Tikėjimo perdavimas turėtų prasidėti šeimoje, deja, daugelis tėvų patys badmiriauja, laiku negavę deramos maisto. Kaip galėtume situaciją keisti? Apie tai svarsto Mary DeTurris Poust – amerikiečių katechetė, rekolekcijų vedėja, išleidusi septynias knygas katalikų dvasingumo temomis. „Kai šį sekmadienį sėdėsite Mišiose savo bažnyčioje, pabandykite dalyvauti jose kaip naujokas: jeigu šitai būtų pirmoji ir vienintelė katalikybės patirtis, ar jūs čia grįžtumėte?“ – provokuoja autorė, apžvelgdama savo šalies patirtį, kuri jau nesvetima ir Lietuvai.

Kai kalba pasisuka apie paauglius, paprastai įsivaizduojame nepasitenkinimo grimasas ir apatiją, tačiau jei tiems vaikams reikėtų dalyvauti tikybos pamokoje po ilgos dienos mokykloje ir kaip tik per pačius pietus, išvystumėte tokį paauglių nesidomėjimo lygį, kuris jus iškart išverstų iš koto. Kaip tik šitai patyrėme mudu su vyru, kai stojome prieš 21 gimnazistą vienoje iš Niujorko parapijų.

Tokia scena nieko naujo ir nieko netikėto. Mokėme daugybę panašių vaikų ir pernai, kai jie dalyvavo dviejų metų programoje, kurios kulminacija bus Sutvirtinimo sakramento priėmimas pavasarį. Tačiau norėčiau lažintis, kad jų apatija susijusi ne tiek su paauglišku maištu, kiek su pamatinės katechezės stoka. Sakau tai po to, kai mokiau juos paskutinėse gimnazijos klasėse. Pasitelkiau kiekvieną mokytojo knygoje siūlomą gudrybę — nuo darbo grupėse ir susikeitimo vaidmenimis su mokiniais iki tokio atviro kyšininkavimo kaip brouniai ar kepti makaronai – kad tik vaikai manęs klausytų, kai jiems pasakoju apie Mišias, apie Evangeliją, apie gražius mūsų katalikiško mokymo dalykus ir tradicijas. Tačiau kasmet, kai jie vėl grįžta į pamokas, aš būnu nepaprasta dėkinga net už tai, kad kokia pusė jų prisimena maldą „Tėve mūsų“.

Kai pažiūriu į šiuos vaikus — nesvarbu, kad ir kokio jie būtų amžiaus, nesvarbu, ar jie lankė katalikišką ar valstybinę pradinę mokyklą – manau, jog prieš save matau kokius 75 procentus būsimų ekskatalikų.

Bėda ta, kad ištisus dešimtmečius šių vaikų tėvai patyrė dvasinį badą: dėl netinkamos katechezės, kurią šie išklausė Bažnyčioje būdami jauni, ir mokymo, kuris nesugebėjo jų radikaliai patraukti ir įtraukti jau suaugusių. Šiais metais teikdamas kunigystės šventimus jauniems diakonams popiežius sakė: „Tik nesakykite nuobodžių pamokslų; lai jūsų homilijos paliečia žmonių širdis, lai kyla jos iš jūsų širdies...“

Kai kas galėtų sakyti, kad net ir nesant įtraukiančio pamokslo, šventosios Eucharistijos turėtų pakakti patraukti žmones. Tačiau kaip tai gali įvykti, jeigu žmonės nesuvokia Sakramento galios ir stebuklo, nes niekas jų nepamokė – nei mokykloje, nei bažnyčioje.

Žmonės tikrai yra išalkę, tačiau, prieš skubėdami prie Jėzaus Eucharistijoje, jie privalėtų kiekvieną sekmadienį eiti į savo parapiją, o ten norėtų klausytis žodžių, kurie pamaitintų jų besiblaškančią dvasią, atrasti bendrystę, kuri primintų, kad jie nėra vieni.

Kaip kalbėtoja ir rekolekcijų vadovė, tiek remdamasi asmenine patirtimi, tiek susitikimais su kitais katalikais šalyje, galiu jums pasakyti, kad nė vieno šių dalykų tikrai nėra labai daug JAV parapijose. Kai kurios bendruomenės supranta reikalo esmę, tačiau tas keletas laimingųjų yra liūdna išimtis, o ne laiminga norma.

Todėl žmonės eina kitur. Galbūt į nedenominacinę bažnyčią kitoje gatvės pusėje, kur pamokslavimas uždega jausmus ir protą, bendruomenė – visa įsitraukusi, o jos dauguma narių – buvę katalikai.

Jie neturi Eucharistijos, tačiau žmonės jaučiasi pamaitinti, tad grįžta ten kas savaitę.

Jie neturi Eucharistijos, tačiau žmonės jaučiasi pamaitinti, tad grįžta ten kas savaitę. Kai šį sekmadienį sėdėsite Mišiose savo bažnyčioje, pabandykite dalyvauti jose kaip naujokas: jeigu šitai būtų pirmoji ir vienintelė katalikybės patirtis, ar jūs čia grįžtumėte?

Kai parašiau knygą „Katalikų katekizmo gidas visiškam idiotui“ (Complete Idiot’s Guide to the Catholic Catechism), nuolat girdėdavau tą patį pasikartojantį priedainį iš suaugusių katalikų lūpų: „Kodėl aš to nežinojau, būdamas paauglys?“

Dauguma tų žmonių, lygiai taip pat kaip ir aš, užaugo taip, ką aš vadinu „Koledžo eroje“, su nemažu kiekiu nukopijuotos ir įklijuotos informacijos apie laimingą Jėzų, tačiau su visiškai minimaliu kiekiu informacijos apie dalykus, kurie palaikytų tave visą likusį gyvenimą, atskleistų gyvenimo grožį, alsuotų tikėjimu. Esu dėkinga savo motinai, kuri užpildė plačią spragą ugdydama mano tikėjimą, ir kaip tik dėl to manau, kad mums pirmiausia ir labiausiai reikia šeimų, norint ką nors pakeisti Bažnyčios gyvenime.

Katechezė privalo prasidėti įtraukiant šeimas, leidžiant joms pasijusti laukiamomis ir duodant joms ką nors daugiau nei registracijų terminus.

Katechezė privalo prasidėti įtraukiant šeimas, leidžiant joms pasijusti laukiamomis ir duodant joms ką nors daugiau nei registracijų terminus ir savaitinius vokus. Tik tuomet, kai jos pasijus priklausančios Bažnyčiai – šiai Bažnyčiai – jos išdrįs peržvelgti savo vaikystės dvasingumą ir pasuks suaugusiojo tikėjimo keliu. Šitai darydami, žmonės kartu vesis ir savo vaikus, o tikėjimo ugdymas nebebus matomas kaip bilietas, kurį reikia atsispausdinti, norint priimti sakramentus, ir tada jau „pabaigti“ tikėjimo mokyklą, – o verčiau jau pirmasis žingsnis gyvenimo kelionėje.

Žinoma, paaugliai liks paaugliais, jie ir toliau rodys grimasas ir atsakinės į klausimus akmenine tyla, tačiau po visu tuo glūdės realaus tikėjimo pamatas ir galingas, gyvenimą teikiantis žinojimas, kad jie yra neišmatuojamai mylimi Dievo, kuris juos sukūrė, išgelbėjo ir jų laukia.

Esu tikra, kad vaikai, sėdintys mūsų pamokose ir besielgiantys taip, tarsi jiems visiškai nerūpėtų religija, išties desperatiškai nori ir jiems tikrai reikia tokio Dievo, lygiai kaip ir jų tėvams. Jei nesugebėsime padaryti taip, kad Dievas būtų realiai patiriamas ir reikšmingas jų gyvenimuose, jis visada liks abstrakti idėja, kurią reikia „išsėdėti“, užuot įsitraukus, kas būtų praradimas ne vien tik jiems, bet ir mums visiems.

Iš „Aletheia.org“ išvertė S. Žiugždaitė