Gruodžio 1 d. minime kunigą palaimintąjį Šarlį de Fuko (brolis Jėzaus Karolis, 1858-1916), kuris ypač išsiskiria tarp naujų Bažnyčios palaimintųjų dramatiškais savo gyvenimo pasikeitimais – buvęs prancūzų armijos karininkas, po atsivertimo tapęs vienuoliu atsiskyrėliu, atsidėjusiu vargšų ir apleistųjų tarnystei Šiaurės Afrikoje.

Šarlis de Fuko (Charles de Foucauld) gimė 1858 m. rugsėjo 15 d. Prancūzijoje, Strasbūre, senų tradicijų katalikiškoje aristokratų šeimoje. Kai jam buvo šešeri, jis ir jo trejais metais jaunesnė sesutė tapo našlaičiais.

Būdamas 16-metis jaunuolis Š. Fuko buvo praradęs tikėjimą ir atsidavęs visiems gyvenimo malonumams. Nors buvo gan apsileidęs ir nedrausmingas, Šarlis buvo priimtas į Sen Syro karo akademiją, kurią baigė 1879 metais.

XIX amžiaus pabaigoje Š. Fuko kaip Prancūzų armijos kariškis tarnavo Alžyre ir sudarinėjo Maroko oazių žemėlapius. Š. Fuko pamėgo Šiaurės Afriką ir nemažai ją apkeliavo. Tai turėjo įtakos ir jo tolesniam pasirinkimui. „Islamas mane smarkiai sukrėtė... Matydamas tokį tikėjimą, nuolatinį šių sielų bendravimą su Dievu, galėjau įžvelgti kažką didingesnio ir tikresnio nei žemiškieji rūpesčiai. Pradėjau domėtis islamu, vėliau – Biblija“, – apie šią patirtį rašė Š. Fuko.

Jausdamas bręstant naująjį pašaukimą, Š. Fuko 1882 metais atsistatydino iš kariuomenės, tačiau liko Šiaurės Afrikoje. Apkeliavęs Maroką ir Šiaurės Afrikos šalis, Š. Fuko grįžo į Paryžių, kur skaitė paskaitas apie Sacharą. „Būdamas Paryžiuje, susitikau su labai dorais žmonėmis, tikrais krikščionimis; man kilo mintis, kad galbūt ši religija nėra absurdas“. Jis vis spontaniškai melsdavosi: „Dieve, jeigu Tu egzistuoji, padaryk, kad Tave pažinčiau“.

Atsivertęs į tikėjimą, 1890 metais jis įstojo į trapistų vienuolyną, kaip atsiskyrėlis gyveno Palestinoje. Jis vis norėjo gyventi taip, kaip gyvena patys vargingiausieji, sekti Kristų kaip nuolankus neturtėlis, tad po šešių mėnesių vėl persikėlė į Artimuosius Rytus, į Sirijoje veikusią neturtingiausią trapistų abatiją. Čia 1892 m. vasario 2 d. davė amžinuosius įžadus. Tačiau trapistų vienuolijoje jis nerado dvasinio tobulumo tikslo ir jam kilo abejonių dėl savo pasirinkimo. Š. Fuko paprašė atleisti jį nuo vienuoliškų įžadų, kad galėtų eiti savuoju pašaukimo keliu.

Grįžęs į Prancūziją ir atitinkamai pasirengęs, Š. Fuko 1901 m. birželio 9 d. įšventinamas kunigu. Gavęs savo vyskupo leidimą, jis persikėlė į Alžyrą. Tuo metu šiame regione vis dar buvo paplitusi prekyba vergais, ir kunigas Š. Fuko pradėjo išpirkinėti daugelį vergų tuoj pat suteikdamas jiems laisvę.

Būdamas prityręs etnologas ir lingvistas, Š. Fuko į prancūzų kalbą vertė tuaregų poeziją, o į berberų kalbą – Biblijos ištraukas.

Vietiniai žmonės vis labiau gerbė kunigą už paprastumą, pamaldumą ir svetingumą. 1914 metais prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sukėlė ir genčių tarpusavio kovų protrūkį Maroko, Alžyro ir Libijos trikampyje. Kunigas Š. Fuko buvo jų sielovadininkas, todėl kai kurių kovojančių jėgų pradėtas laikyti „prancūzų šnipu“. Per vieną plėšikų išpuolį misionierius buvo nužudytas, o jo kūnas sudegintas. Žūties metu kunigas Š. Fuko buvo visiškai vienas. „Mūsų pačių mirtis yra galingiausia priemonė, kuria mes galime save suvienyti su Jėzumi ir daryti tai, kas gera žmonių sieloms“, – rašė palaimintasis Š. Fuko savo pusseserei M. de Bondy savo žūties dieną, 1916 m. gruodžio 1-ąją.

Sekant naujojo palaimintojo nurodymais, 1933 ir 1939 metais Alžyre susibūrė jaunų krikščionių grupės, pasivadinusios Jėzaus mažaisiais broliais ir Jėzaus mažosiomis seserimis. Šių grupių nariai ir narės nutarė gyventi labiausiai vargingose vietose tarp nuskurdusių žmonių, susibūrę į mažas bendruomenes, kurios buvo pavadintos brolijomis. Šie misionieriai, kaip ir apylinkių gyventojai, gyveno iš to paties darbo ir nesistengė tiesiogiai jų atversti, o tik paprasčiausiai gyveno kaip krikščionys, pavyzdingai išlaikydami tikėjimo praktiką. Mažieji broliai ir seserys kalbėjo, kad Kristus atėjo į žemę pirmiausia ne mokyti, – tuo metu jau buvo mokytojų, – bet dalytis žmogiškais vargais.

Norėdami radikaliai parodyti Kristaus meilę šios žemės nelaimingiesiems, jie dalijosi visais gyvenamos aplinkos sunkumais, kartais net paaukodami gyvybę. Pavyzdžiui, jeigu vienas iš brolių susirgdavo ir jį būtų buvę įmanoma pagydyti europinės medicinos galimybėmis, jis vis tiek negrįždavo į Europą, nes žinodavo, jog vietiniai gyventojai tokių galimybių tikrai neturės. Todėl brolis likdavo savo bendruomenėje ir gydydavosi pagal vietos galimybes, nors suprasdavo, kad taip jis ilgai neišgyvens, dažniausiai taip ir atsitikdavo...

Nūdien Bažnyčia oficialiai pripažino Š. de Fuko dorybių herojiškumą ir 2005 m. lapkričio 13 d. paskelbė jį palaimintuoju. „Jis atrado, kad Jėzus, atėjęs prisijungti prie mūsų žmogiškuoju pavidalu, kviečia mus visuotinei brolybei, kurią jis pats vėliau išgyveno Sacharoje“, – kalbėjo popiežius per Š. Fuko beatifikacijos iškilmes.

Pastaraisiais metais vėl susidomėta Š. de Fuko, imta rimtai tyrinėti jo gyvenimą bei veiklą. Daugelis kunigų, vienuolių ir pasauliečių iš įvairių sluoksnių bei rasių semiasi iš jo dvasinio atsinaujinimo malonės.

Šiandien kunigo Š. de Fuko mokymu grindžiama „dvasinė šeima“ apima kelias įvairiose pasaulio vietose veikiančias pasauliečių tikinčiųjų, vienuolių ir kunigų asociacijas, kurios dalijasi žmogiškojo gyvenimo sunkumais ir artimo meile su vargstančiaisiais.