EPA nuotrauka

Popiežius šeštadienį Bangladešo sostinėje Dakoje palaimino Bangladešo Dievo Motinos universiteto naujo pastato kertinį akmenį ir atidengė šio įvykio atminimo plokštę. Popiežiaus universiteto sporto aikštėje laukė apie septyni tūkstančiai Bangladešo jaunuolių, katalikai ir kiti krikščionys, taip pat musulmonai. Po prisistatymo kalbų, šokių ir dainų, į popiežių su pastabomis ir klausimais kreipėsi vaikinas ir mergina, kurių liudijimai suteikė progą popiežiui atsakyti į jaunimo lūkesčius, juos padrąsinti, įdiegti vilties.

„Brangus jaunime,  – sakė popiežius, – žvelgdamas į jūsų veidus esu kupinas džiaugsmo ir vilties; tai mano džiaugsmas ir viltis jumis, jūsų kraštu, Bažnyčia ir bendruomene. Dieviškoji Išmintis ir toliau tebūna įkvėpimo šaltiniu, stiprina jūsų įsipareigojimą augti meile, brolyste ir gerumu. Dievo išmintis mumyse sustiprina viltį ir padeda drąsiau žvelgti į ateitį. Mes, krikščionys, šią viltį atrandame per asmeninį susitikimą su Jėzumi maldoje, Sakramentuose ir konkrečiame susitikime su Juo vargstančiuose, ligoniuose, kenčiančiuose ir apleistuosiuose. Jėzuje mes atrandame Dievo solidarumą, Dievo, kuris nuolat eina su mumis“.

„Tikėjime užgimstanti išmintis yra vienintelė, kuri gali pakreipti mūsų žingsnius taip, kad eitume teisingu keliu. Tai ta pati išmintis, kurią matome Dievu pasitikėjusių mūsų tėvų ir senelių akyse. Kaip krikščionys galime jų akyse pamatyti Dievo buvimo šviesą, tą šviesą, kurią jie atrado Jėzuje ir kuris yra Dievo išmintis (1Kor 1,24). Kad gautume šią išmintį į viską turim žvelgti Dievo akimis: į pasaulį, į mūsų situacijas, į mūsų problemas. Mes gauname šią išmintį, kai pradedame matyti dalykus Dievo akimis ir klausyti kitų Dievo ausimis, kai imame mylėti Dievo širdimi ir vertinti dalykus pagal Dievo vertybes“.

Ši išmintis, sakė popiežius, padeda atpažinti ir atmesti netikros laimės pažadus. O jų daug. Netikrų pažadų kultūra negali išlaisvinti, ji atneša egoizmą, pripildo širdį tamsuma ir kartėliu. Tuo metu Dievo išmintis padeda suprasti, kaip sutikti ir priimti kitaip veikiančius ir manančius. Iš tiesų liūdna, kai pradedam užsidaryti savo mažame pasaulyje ir pasikliauname savimi. Tada susikuriam principą „Bus kaip sakau aš, arba nebus nieko!“. Tokį gyvenimo principą popiežius pavadino blogu, nepadedančiu. Kai vadovaujamės šiuo principu, liekame įstrigę kaip spąstuose. Kai taip elgiasi tauta, ar religija, ar visuomenė, jos tada tampa „mažu pasauliu“, praranda ką turi geriausio, nupuola į didžiamaniškumą, kuriam egzistuoja tik „aš geras, tu blogas“. Dievo išmintis mus atveria kitiems, padeda žvelgti toliau nei vien savo patogumų.

Šventasis Tėvas pasidžiaugė, kad su katalikais į jaunimo susitikimą atėjo daug jaunų musulmonų draugų. „Šis jūsų dalyvavimas liudija norą ugdyti darnos atmosferą, kurioje vienas kitam ištiesia ranką, nors yra skirtingų religijų. Tai svarbu, Prašau to neužmiršti: būkime skirtingi, tačiau darbuokimės darniai vardan bendro gėrio! Supratote! Tai gražioji darna, kurios dvelksmas pasklidęs po visą Bangladešą“, – sakė jaunimui Šventasis Tėvas. Paskutinieji popiežiaus viešai ištarti žodžiai Bangladeše buvo jo atsisveikinimas su jaunimu ir palaiminimas bengalų kalba: „Dievas telaimina Bangladešą! Isshór Bangladeshké ashirbád korún“.

Tai buvo paskutinis popiežiaus Dvidešimt pirmosios Apaštališkosios kelionės susitikimas. Iš universiteto patalpų Šventasis Tėvas išvyko į Dakos tarptautinį oro uostą, o iš ten išskrido atgal į Romą.