Bernardinai.lt nuotr.

Panašu, kad paminklo Lukiškių aikštėje istorija dar taip greitai nesibaigs. Taip manyti verčia kelios priežastys. Pirma, naujausią kozirį kovoje išmetė paveldosaugininkai, kurie pareiškė, kad Lukiškių aikštė privalo būti lygi. Suprask, aikštės lygumas yra vertingoji savybė. Tarsi viso to nebuvo galima pranešti dar prieš paskelbiant konkursą ar jam jau vykstant. Dabar ironiškai galima klausti, kad galbūt kur nors biurokratų stalčiuose slypi ir dokumentai, nurodantys, kad lygumas yra ir Šventaragio slėnio vertingoji savybė. Dėl to ir galima ramiai žvelgti, kaip pamažu slenka Gedimino kalnas, o grėsmė kyla ir bokštui. Bus lygu, bus vertinga.

Antra, akivaizdu, kad visos kovos dėl to, koks paminklas stovės Lukiškių aikštėje, ne sutelkė visuomenę, o ją suskaldė. Man visa tai labai priminė situaciją, kai tam tikra grupė piliečių palaiko projektą X ir jo pergalės atveju skuba džiaugtis, kad štai priimtas tautos sprendimas, kad tauta rodo brandos ženklus. Tačiau projekto X pralaimėjimo atveju jau puolama skųstis, kad balsavusieji neteisingai yra mankurtai, nesusipratėliai, atsilikėliai, išdavikai ir pan. Suprask, jokie jie ne tauta, tik nesusipratėlių, kuriuos reikia paauklėti, dauguma. Tad žinokite, kad tai, ar jūs, pilieti, esate tautos dalis, ar ne, priklauso nuo to, ar sutinkate pūsti pagal dūdelę tų, kurie nežinia kodėl nusprendė monopolizuoti teisę apibrėžti tautą.

Kadangi, kaip jau minėjau, panašu, kad kovos dėl paminklo Lukiškių aikštėje dar nėra baigtos, tai vėluodamas pasiūlysiu ir savo idėją paminklui. Juolab kad nepatinka man ir koks nors Rėdos ratas šalia Vyčio. Nepatinka ir šuniukai ant partizanų bunkerio. Siūlau Lukiškių aikštės centre pastatyti tuščią postamentą kaip simbolį to, kad ne tik nesugebame susitarti, apsibrėžti aiškias sprendimo priėmimo procedūras ir jų laikytis, tačiau ir nesugebame gerbti savo oponentų. Pasispjaudome, išsikoliojame, prirašome anoniminių komentarų internete puikiai suvokdami tai, kad jie yra tokie niekšiški, kad tikruoju vardu ir juolab žmogui į akis išsakyti jų tikrai nesugebėtume. O kas po to – Sausio 13-ąją prie laužų tiesime vienas kitam ranką dainuodami „imk mano ranką, brolau“? Rašysime tekstus ir iš tribūnų skelbsime kalbas, kad mūsų visuomenei reikia vienybės, pagarbos žmogaus orumui, dialogo? Ne veidmainiška? Ir tik nereikia sakyti, kad ir čia kalti jie, nes išprovokavo, išvedė iš kantrybės, pirmi apspjovė. Stiprus ne tas, kuris spjauna pirmas arba į spjūvį atsako dar didesniu. Stiprus tas, kuris į spjūvį neatsako spjūviu, kuris gerbia oponentą, nors tas jo ir negerbtų.

Tačiau sugrįžkime prie tuščio postamento idėjos. Ant jo kaip tik ir siūlyčiau užrašyti: „Jie negebėjo tartis ir kibo vieni kitiems į gerkles.“ Kiekvienas apsilankęs gautų po tuščią priklijuojamą lapelį, ant kurio galėtų užrašyti vieną iš daugelio epitetų, kuriuos per pastaruosius metus išradome oponentams pažeminti. O jų, tų epitetų, gausu – runkeliai, vatnikai, mankurtai, eurokomjaunuoliai, patvoriniai, liberastai, tolerastai ir pan. Žmonės, paversti etiketėmis.

Taip, tai nebūtų paminklas tiems, kurie kovojo, aukojosi ir atidavė gyvybę už mūsų laisvę. Tai būtų paminklas mums ir apie mus. Apie mus, nesugebančius kultūringai diskutuoti. Apie mus, vertybe paskelbusius lygumą. Apie mus, kuriems mūsų pačių istorija tampa ne stiprybės šaltiniu, kaip kad tebegiedame Tautinėje giesmėje, bet konflikto zona. Tiesa, manau, kad ir visos ligšiolinės diskusijos dėl Lukiškių aikštės parodo, jog iš tikrųjų visada tik skirtingais būdais tenorėjome įpaminklinti save. Jie, prievartos nutildyti balsai, terūpėjo tiek, kiek norėta pasitelkti juos kaip sunkiąją artileriją įtvirtinant kurios nors grupės šiandienį apibrėžimą apie laisvę, tautiškumą, patriotizmą.

Ta proga į rankas vėl paėmiau Liongino Baliukevičiaus-Dzūko „Partizano dienoraštį“. „Gal ir vėl atsiras smulkūs žmogeliai su savo politiniais „kromeliais“, su savo politinėmis rietenomis, pradės mus auklėti su devizu: „Tas nevertas laisvės, kas negina jos“… Liūdna tai pasaka, o jos galo dar nematyti.“ „Kiek nepriklausomo gyvenimo metais mes turėjome „didvyrių, asmenybių“! Kur jie dabar? Išnyko kaip muilo burbulai, vėjui papūtus. Iškilo nauji žmonės, kurių pirmiau niekas negirdėjo, nematė...“ Verta įsiklausyti.