Evgenios Levin nuotrauka

Lietuvoje vis dažniau dėmesio centre atsiduria paminklai. Neseniai sužinojome, kad Lukiškių aikštėje stovės partizanų bunkerį imituojanti kalva. Vis daugiau kalbama apie tai, kad turėtų būti išmontuotas Petrui Cvirkai skirtas paminklas (galbūt todėl, kad vargu ar visuomenėje atsirastų kas nors, kas jį aktyviai gintų). Renkamos lėšos paminklui partizanams Kryžkalnyje. Diskusijos apie viešuosius monumentus itin karštos.

Atvirai kalbant, mane balsavimo rezultatai gerokai nustebino. Maniau, kad gana ryškia persvara laimės Vytis. Ne todėl, kad pats manyčiau, kad jo nepastatymas būtų spjūvis į veidą laisvės kovotojams ar indikatorius, jog Lietuva stovi ant bedugnės krašto. Nes vienas iš keisčiausių ir man sunkiausiai suvokiamų dalykų ir buvo jų šalininkų argumentacija. Taip, didžioji dalis likusių kovotojų už Lietuvos laisvę jau yra vyresnio amžiaus. Realistinė maniera jiems turbūt priimtinesnė už postmodernią. Tačiau nuo vieno paminklo pastatymo ar nepastatymo dangus tikrai negrius. Ir nematau priežasčių, kodėl jis turėtų griūti dabar.

Pats palaikiau Vytį, tačiau į šį projektą žvelgiau žemiškai – simbolis yra prasmingas, tačiau šis konkursas nėra gyvybės ir mirties klausimas. Kadangi daugeliui jo šalininkų tai buvo gyvybės ir mirties klausimas, buvau įsitikinęs, jog geriausiai mobilizavęs savo šalininkus bus būtent šis projektas. Visgi tai, kad galiausiai tų, kuriems Vytis nepatiko, stovykla ėmė mobilizuotis aplink kalvos projektą (prie to stipriai prisidėjo ir ne vienas garsus Lietuvos žmogus) ir lėmė Vyčio pralaimėjimą. Bei vienareikšmė komisijos pozicija.

Padėtį dar labiau apsunkina Kultūros paveldo departamento įsikišimas, tad kuo baigsis istorija, prognozuoti labai sunku. Bet kokiu atveju, Vytį mielai priglaustų Kaunas, „valstiečiai“ siūlo jam alternatyvias vietas. 

Paminklų karai? Tik iš dalies, nes tikrieji įamžinimo karai turbūt visgi šiuo metu verda kitame lauke – dosovietizacijos.

Paradoksalu, bet vadovėlinis Žaliojo tilto skulptūrų klausimas parodė pagrindinę tokius klausimus apsunkinančia pusę. Daugelį klausimų buvo galima išspręsti žymiai paprasčiau prieš ketvirtį amžiaus. Juk nebuvo didelių paminklų: pasilikti Leniną Vilniaus centre ar nepasilikti. Leninas yra Leninas, jeigu jis būtų dar kur nors užsilikęs, atsikratytume juo turbūt nesunkiai dabar.

Bet Petras Cvirka ar Salomėja Nėris?

Du talentingi kūrėjai. Du žmonės, kurie į Lietuvą vežė Stalino saulę. Ką daryti su P. Cvirkos paminklu ir S. Nėries „monumentu“ – gimnazija? Iš Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus pasisakymų susidarė įspūdis, jog dėl to, kad P. Cvirkos paminklas turėtų būti išmontuotas, abejonių nėra, o, tarkime, Salomėja Nėris yra sudėtingesnis klausimas. „Visko gal nereikėtų suplakti į krūvą. S.Nėris parašė gražių eilėraščių, bet ir kolaboravo su Stalinu“, – Lrytas.lt sakė jis. „Net jeigu jis yra į vaikų literatūrą įtrauktas, yra vaikų pora apsakymėlių apypadorių, tai tikrai nereiškia, kad turi būti miesto vietose pažymimas“, – taip meras savo polinkį į literatūros kritiką demonstravo Delfi.lt žurnalistams.

Visgi, vargu ar literatūrinis talentas, dėl kurio galima ilgai ir nuobodžiai diskutuoti, yra kriterijus, kuris turėtų lemti paminklų ir aikščių likimus. Vargu ar verta išradinėti dviratį, kai tai yra sritis, kurioje galima labai tiesiogiai pritaikyti (ir verta tą daryti), Vakarų Europos patirtį.

Turbūt etaloninis pavyzdys yra garsus norvegų rašytojas Knutas Hamsunas. Nobelio Literatūros premijos laureatas ir didelis Adolfo Hitlerio gerbėjas. Niekas nesiruošia jo trinti iš norvegų literatūros. Tačiau nepuola jo vardu vadinti gatvių ir mokyklų.

Laikantis šios paradigmos, viskas paprasta. Nereikia literatūrinių svarstymų. P. Cvirka ir S. Nėris iš lietuvių literatūros neištrinami, bet mokykla ir paminklas yra visai kas kita. To būti neturėtų.

Verta atskirti politinį ir literatūrinį palikimą. Galbūt tai yra nelaimė Lietuvai, bet vargu ar kas galėtų ginčytis dėl to, kad Kostas Kubilinskas buvo vienas geriausių visų laikų vaikų poetų. Kartu ir žmogus, kurio veikla lėmė tai, kad su savo gyvybėmis atsisveikino 15 partizanų.

Šiauliai verda dėl Juliaus Janonio vardo gimnazijos. Tragiško likimo jaunuolio, kurį sovietai buvo pavertę režimo kankiniu, nors istorijoje daug miglotų detalių, nors aišku, kad būta jo aršaus socialisto. Tačiau net ir įvertinti J. Janonio veiklą nėra lengva, nes sunku išvesti aiškius kriterijus. Galbūt atspirties tašku galėtų būti tai, jog būtent jo, kaip jauno komunisto pavyzdžio įkvėpti tarybiniai funkcionieriai davė vardą mokyklai.

O naujasis įamžinimo karų laukas bus Kryžkalnis. Čia buvo numatyta statyti paminklą partizanams „Žvalgai“. Formaliai dėl to sutarta nebuvo. Dabar čia iškils Tado Gutausko projektas – 20 tūkstančių Vyčio kryžių siena, ant kurių bus įamžinti kovoje žuvę laisvės kovotojai. Į dangų kils obeliskas, kurio viršūnėje būsiantis Vyčio kryžius matysis iš 10 kilometrų atstumo. Netoliese stovės ir koplyčia.

„Žvalgai“ ar Vyčio kryžių siena? Nors sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama, bet akivaizdu, kad nuomonių šiuo klausimu gali būti įvairių. Kiekvienas turime skirtingą santykį su ženklais ir simboliais. Net ir kalbant apie desovietizaciją – vieniems Žaliojo tilto skulptūros buvo totalitarinio režimo simbolis, kitiems neskoningas, bet neigiamo emocinio krūvio neturintis viešosios erdvės objektas. Mus prakalbina skirtingos meninės priemonės. Todėl paminklų karai Lietuvoje dar tik prasideda.