiūrėti, kur palaidoti mano tėtis ir močiutė, aplankyti mamą. Kitų priežasčių grįžti nematau.

Galbūt galėtumėt palyginti skirtingas Norvegijos ir Sirijos kultūras?

Vienas iš esminių skirtumų yra požiūris į laisvę. Tai, ką Europa vadina žodžio laisve. Čia tu gali kalbėti, ką nori ir kada nori, Sirijoje to daryti tikrai negalima. Sienos ten turi ausis, tad niekuomet nesi tikras, kas išgirs tave kalbant, o ypač reikia saugotis diskutuojant apie vyriausybę ar prezidentą. Gyvenimo būdas Norvegijoje nelabai skiriasi nuo gyvenimo Sirijoje. Žinoma, tai nėra identiški dalykai, bet tikrai panašūs. Sakyčiau, kad Sirija yra labiau tradicionalistinė valstybė. Sirai labiau laikosi islamo, nei norvegai krikščionybės tiesų.

Ką manote apie Europos propaguojamą liberalų gyvenimo būdą? Ar čia jaučiatės laisvas?

Noah Haykal Norvegijoje. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Europa yra tikrai liberali, bet darbai kalba garsiau už žodžius. Kartais aš pastebiu žodžiams priešingus darbus. Dabar Europa yra pokyčių būsenos, daug senų žmonių yra konservatyvesni nei jaunimas. Jaučiuosi laisvesnis, nes manęs niekas nepersekioja. Tačiau mano žodis turėjo didesnę reikšmę Sirijoje, aš kalbėjau ir reiškiau savo nuomonę daugiau, nei gyvendamas čia.

Mano nuomone, Norvegijos laisvė yra truputį netikra. Pavyzdžiui, užsienio reikalų ministrė nuolat pabrėžia laisvės svarbą, tačiau nepritaria imigracijai. Vyriausybė, ko gero, bijo naujos islamo bangos. Žmonės bijo ir tą galima jausti. Eidamas gatve nuolat susilaukiu įtarių žvilgsnių, nes neatrodau kaip skandinavas.  

Ar pastebėjote, kad norint būti laisvam Europoje privaloma būti liberalu? Tikintieji ar kitokios minties rėmėjai yra smarkiai kritikuojami.

Taip, žinoma pastebėjau. Mūsų karta yra auginama laisvės idėjomis, o jei esi kitoks – tampi laisvės priešu. Nemanau, kad gali būti visiškai laisvas, jei pirmiausia tau reikia priimti tam tikrą idėjų paketą.

Koks jūsų santykis su religija?

Sirijoje buvau auklėjamas pagal islamo tiesas, tačiau augdamas pradėjau abejoti islamu, o žmonės mane vadino ateistu. Retsykiais apsilankydavau pamaldose, nuolat užduodavau sau klausimų, susijusių su religija, pradėjau daug domėtis ir skaityti apie skirtingus tikėjimus. Galiausiai priėjau prie išvados, kad Dievas yra vienas visiems ir duoda mums išbandymą, kurį turime įveikti, nesiskaldydami į skirtingas religijas ir gyvendami taikiai. Aš gerbiu visas religijas, vakarais dažnai meldžiuosi. Meldžiuosi vienam – pasaulio Dievui. Ko gero, mane galima vadinti laisva siela, kad ir kaip naiviai tai skambėtų.

Ar turite konkrečių planų ateičiai, jei taip, tai kokių ir kodėl?

Mano planai gana paprasti. Pirmiausia privalau pabaigti vidurinę mokyklą Norvegijoje. Planavau studijuoti Vokietijoje, todėl mokausi vokiečių kalbos. Visgi mano pasirinkimą gali pakeisti keli atsitiktinai sutikti žmonės, todėl neatmetu galimybės vykti studijuoti į kitą šalį. Spėjau apkeliauti nemažą dalį Europos, teko apsilankyti ir Lietuvoje. Ten sutikau gausybę nuoširdžių ir gerų žmonių, tad šią akimirką labiausiai norėčiau gyventi Lietuvoje, ten studijuoti ekonomiką ar finansus.