Renato Dūdos nuotr.

„Dalija išnarstytą karilioną. Klaipėdos valdžia nežino, kur dėti iš senojo pašto bokšto nukeltą karilioną...“ Toks rašinys pasirodė 2017 m. lapkričio 24 d. „Lietuvos ryte“. Taigi apie tą skandalingą ir gėdingą istoriją kai kas paaiškėjo.

Priminsime – Klaipėdos pašto bokšte, specialiai ta proga restauruotame, 1987 metų lapkričio 13 dieną (lygiai prieš 30 metų) pirmą kartą suskambo karilionas. Prie jo atsiradimo daug prisidėjo konservatorijos Klaipėdos fakulteto dekanas prof. Vytautas Jakelaitis ir Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas (dabar būtų – meras), vėliau Kovo 11-osios akto signataras Alfonsas Žalys.

Varpus nuliejo ir bokšte įrengė Apoldos varpų liejykla, buvusi tuometėje Rytų Vokietijoje. Šiame gražiame Tiuringijos mieste varpai buvo liejami nuo XVIII a. pradžios. XIX a. antrojoje pusėje įsikūrė ir turtingas tradicijas perėmė Franzas Friedrichas Augustas Schillingas. Jo įmonė greitai išaugo į vieną stambiausių ir turtingiausių varpų liejyklų Vokietijoje. Pačioje XX amžiaus pradžioje ji pasivadino „Franz Schilling Söhne“ ir specializavosi lieti ir montuoti karilionus.

Franzas Peteris Schillingas Apoldoje, savo varpų liejyklos kieme 1970 metais. Rimanto Gučo archyvo nuotr.

Nemažai bendrovės varpų atkeliavo ir į Lietuvą, kur iki šiol kviečia susikaupti maldai. Lietuvos bažnyčios iki sovietų okupacijos tiek pirko F. F. A. Schillingo varpų, kad ši įmonė net turėjo savo nuolatinį atstovą Lietuvoje. Klaipėdiškį karilioną projektavo, liedino, įrengė paskutinis giminės atstovas Franzas Peteris Schillingas (1930–2001).

Klaipėdos karilioną sudarė 48 chromatiškai suderinti varpai, 4 oktavų klaviatūra. Didžiausias varpas svėrė 900 kilogramų, mažiausias – 15 kilogramų. Varpai, nulieti iš specialaus bronzos lydinio, turėjo skaidrų ir kartu sodrų skambesį. Ant varpų buvo išlieta Klaipėdos simbolika. Gal dar būtų reikėję juos kiek paderinti, deja, tuomečių politinių ir ekonominių sukrėtimų sąlygomis (Berlyno siena jau braškėjo) to nespėta padaryti. Varpininkų nuomone, Klaipėdos kariliono buvo nelabai patogus ir skambinimo mechanizmas. Dabartiniu požiūriu – tai buvęs praėjusios epochos dirbinys.

Apie 2000 metus Klaipėdoje lankėsi olandų varpų liejyklos „Royal Eijsbouts“ atstovai. Jie pasiūlė naują geriau derantį karilioną. O ir mechanizmas, pasak jų, atitiks dabartinius techninius reikalavimus.

Naujasis karilionas buvo nulietas 2006-aisiais. Tų pat metų rugsėjo 17 d. įvyko paskutinis senojo kariliono koncertas, o per tų pat metų Kalėdas įvyko naujojo kariliono atidarymas.

Nėra abejonės – varpai skamba puikiai, o ir kariliono mechanika yra nepalyginti modernesnė, prašmatnesnė. Olandiškojo „Royal Eijsbauts“ kariliono apimtis ir pagrindiniai duomenys yra beveik tokie pat, kaip ir F. P. Schillingo. Karilioną sudaro irgi 48 varpai, didžiausio svoris – 903 kg, lengviausio – 10. Bendras varpų svoris yra apie 5,095 kg. F. P. Schillingo buvo sunkesni – 6800 kg.

Viskas būtų buvę gerai, jeigu F. P. Schillingo karilionui būtų buvusi surasta derama vieta. Bet Klaipėdos miestui trūko fantazijos ir iniciatyvos, nukabintieji varpai buvo netinkamai saugomi, ir keli (laimė, mažesnieji) netrukus pavogti. Minėtame straipsnyje pasakojama, kad vėliau trys didžiausi bronzos varpai perduoti savivaldybės viešajai įstaigai „Klaipėdos šventė“.

Suradus rėmėjų jie buvo paversti instaliacijomis ir papuošė senamiesčio viešąsias erdves. Vienas varpas atiduotas bažnyčiai, rengiamasi perduoti dar vieną kaimo bendruomenei, kad ši galėtų papuošti iš akmenų statomą paminklą Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui...

Klaipėdos savivaldybė su F. P. Schillingo karilionu elgiasi kaip koks primityvus žmogelis, gavęs didelį vertingą paveikslą ir neišmanantis, ką su juo daryti. Neturi kur dėti, neįdomu, daug vietos užima. Tai sukarpo, vienus labiau patinkančius fragmentus kala prie sienos, kitus galbūt panaudos kaip paprastos drobės gabalus, pavyzdžiui, kelnėms lopyti arba grindims plauti. Rodos, po Vincento van Gogho mirties taip elgtasi su jo paveikslais. Iki apsižiūrėta, kad tai nepaprastos vertės genijaus darbai – nežinia, kiek jų buvo sunaikinta.

Paskaitęs minėtą straipsnį, panaršęs randi tokių iškalbingų apie „supratimą“ bylojančių pasakymų kaip „išskirtinis instrumentas išsiderino ir galutinai susidėvėjo“. Kitoje vietoje teigiama, kad karilionai atitarnavę. Visokiausia išmanioji elektronika šiais laikais per kelerius metus atitarnauja, bet apie atitarnavusius varpus nieko nėra tekę girdėti.

Varpai gali sudužti nukritę, gali išsilydyti gaisro metu. Būna, kad jie suskyla, bet šiais laikais jau sugalvoti būdai skilusiems varpams restauruoti. Varpus konfiskuodavo svetimos valdžios, naikindavo, bet patys varpai nei atitarnauja, nei išsiderina – savais balsais skamba šimtmečius. Seniausiems Europos varpams jau tūkstantis metų.

Klaipėdoje galbūt susidėvėjo vien kariliono mechanizmas, ir tai ne susidėvėjo, o tiesiog buvo paprastas, nelabai patogus, žodžiu – praėjusios epochos, dirbinys. Tokie buvo tais laikais dirbami. Bet tai pats menkiausias dalykas. Jei labai norisi, mechanizmą galima pakeisti nauju. Nors nemanau, kad toje pat Olandijoje mechanizmai, dirbti prieš šimtą metų, būtų keičiami naujais vien dėl to, kad būtų patogiau varpininkui. Mechanizmo patogumas yra svarbus dalykas vien varpininkui, bet varpų skambesiui jis įtakos neturi, klausytojai to negirdi. Panašiai būna ir su vargonais – menkiau pasirengę vargonininkai sunkiai susikalba su senų istorinių vargonų mechanika ir nori ją modernizuoti.

Nedaug turiu priekaištų ir savivaldybės žmonėms. Metų metais tūnant stiklo konteineriuose, atsitvėrus koduotomis durimis, patiriant nuolatinio deguonies trūkumą, atrofuojasi ir pilietinės pareigos, ir dalykų, nesupakuotų į paragrafus, suvokimas. Darbuotojai nei privalo, nei gali žinoti daugelio dalykų esmės. Kultūros dalykų išmanymas neįeina į jų pareigas.

Tiesa, ir šiems žmonėms derėtų suprasti, kad karilionas yra ne šiaip spalvotas metalas, o didelę išliekamąją vertę turinti meno kūrinys. Aiškinama, kad per tą laiką kariliono likutinė vertė sumenko perpus, kad, specialistų nuomone, dabar vidutinė varpo kaina gali siekti apie šimtą eurų. Reikėtų patikslinti – buhalterijos specialistų nuomone. Taip skaičiuojant, šimtas eurų už varpą yra ne taip jau mažai. Už tiek galima nusipirkti ištisus du, jei dar pasitaikytų su kalėdine nuolaida – net tris kanalizacijos dangčius. Yra su kuo palyginti...

Labiausiai tenka stebėtis Klaipėdos varpininkų Kęstučio Kačinsko ir Stanislovo Žilevičiaus vaidmeniu ir pozicija šioje istorijoje. Tarkime, F. P. Schillingo varpai nepatiko, tarkime, savivaldybė, neturėdama, kur dėti pinigų, užsakė naujus. Bet senųjų varpų vertė nuo to nesumenko. Pasirūpinti senuoju karilionu reikalavo profesinė etika ir elementarus padorumas. Patys dalyvavusieji F. P. Schillingo kariliono radimosi procese, gana ilgą laiką buvusieji Vokietijoje, ten besimokiusieji su varpais apseiti paprasčiausiai numojo ranka.

Dabar, sakoma, Klaipėdos savivaldybė nežino, ką su likusiais varpais daryti. Manau, atsakymas paprastas. Pirmiausia atlikti inventorizaciją, likusius varpus griežtai apsaugoti. Pranešti policijai ir prokuratūrai apie vagystę, paskatinti prokuratūrą energingiau tirti.

Po visokiausias instaliacijas išdalytus varpus – susigrąžinti. Tai būtina padaryti jau vien dėl to, kad toks tikrų, skambių varpų naudojimas yra pasibaisėtina profanacija. Taip pat reikia susigrąžinti varpus iš bažnyčių, kurioms jie per klaidą išdalyti. Bažnyčioms tai neturėtų būti didelis nuostolis. Mat konkrečiu tono aukščiu derinami kariliono varpai pavieniui vis vien skamba skurdžiai. Bažnyčių varpai liejami kitokie. Susirinkus varpus ateis laikas parinkti karilionui deramą vietą. Tuo turėtų rūpintis ne vien Klaipėdos savivaldybė.

Už tokį elgesį su varpais turi būti gėda visai Lietuvai.