Kard. Francesco Coccopalmerio. CNA nuotr.

Toliau publikuojame žurnale „Naujasis židinys-Aidai“ Nr 5. paskelbtą kard. Francesco Coccopalmerio knygos ištrauką, kurioje detaliai analizuojamas garsusis „Amoris laetitia“ 8 skyrius. Jūsų dėmesiui – antroji dalis. 

Publikacijos pirmąją dalį rasite čia >>>

Šiame tekste AL skyrelių citatos pateikiamos pagal Bažnyčios žiniose (Nr. 7/433) publikuotą vertimą, tačiau kai kuriose vietose, į kurias autorius gilinasi išsamiau, pateikiamas originalui artimesnis vertimas. Tekste tai pažymima [*] (vert. past.).

*  *  *

3. Skirtingų asmenų, gyvenančių skirtingose nereguliariose situacijose, subjektyvios ar sąžinės sąlygos ir su tuo susijusi galimybės leisti jiems priimti Atgailos ir Eucharistijos sakramentus problema

Tai dalis, kurią tiksliai suprasti sunkiausia. Galime išskirti kai kuriuos aspektus.

3.1. Pradėčiau nuo teksto, kuris man atrodo pamatinis kitiems teiginiams: Bažnyčia yra rimtai apmąsčiusi švelninančias sąlygas bei aplinkybes. Todėl nebegalima teigti, kad visi tie, kurių situacija yra „nereguliari“, gyvena mirtinos nuodėmės būvyje ir stokoja pašvenčiamosios malonės. (Nr. 301)

Pasakymu „kurių situacija yra „nereguliari““ cituojamame tekste turimi omenyje visi tie, kurie yra sudarę tik civilinę santuoką, gyvena kartu tik faktinėje sąjungoje arba yra saistomi ankstesnės kanoninės santuokos. Visi tie tikintieji gali negyventi „mirtinos nuodėmės būvyje“, gali „nestokoti pašvenčiamosios malonės“.

3.2. Tačiau kokie yra šio moralinio vertinimo motyvai? Tikrai įdomu paskaityti pateiktos citatos tęsinį:

Vien normos nežinojimu čia negalima apsiriboti. Subjektui, nors ir gerai žinančiam normą, gali būti labai sunku suvokti „vertybes, glūdinčias moralinėje normoje“ (Jonas Paulius II, Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio [1981-11-22], 33: AAS 74 [1982], 121), arba jo konkreti situacija gali neleisti kitaip elgtis ir priimti kitokių sprendimų iš naujo nenusikalstant. Sinodo tėvai taikliai pareiškė, jog „gali egzistuoti veiksnių, apribojančių gebėjimą spręsti“ (Relatio finalis, 2015, 51). Jau šv. Tomas Akvinietis pripažino, kad kas nors gali turėti malonę ir meilę, bet negalėti gerai vykdyti kokios nors iš dorybių (plg. Summa theologiae, I–II, q. 65, a. 3, ad 5: De malo, q. 2, a. 2), kitaip tariant, nors ir turi visas įkvėptąsias moralines dorybes, kurios nors iš jų buvimo gali aiškiai neparodyti, nes tos dorybės išorinis praktikavimas apsunkintas: „Sakoma, kai kurie šventieji neturi tam tikrų dorybių, nes jiems sunku parodyti jas aktais, net jei turi visų dorybių įpročius“ (ibid., ad 3). (Nr. 301)

Man regis, pateiktoje citatoje nurodomos yra trys priežastys, kurios gali atleisti asmenį nuo buvimo mirtinos nuodėmės būvyje: a) „galimas [*] normos nežinojimas“ ir dėl to nekaltumas tos pačios normos pažeidimo atveju; b) „labai sunku suvokti vertybes, glūdinčias moralinėje normoje“. Taigi normos pažinimas, tačiau tuo pat metu negebėjimas laikyti jos gera. Nesunkiai pastebime, kad toks negebėjimas laikyti normą gera išties prilygsta normos nepažinimui Ir, tokiu būdu, nekaltumui tos pačios normos pažeidimo atveju; c) „konkreti situacija neleidžia [*] kitaip elgtis ir priimti kitokių sprendimų iš naujo nenusikalstant“, „veiksniai, apribojantys gebėjimą spręsti“. Šioje situacijoje yra pažįstama norma ir jos gėris, tačiau nesugebama veikti taip, kaip nurodo norma, nebent iš naujo nusikalstant.

(Pažodiškesnis vertimas būtų: „Dėl šios priežasties yra normos ir jos gėrio pažinimas, tačiau negalėjimas veikti taip, kaip nurodo norma, nebent iš naujo“ (vert. past.).

3.3. Pirma ir antra priežastis reikalauja dėmesio ir įžvalgos. Sielovadinė veikla turi pasirūpinti, kad tikinčiųjų sąžinės pribręstų normos pažinimui. Trečioji priežastis yra problemiškiausia. Kaip tiksliai ją suprasti? Mums čia padeda kita citata:

[L]aiko tėkmėje sutvirtėjusi antra sąjunga su naujais vaikais, išbandyta ištikimybe, dosniu atsidavimu, krikščioniškuoju įsipareigojimu, savo būvio nereguliarumo suvokimu ir dideliu sunkumu viską apgręžti nepajuntant sąžinėje naujos kaltės. Bažnyčia pripažįsta situacijas, kai „vyras ir moteris dėl rimtų motyvų – pavyzdžiui, dėl vaikų auklėjimo – negali patenkinti pareigos atsiskirti“ (Familiaris consortio, 84). (Nr. 298)

Citatoje norime pabrėžti šias vietas: a) „laiko tėkmėje sutvirtėjusi nauja sąjunga“; b) „su naujais vaikais“; c) „su išbandyta ištikimybe, dosniu atsidavimu, krikščioniškuoju įsipareigojimu“; d) „savo būvio nereguliarumo suvokimu“; e) „dideliu sunkumu grįžti atgal [*] nepajuntant sąžinėje naujos kaltės“; f) „rimtų motyvų – pavyzdžiui, dėl vaikų auklėjimo“; g) „negali patenkinti pareigos atsiskirti“.

Galime nesunkiai pastebėti, kad 298 skirsnio tekste vartojami paraleliniai pasakymai tiems, kuriuos ką tik analizavome kalbėdami apie 301 skirsnį. Štai tos paralelės: „konkreti situacija neleidžia [*] kitaip elgtis ir priimti kitokių sprendimų“ ir „veiksniai, apribojantys gebėjimą spręsti“ (Nr. 301) vs. „dideliu sunkumu grįžti atgal [*] nepajuntant sąžinėje naujos kaltės“ ir „vyras ir moteris negali patenkinti pareigos atsiskirti“ (Nr. 298).

Idant būtų lengviau mąstyti, galime dar labiau išskaidyti šias paraleles po tris segmentų poras. Pirma, „kitaip elgtis“ ir „priimti kitokius sprendimus“ (Nr. 301) vs. „grįžti atgal [*]“ (Nr. 298). 301 skirsnio reikšmę nujausti nesunku: tai reiškia palikti neleistiną situaciją. „Grįžti atgal [*]“ reikšmė aiškiai nurodoma tolesniu sakiniu: „patenkinti pareigą atsiskirti“, todėl turime tą pačią reikšmę: palikti neleistiną situaciją. Antra, „iš naujo nenusikalstant“ (Nr. 301) vs. „nepajuntant sąžinėje naujos kaltės“ (Nr. 298). Taigi reikšmė atskleidžiama aiškiai: palikti neleistiną situaciją reikštų iš naujo prasikalsti. Trečia, „konkreti situacija neleidžia [*]“ ir „veiksniai, apribojantys gebėjimą spręsti“ (Nr. 301) vs. „vyras ir moteris dėl rimtų motyvų […] negali…“ (Nr. 298). Šitaip paaiškinama, kodėl neleistinos situacijos palikimas reikštų naują prasižengimą: priežastis ta, kad yra „konkrečios situacijos“, „veiksniai“, „motyvai“, kurie to neleidžia.

Konkrečios situacijos, veiksniai, motyvai, apie kuriuos kalbame, yra mūsų aukščiau nurodyti a, b ir c punktuose. Todėl tas, kuris gyvena neleistinoje situacijoje, kuri tačiau yra „laiko tėkmėje sutvirtėjusi“, ir kuris turi „naujus vaikus“, pasižymi „išbandyti ištikimybe, dosniu atsidavimu, krikščioniškuoju įsipareigojimu“, negali palikti tokios situacijos, negali „patenkinti pa­reigos atsiskirti“.

Tačiau savęs klausiame, dėl kokios priežasties? Ir vienintelė galima priežastis, regis, yra ši: minėtose neleistinose situacijose jas palikti reikštų sužeisti kitus savaime nekaltus asmenis, būtent partnerį ir vaikus, ypač vaikus, kurie gali būti mažamečiai ar išgyvenantys problemines situacijas, dėl kurių jiems ypatingai reikia tėviško ir motiniško rūpesčio.

Bet nagrinėjamoje ištraukoje esama ir kitos vietos, svarbios teisingam mūsų subtilios problemos supratimui: „savo būvio nereguliarumo suvokimas“. Taigi sakoma, kad asmenys, apie kuriuos kalbama, suvokia „nereguliarumą“, kitaip tariant, jie suvokia esantys nuodėmės būklėje.

Tiesa, AL tekste nesakoma, kad šie asmenys nori pakeisti savo neleistiną situaciją. Nesakoma tiesiogiai, tačiau, žinoma, daroma netiesioginė prielaida, toliau paminint „didelius sunkumus grįžti atgal [*] nepajuntant sąžinėje naujos kaltės“ ir „negali patenkinti pareigos atsiskirti“. Tai reiškia, kad asmenys, apie kuriuos kalbame, kelia problemą, taigi ir turi intenciją ar bent jau troškimą pakeisti savo situaciją.

Idant geriau iliustruotume, kas iki šiol pasakyta, pasitelkime konkretų atvejį, kai moteris pradeda gyventi kartu su kanoniškai susituokusiu vyru, kurį su trimis dar mažais vaikais paliko žmona. Taigi ši moteris išgelbėjo vyrą nuo gilaus išsekimo būklės, veikiausiai nuo bandymo nusižudyti; užaugino tuos tris vaikus nemažai aukodamasi; jų sąjunga jau tęsiasi dešimt metų; gimė naujas vaikas. Moteris, apie kurią kalbame, visiškai suvokia, kad gyvena nereguliarioje situacijoje, ji nuoširdžiai norėtų pakeisti gyvenimą. Tačiau akivaizdu, kad negali to padaryti. Išties, jei ji paliktų sąjungą, vyras grįžtų į buvusią situaciją, vaikai liktų be mamos. Taigi palikti sąjungą reikštų nevykdyti rimtų įsipareigojimų atžvilgiu tų asmenų, kurie savaime yra nekalti. Todėl akivaizdu, kad to nebūtų galima padaryti „iš naujo nenusikalstant“.

3.4. Tačiau iškyla įprastinis prieštaravimas: aptarti sugyventiniai turėtų teisingai gyventi „kaip brolis ir sesuo“, kitaip tariant, turėtų visiškai susilaikyti nuo santuokinių santykių. Šiuo klausimu galime dar kartą perskaityti žinomą Familiaris consortio, 84 tekstą, kur teigiama:

Susitaikyti, – priimdami Atgailos sakramentą, kuris atvertų kelią eucharistinei Komunijai, – gali tik tie, kurie, gailėdamiesi, kad buvo neištikimi Kristui, yra pasirengę taip sutvarkyti savo gyvenimą, kad jis neprieštarautų santuokos neišardomumui. Tai bus tada, kai vyras ir moteris dėl svarbių priežasčių, – pavyzdžiui, vaikų auklėjimo, – negali išsiskirti ir „nusprendžia gyventi visiškai santūriai arba susilaikydami nuo aktų, kurie leistini tik sutuoktiniams. (Jonas Paulius II, Homilija baigiant VI Vyskupų Suvažiavimą, 7 [1980-10-25]: AAS 72 [1980], 1082)

Čia grįžkime prie AL ir panagrinėkime jo 329 išnašą, kuri ypač įdomi. Pradėkime nuo perskaitymo:

Daugelis, kurie žino ir pripažįsta Bažnyčios siūlomą galimybę gyventi bendrai kaip „broliui ir seseriai“, pabrėžia, kad tokiomis situacijomis, kai trūksta kai kurių intymumo apraiškų, „neretai gali susvyruoti ištikimybė ir nukentėti palikuonys“ (Vatikano II Susirinkimas. Past. konst. Gaudium et spes, 51). (Nr. 298, išn. 329)

Taigi AL išnaša nurodo į GS 51 skirsnį ir cituoja kai kuriuos posakius, tačiau gerai būtų juos perskaityti pilname kontekste:

Susirinkimas žino, kad kai kurios šiuolaikinio gyvenimo sąlygos dažnai kliudo sutuoktiniams darniai tvarkyti savo [santuokinį *] gyvenimą ir kad jie gali patekti į tokias aplinkybes, kuriomis, bent laikinai, jų palikuonių skaičiui didėti neįmanoma. Tokiu atveju nelengva ištikimai palaikyti meilę ir visiškai dalytis gyvenimu. O kur nutrūksta intymus santuokinis gyvenimas, neretai gali susvyruoti ištikimybė ir nukentėti palikuonys, nes tuomet iškyla pavojus jau turimų vaikų auklėjimui ir drąsai pradėti naujus palikuonis.

Svarbu suvokti, ką tiksliai reiškia GS pasakymas: „santuokinio gyvenimo intymumas“ (originaliame lotyniškame tekste: intima vita coniugalis). Be abejo, tai reiškia santuokinių aktų atlikimą. Prie tokio aiškinimo, be žodžių reikšmės, priveda ir tai, kas sakoma prieš tai: „bent laikinai jų palikuonių skaičiui didėti neįmanoma“. Toliau tvirtinama: „kur nutrūksta intymus santuokinis gyvenimas“, taigi nutraukiamas santuokinių aktų atlikimas, „neretai gali susvyruoti ištikimybė ir nukentėti palikuonys, […] auklėjimas, […] drąsa pradėti naujus palikuonis“.

Natūraliai pastebima, kad galimybė nesusilaikyti nuo santuokinių aktų atlikimo, idant nekiltų pavojus „susvyruoti ištikimybei ir nukentėtų palikuonys“, yra Susirinkimo nurodymas santuokinėms situacijoms. Kitaip tariant, teisėtoms sąjungoms, o AL jau pritaikoma toms sąjungoms, kurios, bent objektyviai žiūrint, nėra teisėtos. Vis dėlto manau, kad šis skirtumas nėra aktua­lus sprendžiant apie tokio taikymo teisingumą.

Atsižvelgiant į aptartus tekstus, man regis, galima tarti: a) tuo atveju, kai įsipareigojimas gyventi „kaip broliui ir seseriai“ pasirodo esąs nesunkiai įmanomas poros santykiams, gyvenančioji kartu pora turėtų jį mielai priimti; b) tuo atveju, jei toks įsipareigojimas sukelia sunkumų, kartu gyvenantieji neatrodo savaime to įpareigoti, nes atitinka atvejį subjekto, apie kurį kalbama Nr. 301, aiškiai pasakant: „konkreti situacija gali neleisti kitaip elgtis ir priimti kitokių sprendimų iš naujo nenusikalstant“.

3.5. Dabar atkreipkime dėmesį, kad anksčiau hipotetiškai aptarta neįmanomybė kitaip elgtis (t. y. palikti sąjungą) yra nulemta subjektyvių sąlygų (sugyventinis, vaikai). Bet esama ir kito motyvo, dėl kurio tampa neįmanoma (ar bent labai sudėtinga) elgtis kitaip. Štai pora ištraukų:

Bažnyčia yra rimtai apmąsčiusi švelninančias sąlygas bei aplinkybes. (Nr. 301)

Apie tokias sąlygas Katalikų Bažnyčios katekizme nedviprasmiškai sakoma: „Pakaltinamumą ir atsakomybę gali sumažinti ir net panaikinti nežinojimas, neatidumas, prievarta, baimė, įprotis, nesuvaldomas jausmingumas ir kitos psichinės ar socialinės priežastys“ (Nr. 1735). Kitame straipsnyje vėl kalbama apie moralinę atsakomybę mažinančias aplinkybes ir jų įvardijama nemažai: „emocinis nesubrendimas, įpročio jėga, prislėgtumo būklė ir kiti psichiniai bei socialiniai veiksniai“ (plg. ibid., 2352 [ir visa AL išn. 344 yra įdomi iš doktrinos perspektyvos, – aut. past.]). Todėl neigiamas objektyvios situacijos įver­tinimas neapima asmens pakaltinamumo ar kaltumo įvertinimo (Popiežiškoji įstatyminių tekstų aiškinimo taryba, Pareiškimas dėl Komunijos vėl susituokusiems išsituokusiesiems (2000-06-24), 2). Manau, kad tokių įsitikinimų kontekste labai priderėtų tai, ką panoro pareikšti daugelis Sinodo tėvų: „Tam tikromis aplinkybėmis asmeniui labai sunku elgtis kitaip. […] Pastoracinis įvertinimas, net ir atsižvelgdamas į tinkamai išugdytą asmens sąžinę, neturi tokių situacijų išleisti iš akių. Atliktų aktų padariniai irgi nebūtinai yra visais atvejais vienodi“ (Relatio finalis, 2015, 85). (Nr. 302)

Aukščiau aprašytais atvejais negalėjimas elgtis kitaip, t. y. nutraukti negatyvią situaciją, yra nulemtas ne objektyvių motyvų, kaip ankstesniu atveju, o subjektyvių motyvų, tai yra elgesiui įtaką darančių sąlygų. Tačiau rezultatas, regis, toks pat.

Evgenios Levin nuotrauka

3.6. Dabar atkreipkime dėmesį į AL išvadas, kad ir kaip jų tekstas atrodytų nutolęs nuo ką tik aptartojo:

Dėl sąlygotybių ar švelninančių veiksnių net ir objektyvioje nuodėmės situacijoje – nesant subjektyviai kaltam ar bent ne visiškai – galima gyventi išliekant Dievo malonėje, galima mylėti ir taip pat augti malonės bei meilės gyvenimu, sulaukiant tam Bažnyčios pagalbos. (Nr. 305)

Ši vieta beveik paraidžiui sutampa su cituotu 301 skirsniu: „Todėl nebegalima teigti, kad visi tie, kurių situacija yra „nereguliari“, gyvena mirtinos nuodėmės būvyje ir stokoja pašvenčiamosios malonės“. Po šio teiginio [Šv. Tėvas] pateikia įdomią nuorodą, kurią turime atidžiai perskaityti:

Tam tikrais atvejais galėtų padėti sakramentai. Todėl „kunigams primenu, kad klausykla turi būti ne kankinimų kamera, bet Viešpaties gailestingumo […] vieta“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013-11-24)), 44: AAS 105 [2013], p. 1038). Lygiai taip pat pabrėžiu, kad Eucharistija „nėra premija tobuliesiems, bet dosnus vaistas ir maistas silp­niesiems“ (ibid., 47: AAS 105 [2013], 1039). (Nr. 305, išn. 351)

3.7. Taigi Bažnyčia galėtų prileisti prie Atgailos ir Eucharistijos tuos tikinčiuosius, kurie yra neleistinoje sąjungoje, tačiau atitinka dvi esmines sąlygas: trokšta tą situaciją pakeisti, bet negali įgyvendinti savo troškimo. Akivaizdu, kad minėtos esminės sąlygos turi būti bažnytinės valdžios atidžiai ir autoritetingai ištirtos. Tokiais atvejais ypač gerai atsiskleidžia gerai žinomas principas: nemo iudex in causa propria.

Bažnytinė valdžia, bent normaliu atveju, bus klebonas, kuris tiesiogiai pažįsta žmones ir todėl gali tinkamai įvertinti tokias subtilias situacijas. Tačiau galėtų būti reikalinga ar bent labai naudinga tarnyba prie Kurijos, kurioje vyskupijos ordinaras, panašiai, kaip tai numatoma sudėtingų santuokų atvejais, siūlo specialią konsultaciją arba ir konkretų leidimą tokiems prileidimo prie Atgailos ir Eucharistijos sakramentų atvejams.

Vis dėlto išlieka kliūtis, kurią reikia įveikti: papiktinimas (skandalon), kurį galėtų sukelti numatomas prileidimas bendruomenėje. Žodžiu „papiktinimas“ numanome tokį klaidingą vertinimą: kadangi Bažnyčia prileidžia prie sakramentų kai kuriuos tikinčiuosius, kurie gyvena nereguliarioje sąjungoje, tai reiškia, kad ta sąjunga yra reguliari, todėl santuoka arba nėra reikalinga, arba nėra neišardoma.

Būtina išvengti tokio papiktinimo. O tai pasiekiama mokant tikinčiuosius ir praktiškai pasiūlant jiems tokį vertinimo kriterijų: kai konkretūs tikintieji, kurie gyvena nereguliariose situacijose, eina prie Eucharistijos stalo, tai reiškia, kad patys tikintieji, bažnytinės valdžios, kuri žino jų situaciją, vertinimu, atitinka dvi sąlygas, kurios visad yra esminės – troškimas keisti situaciją ir neįmanomybė tą padaryti.

Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad kompetentinga bažnytinė valdžia, sakyčiau, Vyskupų Konferencijos, turėtų nedelsdamos išleisti tam tikras gaires, kaip mokyti tikinčiuosius ir ganytojus šiuo subtiliu klausimu.

3.8. Dabar, atidžiai be išankstinių nusistatymų apmąstę ir, tikėkimės, patikimai išanalizavę visus AL išdėstytus teiginius, galime teologiškai įvertinti galimą tikinčiojo prileidimą prie Atgailos ir Eucharistijos sakramentų.

Manau, kad galime tvirtai ir ramia sąžine tarti, jog šiuo atveju doktrinos yra laikomasi.

Santuokos neišardomumo doktrina išlaikoma, nes tikintieji hipotetiškai apibrėžtose situacijose yra neteisėtose sąjungose, išties tiksliau galėtume neabejodami teigti, kad tokia aplinkybė yra objektyviai sunki nuodėmė.

Nuoširdžios atgailos doktrina, numatanti ketinimą keisti savo gyvenimo aplinkybes kaip būtiną sąlygą prileidimui prie Atgailos sakramento, irgi išlaikoma, nes hipotetiškai apibrėžtose situacijose gyvenantys tikintieji, viena vertus, suvokia, yra įsitikinę, kad situacija, kurioje jie šiuo metu gyvena, objektyviai yra nuodėmė, kita vertus, turi ketinimų pakeisti savo gyvenimo aplinkybes, net jei šiuo momentu negali tokių ketinimų įvykdyti negali.

Pašvenčiamosios malonės doktrina, kaip būtina sąlyga priimti Eucharistijos sakramentą, taip pat išlaikoma, nes tikintieji, apie kuriuos kalbame, net jei šiuo momentu dar nėra realiai pakeitę savo gyvenimo, kadangi kol kas jiems tai neįmanoma, vis dėlto turi ketinimų tokį pokytį įvykdyti.

Ir būtent tas ketinimas yra teologinis elementas, kuris leidžia atleisti nuodėmes ir priimti Eucharistiją, visada – kartojame – tuo atveju, jei neįmanoma iškart pakeisti nuodėmės aplinkybės.

O kam Bažnyčia visiškai negali – tai būtų akivaizdus prieštaravimas – suteikti Atgailos ir Eucharistijos? Tikinčiajam, kuris, žinodamas, kad yra sunkios nuodėmės būklėje ir galėdamas tai pakeisti, vis dėlto neturi jokios nuoširdžios intencijos šį ketinimą įvykdyti. Apie tai AL užsimenama taip:

Savaime suprantama, tas, kuris demonstruoja objektyvią nuodėmę, tarsi ji būtų krikščioniškojo idealo dalis, ar nori įbrukti ką nors, kas prieštarauja tam, ko moko Bažnyčia, negali tikėtis, jog jam bus leista katekizuoti ar sakyti pamokslus, ir šia prasme jį kai kas nuo bendruomenės atskiria (plg. Mt 18, 17). Jis turi iš naujo išgirsti Evangelijos skelbimą ir kvietimą atsiversti. (Nr. 297)

(Bus daugiau)

Tekstą iš italų kalbos (Francesco Card. Coccopalmerio, Il capitolo ottavo della esotazione apostolica postsinodale Amoris Laetitia, Vatican: Libreria Editrice Vaticana, 2017) vertė Jogilė Teresa Ramonaitė.

Naujasis židinys