Tatzu Nishi „Laisvė“ (2017 m.).

Šių metų rugsėjo 15 – lapkričio 30 d. Kaune vyko vienuolikta bienalė, pavadinta Yra ir nėra. Paminklo negalimybės klausimas. Jos metu vyko žodinė programa „Ginčytina atmintis / Ginčytinos erdvės“ (kuratorė Rasa Antanavičiūtė), skirta pristatyti gausius alternatyvių įamžinimo formų pavyzdžius kitose šalyse. Juos pristatė, kaip tiksliai įvardijo organizatoriai, šios srities svajonių komanda: kultūros teoretikas Jamesas E. Youngas, menininkas Jochenas Gerzas, menininkų duetas Horstas Hoheiselis ir Andreas Knitzas, taip pat menininkė ir kuratorė Manca Bajec. Diskutuoti su užsienio svečiais buvo pakviestos menotyrininkės Linara Dovydaitytė, Giedrė Jankevičiūtė, Giedrė Mickūnaitė, Skaidra Trilupaitytė bei bienalės parodų kuratorės Paulina Pukytė ir Laima Kreivytė.

Po svajonių komandos pasakojimų, norėjosi bent teoriškai pabandyti pritaikyti gerąją patirtį lietuviškoms įamžinimo diskurso opoms gydyti. Vis dėlto atotrūkis tarp „mūsų“ ir „jų“ visuomenių susitarimo kultūrų ir (ne)-gebėjimų skaityti šiuolaikinį meną pakišo mintį pakalbinti Dzmitrijų Suslau iš Londono universiteto koledžo (UCL). Jis tiria pastarųjų metų meninius projektus Vilniaus, Minsko ir Kaliningrado viešosiose erdvėse. Atsispirdami nuo Kauno bienalės patirties, su juo kalbėjomės apie bendrystes ir skirtumus šioje posovietinėje erdvėje. Interviu iš anglų kalbos vertė Mantas Tamošaitis.

Kiekvieną dieną, eidama į darbą, praeinu vietą, kur grindinio plytelės iš šaligatvio išimtos ir sudėtos į krūvą šalia duobės jau metus, ir prisimenu, kaip Jochenas Gerzas pasakojo apie savo kūrinį „2146 akmenys – pamink­las prieš rasizmą“ (Sarbriukenas, 1993). Jis su studentais be oficialaus leidimo pradėjo išiminėti trinkeles pag­rindinėje miesto aikštėje, kurias grąžindavo į jų vietą apatinėje jų pusėje išraižęs sunaikintų žydų kapinių pavadinimus. Galvodama apie savo vietinę patirtį, prisimenu meno istorikės Giedrės Jankevičiūtės tekstą (NŽ-A, 2015, Nr. 3), kuriame ji kalbėjo apie jautrumo formos ir medžiagos estetikai posovietinėse visuomenėse trūkumą. Skylėti grindiniai, trupantys istorinių pastatų balkonai, padengti spalvotais tinklais, nebeveikiantys ir suniokoti modernistiniai fontanai... Visa tai – Vilniaus centre, o kartu – daugelyje kitų Rytų Europos sostinių. Vienas oficialaus diskurso (miesto savivaldybės) argumentų už Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimą buvo estetinis – stalinistinė estetika žeidžia žmones, kurie nukentėjo nuo Stalino režimo. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus savivaldybė visiškai nesidomi tam tikru estetinės patirties integralumu, šis argumentas, viena vertus, atrodo veidmainiškas, kita vertus – simptomiškas.

Susikoncentruojama tik į viešų ob­jektų simbolinę reikšmę, tačiau trūksta jautrumo apibendrintai patirčiai – formos, medžiagos, estetikos, sumanymo. Ar pastebi tokius simptomus Kaliningrade ir Minske? Man atrodo, kad toks projektas kaip „2146 akmenys“, jei su­vokiame jį kaip nepaklusnią intervenciją, Rytų Europos viešojoje erdvėje sunkiai pavyktų – jis pernelyg subtilus, kad žmonės ką nors pastebėtų bendrame mūsų šaligatvio trinkelių chaose.

Kas mane ypač intriguoja postsocialistinių miestų studijose, tai sudėtinga tęstinumų ir ne-tęstinumų kombinacija miestų struktūrose. Terminas „postsocializmas“ faktiškai galioja, tik jei suvokiame jį kaip deteritorizuotą. Kitaip tariant, tada, kai jis taikomas ne miestui kaip visumai, o tam tikriems fenomenams arba procesams miesto struktūrų viduje. Kai kalbame apie sovietinio paveldo likimą, atrodo, kad situacija Vilniuje, Minske ir Kalinin­grade negalėtų būti skirtingesnė.

Minskas dažnai pristatomas kaip „tobulas sovietinis miestas“ su bemaž­ ištisai po Antrojo pasaulinio karo stalinistinio neoklasicizmo/ampyro stiliumi atstatytu miesto centru. Jis labiausiai priartėjo prie stalinistinės miesto vizijos įgyvendinimo. Baltarusijos vyriausybė, suvokusi sovietinio Minsko palikimo turistinį potencialą, 2014 m. pateikė prašymą UNESCO įrašyti 15 kilometrų ilgio pagrindinį Minsko Nepriklausomybės prospektą į Pasaulio paveldo sąrašą. Bet net ir šiame mieste sovietinės erdvės arba statiniai dažnai nukenčia nuo atsitiktinės plėtros. Vienas liūdniausiai pagarsėjusių atvejų – miesto centre pastatytas naujas verslo centras. Tai gali lemti, kad minėto prospekto į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašyti bus tiesiog neįmanoma.

Kaliningrado miesto, sumanyto kaip antitezė vokiškajai praeičiai, identiteto ir paveldo išsaugojimo problema itin sudėtinga. Tebesitęsiančios diskusijos apie (ne)įmanomą kryžiuočių pilies rekonstrukciją ir jos „sutaikymą“ su Sovietų Rūmais, visoje Kaliningrado srityje populiarios keistos fasadizmo formos (prie betrupančių chruščiovkių pritvirtinti „hanziški fasadai“) paverčia Kaliningradą tobulu argumentu prieš bandymus viską sumauti ant vieno kurpalio, pasitelkiant terminą „postsocializmas“.

Tavo paminėtas Jocheno Gerzo kūrinys Sarbriukene man priminė projektą „Aukso žiedas“, baltarusio menininko Michailo Hulino įgyvendintą Kalinin­g­rade. Tai panaši, tik kiek naivesnė in­tervencija – baltarusis menininkas pa­žymėjo vienos Kaliningrado gatvės trinkeles 2 eurų kainomis, taip nurodydamas į vokiškojo paveldo išsaugojimo problemą šiame mieste.

Įdomu! Ar kūrinys pateko į žiniask­laidos akiratį, ar tai liko žinoma tik mažam ratui žmonių? Nes Kauno bienalės diskusijoje Jamesas Youngas pasisakė už heteroglosiją, šiuo atveju suprantamą kaip įsitikinimą, kad diskusija tarp skirtingų visuomenės grupių dėl to, kas ir kokiu būdu turėtų būti įpaminklinta, turėtų būti esminis valdžios dotacijų viešosioms vietoms tikslas, ir kad atminimo procesas baigiasi tada, kai dėl paminklo sutariama ir jis pastatomas. Paminklai, kurie magiškai atsiranda pernakt be jokios viešos diskusijos, – tai tendencija Lietuvoje, kuri, regis, yra veikiau autokratiškos nei demokratiškos visuomenės ženklas, net jei tie paminklai neturi tikros ideo­loginės reikšmės ir labiau veikia kaip būdas parodyti statistinį „kultūrinį aktyvumą“ mieste. Tuomet nepaklusnios intervencijos tampa būtinos, kad bent įsivaizduotume diskusiją, heteroglosiją, ar ne?

Man labai sunku pasakyti, aš nebuvau Kaliningrade tuo metu, bet kiek žinau, šita intervencija buvo autoriaus atsakymas į vietinį žmonių judėjimą „Išgelbėkim trinkeles“.

Lietuviškasis fenomenas tikrai įdomus, ypač todėl, kad jis įtraukia tiek daug skirtingų žaidėjų. Svarbu pastebėti, kad, nors išorinės politinės žinutės trūksta, tokie nauji paminklai ir viešasis menas nėra visai ideologiškai neutralūs. Šie darbai, kuriami įvairių „galios grupių“, iš tiesų ne ką mažiau paiso skonio ir tam tikrų vertybių nei tradiciniai paminklai. Todėl sutinku, kad visuomenės ir individualių menininkų iššūkiai vyraujantiems naratyvams ir jų persvarstymai tapo itin svarbūs. Taip pat ir tokie darbai, kaip baltarusių gatvės menininko Dima Dream, kuris koliažo ir kitomis technikomis apverčia baltarusiškų propagandos plakatų reikšmes, arba daugelis Nacionalinio šiuolaikinio meno centro Kaliningrade projektų, pavyzdžiui, Ramo Katziro skulptūra, kuri metaforiškai grąžino Hannah Arendt atminimą į miestą, kuriame ji augo.

Philip Miller „Ikh vil nit visn – nenoriu žinoti“ (garso instaliacija, 2017 m.).

Klausydamasi kviestinių svečių pristatytų atvejų, suvokiau, kad dėl Lukiškių aikštės paminklo taip sunku susitarti dėl to, kad jame norima sutalpinti labai daug dalykų – kančią, patirtą skirtingų represijų metu, pasididžiavimą tais, kurie kovėsi prieš pavergėją, o kartu atlikti bendrąją politinę rep­rezentacinę funkciją. Vokiečių Holokausto paminklų ir Rugsėjo 11-osios pamink­lo atveju, apie kuriuos daugiausia šnekėta pirmos dienos programoje, trauminis įvykis yra labai konk­retus erdvėje ir laike, taip pat, atrodo, nekelia daug istorinio vertinimo ginčų. Ar noras įpaminklinti tiek daug vienoje vietoje, vienoje iš pagrindinių miesto aikščių yra būdingas Rytų Euro­pai? Ar tai kyla iš pozityvistinio ir sklandaus nacionalinio pasakojimo ilgesio?

Atminties kultūra Vokietijoje pateikia įdomų pavyzdį Europos ir galbūt pasaulio kontekste. Monumentai, skirti tautos pergalėms arba kankinystei, yra universalūs, o kontr-monumentai, įamžinantys režimo aukas (pavyzdžiui, Hamburgo paminklas prieš fašizmą, sukurtas Gerzo ir Estheros Shalev-Gerz, ar Hoheiselio ir Knitzo Aschrottbrunneno paminklas), atrodo unikaliai vokiški.

Gerokai per anksti prieiti prie kokių nors galutinių išvadų dėl vienos didžiausių Vilniaus aikščių likimo, tačiau kalbos, ginčai ir Kultūros ministerijos bei Šiuolaikinio meno cent­ro surengtos dirbtuvės daro Lukiškių aikštės sutvarkymą kitokiu, nei daugelis panašių tautą ženklinančių projektų Rytų Europoje. Štai, pavyzdžiui, nepaisant opozicijos Makedonijos vyriausybės sprendimams, Nikola Gruevskio originalus projektas liko nepakeistas ir toliau propaguotas tiesmukas makedonų tautos pasakojimas, pavertęs miestą naująja Europos „kičo sostine“. Šia prasme galima teigti, kad Lukiškių aikštės atvejis labiau susijęs su specifiniu lietuvišku kontekstu nei su bendruoju Rytų Europos kontekstu.

Manca Bajec „Žaidimas: paminklas“ (2017 m.).

Kauno bienalės diskusijos dalyviai vis grįždavo prie paminklų šalinimo klausimo, kuris aktualus tiek Lietuvoje, tiek Vakaruose, kur bandoma tvarkytis su rasistine ir kolonijistine istorija. Ištrinti nepatogią istorijos dalį – tokia tikriausiai visada pirma mintis. Ar yra nesenų paminklų pašalinimo istorijų Minske ir Kaliningrade? Kokios buvo priežastys?

Senų stabų vertimo ir naujų statymo jų vietoje tradicija gana sena ir, ko gero, galima sakyti, kad tokių atminties sprendimų galima rasti bemaž visur. Šiaip ar taip, dėl daugybės priežasčių sovietinių skulptūrų nukėlimo istorijos Minske ir Kaliningrade yra kur kas mažiau dramatiškos nei kituose posovietiniuose miestuose. Leninas vis dar žvelgia į Nepriklausomybės prospektą Minske, o Kaliningrade pasaulio proletariato vado skulptūra tik 2007 m. perkelta iš pagrindinės aikštės į atokesnę miesto dalį, kai buvo baigta statyti Kristaus Išganytojo katedra. Nors sovietmečio skulptūrų nukėlimas nėra pati įprasčiausia tendencija abiejuose miestuose, visi įvykę nukėlimai skatina istorinę amneziją ir vieną konkrečią istorinio pasakojimo versiją.

Šia prasme iliustratyvios naujų pa­minklų ar meno objektų statybos Minske. Dauguma naujausiai pastatytų kūrinių Minsko istoriniame centre vaizduoja abstrakčius ir apibendrintus tipus: pavyzdžiui, Siarhiejaus Bah­lasau ir Siarhiejaus Ahanau skulptūra „Vogt“ (2014) nė kiek neprimena istorinio Minsko vadovo – ji vaizduoja vidutinio amžiaus barzdotą ir maloniai atrodantį „patriarchą“; taip pat vaizduojami senoviniai istoriniai objektai, pavyzdžiui, „Miesto svarstyklės“ (2014, Siarhiejaus Bahlasau ir Alaksandro Procharau kūrinys); arba dvasinių abstrakcijų vaizdai, kaip „Marijos ikonos paėmimas“ (2015) – visa tai nėra konkrečios istorinės figūros arba mitiniai tautos tėvai, kurių būtų galima tikėtis senamiestyje.

Vengiant konkrečių istorinių nuorodų, naujos miesto skulptūros nurodo tik į tolimą ir paprastą praeitį (žiūrint į skulptūras, labai sunku atspėti, į kokią konkrečiai epochą jos nurodo), kartu tai kelia savotišką istorinę amneziją ir nostalgiją. Paprastesnės praeities ilgesys yra svarbi dalis to, ką Ernstas Gellneris vadina pagrindiniu nacionalinio diskurso principu. Anot jo, nacio­nalizmas visada savo užkariavimus grindžia romantizuota liaudies kultūra, paprastesniais praėjusiais laikais. Minsko kūrėjai, ieškodami naujos vizualinės kalbos, rodos, pasirinko saugesnę išeitį – nekonkrečios ir nekritiškai patriotiškos praeities iškėlimą (išvengdami kokios nors potencialiai nepatogios istorijos / praeities / figūros pašlovinimo).

Horst Hoheisel ir Andreas Knitz „Perdirbta atmintis“ 2017 m.

Be ikoniškos Tatzu Nishi „Laisvės“, ryškiausias mano bienalės prisiminimas yra Hoheiselio ir Knitzo kūrinys „Perdirbta atmintis“, kuriuo jie perdirbo seną paminklą Vilijampolėje. Tas paminklas sukurtas 1979 m., atmenant jaunuosius komunistus, kovojusius už komunistų valdžios įtvirtinimą. 1991 m. bronziniai reljefai, vaizduojantys ideologinę istoriją, nuimti, bet Gedimino Baravyko ir Vytauto Vieliaus sukurta jauki architektūrinė struktūra palikta stovėti. Hoheiselis ir Knitzas priminė mums visiškai pamirštą Vilijampolės geto istoriją, senąjį pamink­lą panaudodami kaip rėmus naujai žinutei, perrašė (sovietinės Lietuvos) atminimo tradiciją. Šiame veiksme yra kažkas labai įdomaus ir prieštaringo. Ar tai yra paminklo privalumas, kad jo reikšmė gali būti lengvai perrašoma? Ar tai „perdirbamas paminklas“? Egzistuoja ilga sovietinė fašizmo aukų atminimo tradicija, kodėl Vilijampolėje nepasinaudota šia galimybe? Kodėl nepriklausomoje Lietuvoje neatkreipta dėmesio į šios vietos istoriją? Ar juodai baltų geto fotografijų pakanka patraukti paauglių, kurie dabar yra pagrindiniai apgriuvusio paminklo lankytojai, dėmesį? Ką manai apie šią intervenciją?

Sunku rasti vienareikšmį atsakymą į šiuos klausimus, nors labai svarbu juos kelti. „Perdirbta atmintis“, mano manymu, parodė (nors ir štrichais) nacionalinio pasakojimo dirbtinumą, vienoje vietoje sudurstydama keletą prieštaraujančių istorijos ir atminties sluoksnių. Būtent todėl šis sprendimas man pasirodė toks galingas ir gilus. Savo kūriniu Hoheiselis ir Knitzas perša mintį, kad toks skirtingų pasakojimo sluoksnių atidengimas įmanomas įvairiose miesto dalyse, net vietose, kurios, atrodytų, labai konkrečiai ir aiškiai konotuotos.

Naujasis židinys