Nina Strehl/Unsplash.com nuotr.

Neseniai iš vienos savo srities profesionalės išgirdau: „/.../ specialistu negali dirbti labai geras žmogus, nes tenka priimti daug sunkių sprendimų, susijusių su žmonėmis“. Nesiryžtu nei pritarti, nei paneigti šios minties, nes daug kas priklauso nuo to, ką turime mintyje sakydami „geras žmogus“. Viena vertus, siekis su meile tarnauti artimui – neatsiejama krikščioniškos kasdienybės dalis, tačiau tai privertė mane susimąstyti, kaip dažnai matau pastangų būti geram kitiems sukeltas problemas savo kasdienėje darbo su žmonėmis praktikoje. Tamsiąją gėrio, tiksliau tariant, altruistinių veiksmų, pusę ir noriu aptarti šiame rašinyje.

Būdami socialinės būtybės, mes nuo pat mažens susiduriame su iššūkiu patenkinti savo poreikius taip, kad neprarastume aplinkinių meilės ir pritarimo. Troškimas, kad aplinkiniai pritartų mūsų veiksmams, pradeda ryškėti antraisiais gyvenimo metais, savo piką pasiekia maždaug 3–5 metais ir išlieka svarbus visą gyvenimą. Dažniausiai jis padeda žmogui prisitaikyti visuomenėje, tačiau šis siekis gali turėti ir destruktyvių pasekmių. Jei žmogus deda itin daug pastangų, kad įtiktų ir patiktų kitiems, tampa be galo sunku savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą, priimti svarbius asmeninius ar profesinius sprendimus, klysti ir mokytis iš savo klaidų. Kartais aplinkinių meilės troškimas virsta nuolatiniu siekiu padėti ir būti geram, kitaip tariant, perdėtu altruizmu. O šis yra galingas nuodas bet kokiuose santykiuose.

Vyras, besijaučiantis geras savo šeimai tik tada, kai iš visų jėgų stengiasi aprūpinti ją nesibaigiančiomis materialinėmis gėrybėmis.

Vaikas, neleidžiantis sau garsiai kalbėti ir laisvai žaisti, nes „mamai ir taip liūdna, dėl to ji gali išsiskirti su tėčiu“.

Darbuotojas, sutinkantis daryti darbus, kurie jam nepriklauso ir už kuriuos nėra atsakingas, nes „kolega paprašė“, tačiau kitą dieną besipiktinantis neteisybe ir išnaudojimu.

Mama, norinti dirbti, tačiau nesiryžtanti išleisti savo penkiametį vaiką į darželį, nes „kaip jis toks mažas ten bus be manęs“.

Vadovas, n-tąjį kartą be pasekmių priimantis darbo taisyklių nepaisančio darbuotojo atsiprašymus ir pažadus (ir taip kompromituojantis visos komandos darbą).

Mokytojas, nuolaidžiaujantis įtakingų tėvų vaiko netinkamam elgesiui klasėje.

Pensininkė, atiduodanti paskutinę savo duonos riekę sūnui, sveikam ir nenorinčiam dirbti, nes „niekas nieko normalaus nepasiūlo“.

Visose šiose situacijose reiškiasi įvairūs elgesio motyvai, tačiau jas vienija perdėtas altruizmas, kurį B. Oakley apibrėžia kaip bet kokį iracionalų elgesį ar asmenybės tendenciją, kai siekiama gėrio ir naudos kitam asmeniui, tačiau pasekmės būna žalingos. Neretai sunku iš anksto vertinti būsimas pasekmes, tačiau yra tam tikri įspėjamieji signalai, padedantys atpažinti perdėtą altruizmą. Vienas svarbiausių – kai žmogus jaučiasi „įspraustas į kampą“, matantis vienintelį sprendimą ir elgesio būdą. Tai sufleruoja apie stipraus ir greičiausiai neįsisąmoninto motyvo veikimą, kuris trukdo žmogui pažvelgti į situaciją kitu aspektu.

Gerai žinoma psichoanalitikė N. McWilliams perdėtą altruizmą aiškina apvertimo gynybos mechanizmu. Jis naudojamas, kai žmogus nejaukiai jaučiasi su savo paties priklausomybės ir meilės poreikiais, ir šį troškimą bando kompensuoti globodamas kitą asmenį ir „nesąmoningai tapatindamasis su to asmens pasitenkinimo gaunama parama jausmu“ (McWilliams, 2014). Tai gali būti ir konstruktyvu, atnešti abipusės naudos, tačiau, kaip esti su visais gynybos mechanizmais, perdėtai naudojamas būna žalingas santykiams su aplinkiniais, o ypač destruktyvus – tariamam paramos gavėjui. Toks žmogus gali tapti kito pagalbos įkaitu. Pavyzdžiui, depresiškas asmuo gali tapti dar labiau sugniuždytas, jaustis bejėgis ir nieko vertas, jei artimoje aplinkoje bus „gelbėtojas“, pasiryžęs padėti kiekviename žingsnyje ir besimėgaujantis savo reikalingumu. Panaši situacija dažnai sutinkama priklausomybėmis sergančių asmenų šeimose, kai per daugelį metų išmokę kontroliuoti, nepasitikėti ir „srėbti niekšo privirtą košę“ artimieji nesąmoningai trukdo priklausomam asmeniui sveikti, įgyti naujų elgesio modelių. Paprastai to trukdymo priežastys – tiek neįsisąmoninti asmens polinkiai jaustis mylimam tik tada, kai ką nors globoja (kai šalia esantis kenčia ir jam reikia pagalbos), tiek giliai paslėptas, galbūt daugelį metų nepatenkintas poreikis pačiam būti globojamam, pažeidžiamam ir netobulam.

Tačiau turbūt nėra pavojingesnių altruistų nei pagalbos profesijos atstovai, kurie turi stiprių neįsisąmonintų polinkių būti labai geru žmogumi kitiems. Čia yra tam tikras disonansas – juk pasirenkant mokytis gydytojo, socialinio darbuotojo, psichologo ar kitą pagalbos žmonėms specialybę vienas dažniausiai nuskambančių motyvų yra padėti kitiems. Aš nenoriu sumenkinti naudos, kurią atneša altruistiniai ketinimai, tačiau manau, kad mokymasis pažinti save yra labai svarbi būsimų ir esamų šių sričių specialistų profesinio ir asmeninio augimo dalis.

Kita vertus, ne visi specialistai, dirbantys su žmonėmis, turi tai daryti iš gilaus vidinio pašaukimo gelbėti pasaulį ir žmones. Kartais žinios, įgūdžiai ir kritinis mąstymas yra tai, ko labiausiai reikia siekiant tikslo – ar tai būtų pagalba sužeisto kūno ar sielos vaikui, ar su darbuotojais susiję sprendimai organizacijoje.

Taigi, turbūt visokie žmonės gali gerai dirbti visokius darbus, tačiau priimdami sunkius sprendimus (tiek susijusius su savo, tiek su kitų žmonių gyvenimais) turime atpažinti savo vidinius motyvus, kurie kartais mėgsta „apsimesti“ gerumu kitam, tačiau yra padiktuoti toli gražu ne artimojo meilės, o mūsų pačių neišpildyto troškimo būti mylimiems, vertinamiems ir branginamiems. Tam, kad tai atpažintume, nebūtina išmanyti asmenybės teorijas psichologijoje – svarbiausia atidžiai ir su meile žvelgti į save. Ir drąsiai priimti viską, ką ten pamatysime. 

Teksto autorė yra VšĮ "Vilniaus šeimos psichologijos centro" psichologė.