Jurgis Didžiulis

Šiandien Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) infekcija gali būti gydoma vaistais ir nuolat juos vartodamas asmuo gali gyventi ilgą ir kokybišką gyvenimą. Tą patvirtina ir atlikėjas bei visuomenės veikėjas Jurgis Didžiulis, kurio dėdė šiuolaikiško gydymo dėka  jau 17 metų gyvena su ŽIV. Deja, Lietuvoje ŽIV problemą dar gaubia daug baimių, kurios trukdo žmonėms gydytis ar net eiti pasitikrinti.

Ne vienus metus ŽIV/AIDS renginių veidu esantis atlikėjas Jurgis Didžiulis įsitikinęs, kad šios problemos ignoravimas nepadaro mūsų saugesnių. Priešingai – jis padaro mus ir esančius šalia mūsų labiau pažeidžiamus.

„ŽIV nėra vien rizikos grupių problema, virusas plinta ir plačiojoje visuomenėje. Tačiau dar daugelis žmonių vadovaujasi mitais apie ŽIV, dar trūksta išsilavinimo elementariais klausimais. Pavyzdžiui, tik mažai kas žino, jog ŽIV neužsikrečiama buitiniu keliu. Gali ir apkabinti sergantį žmogų, ir pabučiuoti, gali šakute dalytis ir iš vieno vandens butelio gerti. O žmonės vis tiek galvoja, kad negalima liestis, bijo, kad infekuotasis nusičiaudės ir apkrės visus aplinkui. Toks neišmanymas ir netolerancija trukdo žmonėms atsiverti ir kreiptis pagalbos bei gydymo“, – įsitikinęs J. Didžiulis.

Tiesa, atlikėjas pripažįsta, kad, sužinojus, jog dėdė serga ŽIV, jo šeimai Kolumbijoje prireikė kelerių metų įveikti baimę, išsklaidyti mitams: „Šeimoje iš pradžių galvojome, kad dėdė po metų ar trejų numirs. Tačiau šiuolaikiško gydymo dėka jis jau 17 metų gyvena ir tai įkvepia. Kai sužinau, kad kuris nors mano draugas susirgo ŽIV, patariu jam pasikalbėti su mano dėde, nes žinojimas, kad galima gydytis, gyventi kokybišką gyvenimą ir jaustis visaverčiu visuomenės dalyviu, suteikia vilties.“

Baimės ir uždarumo ratas

Iš Kolumbijos kilęs, vaikystę praleidęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, J. Didžiulis ir šiandien daug keliauja, daug bendrauja. Lygindamas Lietuvą su kitomis šalimis, jis įžvelgia vieną problemą – mūsų šalyje žmonės bijo atsiverti, nes bijo būti pasmerkti, atstumti.

„Mūsų visuomenėje žmonės negali būti atviri: negaliu pripažinti, kad esu gėjus, negaliu pripažinti, kad turiu problemą dėl alkoholio arba narkotikų, negaliu prisipažinti, kad sergu depresija. Negaliu to padaryti, nes aplinkiniai stigmatizuos. Ta pati atvirumo baimė liečia ir ŽIV, – sako J. Didžiulis ir pabrėžia, kad tokia situacija trukdo žmogui gydytis, trukdo jam gyventi, veikti  visuomenėje. – Akivaizdu, jeigu tu galvoji, ką pasakys aplinkiniai, tada bijai tikrintis: o jeigu paaiškės teigiama ŽIV diagnozė, kaip reiks draugams pasakysi?“

Pasitikrink

Gyvenantys su ŽIV diagnoze ir nešnekantys apie tai stumia į pavojų aplinkinius ir save. Vengdami lankytis pas gydytojus, jie negauna reikalingo gydymo, alina savo organizmą ir galiausiai patenka į ligoninę jau AIDS stadijoje.

„Turiu du draugus, kurie užsikrėtę ŽIV, ir asmeniškai matau, kad infekcija gali paliesti bet kurį iš mūsų – tai visos visuomenės, o ne jos paribių rūpestis. Abu mano draugai ŽIV diagnozę sužinojo atsitiktinai, todėl vis kartoju, kad tikrintis yra svarbu“, – artėjant Europos ŽIV ir hepatitų testavimo savaitei ragina J. Didžiulis.

Lietuvoje ŽIV daugėja. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, pernai buvo diagnozuota 214 naujų atvejų, ir tai net trečdaliu daugiau nei 2015 metais. Todėl įveikti baimes, mažinti stigmą bei laiku suteikti reikiamą gydymą yra labai svarbu.